Lietuvos nusipelniusio krepšinio trenerio, marijampoliečio, Stasio Žaliabarščio skaitytojui pristatinėti nereikia.
Daugelį metų jo treniruotos merginų krepšinio komandos iš įvairaus rango varžybų į gimtąją Sūduvą grįždavo pelnę medalius, tad tuo labai pradžiugindavo savo fanus.Visai neseniai S.Žaliabarštis baigė nemenkais pasiekimais pasirinktoje sporto šakoje grįstą trenerio bei pedagogo karjerą. Jūsų dėmesiui siūlome pokalbį su šiuo gerai žinomu Lietuvos moterų krepšinio pasaulyje žmogumi.
– Kur, Stasy, jūsų šaknys, kaip sekėsi žengti pirmuosius žingsnius sporte?
– Gimiau 1954 metais, Vilkaviškio rajone, Degučių kaime. Mokslus pradėjau Keturvalakių aštuonmetėje mokykloje, kuri tuo metu neturėjo nei sporto salės, nei stadiono. Mes, aktyvesni kaimo vaikinai, pasitarę tarpusavyje įsirengėm stadioną, ten treniravomės žiemą bei vasarą ir palaipsniui iškovojom pirmąsias sportines pergales Vilkaviškio rajone.
Taip jau sutapo, kad mano pirmuoju fizinio lavinimo mokytoju buvo,šviesios atminties, Stasys Pečiulis, vėliau daug metų dirbęs vadovaujamą darbą Kapsuko rajono sportinėje bendruomenėje.
Tai štai, S.Pečiulis susitaręs su kolega iš Kapsuko, krepšinio treneriu Sigitu Naujoku atvežė mus pasivaržyti draugiškose varžybose su jo auklėtiniais, krepšininkais jaunučiais, kuriuos mes netikėtai nugalėjome net du kartus.
Po šių rungtynių mane pastebėjo Kapsuko sporto mokykloje dirbusieji krepšinio treneriai, tad sporto mokyklos direktoriaus Vytauto Karlikausko teikimu, man buvo skirtas sporto mokyklos lėšomis apmokėtas bendrabutis, buvęs pastatuose kur šiandien įsikūrę Marijampolės mokesčių inspekcija bei Marijampolės liuteronų bažnyčios pagalbinės patalpos. Kapsuko sporto mokykla, taip pat apmokėdavo ir mano maitinimą. Gyvenimas kažkiek palengvėjo, kadangi nereikėjo gaišti laiko važinėjant iš kaimo į treniruotes Kapsuke. Atsirado galimybė treniruotis du kartus per dieną. Rytais, dar prieš pamokas, teko treniruotis dabartinės liuteronų bažnyčios patalpose įrengtoje buvusioje universalioje sporto salėje, o po pamokų keliaudavome į erdvią, dabar jau nugriautos, ketvirtos vidurinės mokyklos sporto salę.
Beje, atostogaudamas vasaromis, kantriai treniruodavausi ir namuose. Kasdien bėgdavau apie tris kilometrus iki žvyrkelio „pasiimti akmenuką“ ir tada atgal. Suskaičiavęs akmenukus mėnesio pabaigoje, žinojau kiek tų kilometrų iš viso nubėgau treniruodamasis. Grįždamas nuo žvyrkelio, kaimo laukuose melioratorių iškastoje kūdroje, darydavau plaukimo treniruotes. Žaidžiant Kapsuko vaikų ir jaunių sporto mokyklos jaunučių krepšinio komandoje, teko padėti tos pačios mokyklos jaunių komandai, o nuo 17 metų, būdamas jaunis, jau žaidžiau Kapsuko miesto vyrų krepšinio rinktinėje.
1972 metais baigus Kapsuko Jono Jablonskio vidurinę mokyklą, bandžiau stoti į Kauno kūno kultūros institutą, nes kaip jau minėjau, nuo vaikystės su draugais ištisas dienas ir vakarus praleisdavome krepšinio aikštelėje. Nuo jaunystės, taip pat svajojau tapti krepšinio treneriu. Tačiau konkursas stojamųjų egzaminų metu buvo didelis, iš 76 stojusių priėmė tik penkis. Ir tąkart, deja, man nepasisekė, Stonkus pasakė, jog likau „už borto“, dar pasiūlė stoti į fizinio lavinimo mokytojus, bet tokia perspektyva manęs neviliojo…
– Bet jaunam žmogui tokia žinia yra labai didelis stresas…
– Be abejonės. Teko mobilizuotis ir galvoti ką toliau daryti. Eiti į kariuomenę tarnauti nesinorėjo. O į „vaiską“ neimdavo tik iš KKI ir Lietuvos žemės ūkio akademijos. Akademija anuomet buvo tarsi slėptuvė talentingiems sportininkams, nenorintiems tarnauti tarybinėje kariuomenėje. Joje anuomet mokėsi nemažai sporto žvaigždžių. Pabandžiau laimę įstoti į akademiją ir aš. Ten atvykęs sutikau pažįstamą sporto klubo pirmininką F. Mitkevičių, kuris pažinojo mane kaip krepšininką žaidusį ,,Sūduvos“ vyrų krepšinio komandoje. F. Mitkevičius nusivedė mane pas Hidromelioracijos ir žemėtvarkos fakulteto dekaną pokalbiui, o po to buvo egzaminai, mandatinė komisija. Taigi, taip ir tapau LŽŪA studentu, įsigijau joje inžinieriaus hidrotechniko specialybę.
– Įdomus posūkis gyvenime. O kaip vėl grįžot į sportą, kada pradėjot dirbti trenerio darbą?
– 1977 metais baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją, pradėjau dirbti Kapsuko Melioracijos statybos valdyboje inžinieriaus geodezininko pareigose. Po darbo treniruodavausi ,,Sūduvos“ vyrų krepšinio komandoje, buvau jos kapitonas. Kiek vėliau Kapsuko rajono ,,partkomui“ leidus, mums krepšininkams, buvo sudarytos sąlygos vietoje darbo, po pietų eiti į krepšinio treniruotes.
Dabar, kai per dešimtmečius esu sukaupęs nemenką gyvenimo patirtį, galiu drąsiai teigti, jog žmogaus gyvenime labai daug nulemia atsitiktiniai dalykai. Tiesiog reikia atsidurti laiku ir vietoje, tarp tam tikrų žmonių, kurie tavyje pamato tai, ko jie ieško. Panašiai nutiko ir man. Vieną dieną sportuojant Kapsuko ketvirtos vidurinės mokyklos sporto salėje prie manęs priėjo Kapsuko sporto mokyklos direktorius, šviesios atminties, Pijus Urbonas ir pasiūlė pabandyti trenerio duoną. Mat tuo metu jis ir trenerė Elvyra Šablinskienė siekė sustiprinti krepšinio skyrių sporto mokykloje, tad ieškojo šiam darbui tinkamo žmogaus.
Tai ir buvo lemtingas posūkis manajame gyvenime. 1978 metais pradėjau dirbti Kapsuko sporto mokykloje krepšinio trenerio pareigose. 1979 metais sukūriau šeimą su žmona Nida, užauginome dukras Giedrę ir Gintarę.
1983-1984 metais teko dirbti Kapsuko kompleksinės sporto mokyklos direktoriaus pavaduotoju, o nuo 1984 metų dirbau krepšinio treneriu Marijampolės žaidimų sporto mokykloje. Taip pat mokiausi daugelyje trenerių kvalifikacijos kėlimo kursų, kad gaučiau licenciją reikalingą trenerio darbui. Be trenerio pareigų sporto mokykloje, dar treniruodavau Marijampolės miesto reprezentacinę moterų krepšinio komandą, kuri įvairiu metu vadinosi „Gija“, „Vernitas“, „Arvi“, buvau jos vyriausiuoju treneriu. Per savo krepšinio trenerio kelią esu paruošęs gal penkiolika krepšininkių kartų, beje, kad paruošti vieną naują krepšininkių komandos kartą tekdavo „perfiltruoti“ virš pusšimčio žaidėjų.
Anksčiau buvo lengviau dirbti, mat jaunimas veržėsi sportuoti, dabar viskas pasikeitė, dauguma šių dienų jaunimo sporte neįžvelgia perspektyvos… Visą laiką jaunimą mokiau sveikos gyvensenos, raginau gerai mokytis, motyvuodavau auklėtinius, kad šie siektų užsibrėžtų tikslų. Sakiau, kad viskas gyvenime pasiekiama, tik reikia labai norėti ir siekti. Mokiau, kad reikia siekti mylimos specialybės, nes laimingas žmogus yra tas, kuris dirba mylimą darbą. Visuomet sakydavau, kad silpnas ir tinginys visada ieško pasiteisinimų ir priežasčių, o stiprus ir valingas ieško sprendimų. Tų pačių principų stengiausi laikytis ir pats.
Jei palyginti tarybinį laikmetį su šia diena reiktų pasakyti, jog tada gyvenome nepalyginamai kukliau, neturėjome nei tokios sportinės aprangos, nei tokių sąlygų treniruotis, nei galimybės pasivaržyti su įvairiausių pasaulio kraštų kolegomis, tačiau buvo kitokia atmosfera kolektyve. Buvome tarsi rašytojo Aleksandro Diumos muškietininkai – „visi už vieną, vienas už visus“… Šiandien to jau nėra. Jeigu „paslydai“, kiti tuo dažnai pasidžiaugia, nes esi jiems konkurentas. Pastebimos pykčio, pagiežos, negatyvo, susikaldymo apraiškos kolektyvuose. Žmonės daugeliu atvejų į viską žvelgia per pinigo prizmę.
– Gal galėtumėt ivardinti garsiausias savo auklėtines?
– Žinoma galiu. Tai Europos jaunių krepšinio čempionė Eglė Vitkutė, Pasaulio jaunių krepšinio čempionato VI vietos laimėtoja ir Europos krepšinio čempionato ketvirtos vietos laimėtoja Laura Kižytė , Europos jaunučių krepšinio vicečempionė Gabrielė Sederevičiūtė. Reda Barzdaitytė, Lorena Gusčiūtė, žaidė įvairaus amžiaus Lietuvos krepšinio rinktinėse bei Kauno „Bangos“ moterų krepšinio komandoje.
Laura Rakutytė, Milda Navickaitė, Audronė Rupeikaitė, Diana Rimkutė, Vilma Tamulevičiūtė, Jūratė Orinaitė, Simona Dobrovolskytė, Greta Tamašauskaitė, Renata Lenčiauskaitė ir dar eilė puikių sportininkių skirtingais laikotarpiais išdidžiai nešė Lietuvos sportinės šlovės vėliavą žaisdamos šalies merginų krepšinio rinktinėse.
– Kadangi jūsų sportininko, taip pat trenerio, 53 metus trukusi karjera labai turininga, taip pat ir turtinga apdovanojimais, o norint juos iškovoti reikėjo labai daug dirbti, kad auklėtinės ištisą sezoną rungtynių metu demonstruotų gerą sportinę formą, be to, išugdėte plejadą talentingų krepšininkių ir esate vienas iš tų žmonių, kurie Suvalkijoje bene gausiausiai apdovanotas už nuopelnus krepšiniui, tad gal nesikuklinkit ir įvardinkit juos…
– Na, girtis gal ir nedera, bet jei jau toks klausimas, tad pabandysiu atsakyti ir į jį. Per ilgus 43 trenerio darbo metus teko padirbėti ne tik Marijampolei atstovavusių moterų krepšinio komandų vyriausiuoju treneriu, bet ir (1993 – 1996 m.), (1997 – 2001 m.), (2003 – 2007 m.), (2010 – 2012 m.) Lietuvos kadečių ir jaunių merginų nacionalinių krepšinio rinktinių vyriausiojo trenerio pareigose.
Įsimintini buvo 1994 metai, kai Poprado mieste (Slovakija) Lietuvos jaunučių merginų krepšinio rinktinė, kurios vyr. treneriu teko dirbti, pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo, su trispalve vėliava startavo Europos valstybių kadečių krepšinio pirmenybėse.
1979 metais, būdamas Kapsuko vyrų krepšinio komandos kapitonu, tapau „Žalgirio“ sporto draugijos čempionu. Mano treniruojamos krepšininkės, atstovavusios miestui Lietuvos moterų krepšinio lygos čempionatuose 2001, 2005, 2006, 2007 metais iškovojo sidabrą, o 1997, 1998, 1999, 2000, 2002, 2003, 2004 metais bronzą. Baltijos moterų krepšinio lygos čempionatuose 1999, 2000, 2004, 2007 metais iškovotas sidabras, o 2006 metais bronza. Su krepšininkių komandomis ir šiaip turistaujant apsilankyta apie 70-yje pasaulio šalių, daug pamatyta, daug patirta ir sužinota.
Taip pat 2006 metais Kūno kultūros ir sporto departamentas prie LR Vyriausybės man suteikė Lietuvos nusipelniusio krepšinio trenerio vardą.
Teko paragauti ir politiko duonos, 1991-2000 metais buvau renkamas į Marijampolės miesto tarybą.
2004 metais Kūno kultūros ir sporto departamentas prie LR Vyriausybės, už nuopelnus
Lietuvos sportui apdovanojo bronzos medaliu, o 2014 metais, už nuopelnus Lietuvos sportui įteikė aukso medalį . Tais pačiais metais Lietuvos krepšinio federacija apdovanojo pirmojo laipsnio atminimo medaliu.
2018 metais už nuopelnus Marijampolės moterų krepšiniui Marijampolės miesto savivaldybės sprendimu buvau apdovanotas „Šv. Jurgio, Marijampolės globėjo“ medaliu. Mano kolekcijoje yra labai daug Lietuvos krepšinio federacijos ir Marijampolės savivaldybės padėkos raštų bei atminimo medalių.
– Ačiū jums ir geros kloties.
Vytautas Karsokas
Nuotraukos iš Stasio Žaliabarščio asmeninio archyvo.
