Kareivinių rajonas – taip mieste buvusį karinį kompleksą vadindavo vietiniai. Carinėje okupacijoje iškilusios „kazernos“ 1944 m. subomborduotos vokiečių karo aviacijos. Vienintelis liudininkas menantis kareivinių praeitį – trijų aukštų namas-vaiduoklis S.Nėries gatvėje.
Prieškaryje Vilkaviškis buvo tarsi karo miestelis, turėjęs puikiai išvystytą militarinę infrastruktūrą. Dariaus ir Girėno gatvėje stovėjo karo komendantūra, karininkų ramovė, šaudykla. Kareiviai turėjo savo kino ir šokių salę, kirpyklą, krepšinio aikštelę, ledo čiuožyklą, teniso aikštę, biblioteką. Buvo dideli ginklų ir šaudmenų sandėliai. Tribūna su pulko aikšte, ligoninė, karininkų pirtis, gurguolių, pabūklų sandėliai, arklių balnojimo aikštė, dengtas jojimo maniežas.
Tarsi Vatikanas Romoje, turėjęs savo tvarką, taisykles, tradicijas. Gausiausias kariuomenės dalinys mieste buvo ketvirtas artilerijos pulkas. Vilkaviškyje dislokuotas 1926 m. Kareivinių rajone įsikūrė 2-jo Lietuvos kunigaikštienės Birutės pulko kariai, 9-tojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio pėstininkų pulko dalis. Tačiau gausiausią grupę sudarė artileristai.
Kareiviai ir karininkai turėjo atskiras bibliotekas ir skaityklas. Kiekviena knyga buvo pažymėta pulko antspaudu. Eiliniams buvo privaloma užsisakyti metinę žurnalo „Trimitas“ ar „Karys“ prenumeratą. Karininkai rekomendavo parvežti namiškiams likusiems kaime. Pulko štabas bibliotekos prižiūrėtoju skirdavo karininką. Skaityklų vedėjai oficialiai buvo vadinami „bibliotekoriais“. Vado įsakymu karininkas, visiems kareiviams, kasdien skaitydavo laikraščius. Pabrėžiama, kad perskaitytus straipsnius tekdavo ir paaiškinti, nes pasitaikydavo kareivių, kurie namuose retai susidurdavo su knygomis.
Vilkaviškio miestas turėjo du kino teatrus. Vienas buvo miesto centre, o kitas atokiau – kareivinių rajone. Miestiečiai mieliau rinkdavosi pulko teritorijoje rodomus filmus, nes „suteikiamos lengvatos turėdavo pirmenybę prieš mieste esantį kiną. Pulko kine buvo įrengta „šviesgarsinė“ aparatūra, rodomos geros nebylės „filmos.“ Vėliau filmus įgarsindavo apačioje rodomais titrais. Pabrėžiama, kad anksčiau mieste buvę kino teatrų vadovai buvo ne lietuviai. Vilkaviškiečiams suteikdavo nuolaidas, todėl miesto centre esantis kinas buvo priverstas užsidaryti. Kiekvieną kartą prieš filmo seansą ekrane buvo rodoma Gedimino pilis ir raginama vaduoti Vilnių. Dažnai po filmo buvo rengiami kaukių baliai. Ilgametis pulko kino teatro vedėjas artileristas, kapitonas Antanas Dapkus žuvo Lamos lageryje.
Šeštadieniais, po filmo peržiūros, kariai rinkdavosi savo klube. Spaudoje tai buvo vadinama viešais pasilinksminimais. Šokio sūkuryje tvarką užtikrindavo kino teatro vadovybė. Pasilinksminimo vakarai buvo organizuojami kartu su civiliais tarnautojais. Kareivių klube stovėdavo įvairūs stalo žaidimai, minkštieji baldai, radijo aparatas. Kartą per mėnesį puskarininkiai organizuodavo spektaklio vaidinimą, vyko pulko choro pasirodymas. Karius dainavimo meno mokydavo samdytas Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos mokytojas. Organizacijų vieši vaidinimai pulko klube buvo gana populiarus miestiečių laisvalaikio praleidimo būdas.
Sekmadieniais šeimas galėdavai sutikti vaikštinėjančias kareivinių teritorijoje. Čia kiekvieną pavasarį ir rudenį buvo sodinamos gėlės. Pabrėžiama, kad prie karininkų namo iškilo tarsi antrasis miesto sodas. Žurnale „Karys“ rašoma, kad 1931 m. buvo išvestos ištisos liepų ir klevų alėjos su vaismedžių ir uogų krūmais.
Artileristai rengdavo bendrus karinius lauko manevrus su gimnazistais. Šaltiniai teigia, kad vyresnieji mokiniai atlikdavo pratimus su „pilna kautynių apranga“. Uždavinys buvo parinktas atremti besiartinantį priešą. Pridengti vilkaviškiečių evakuaciją į geležinkelio stotį. “Žiburio“ gimnazijos mokiniai rinkdavosi kareivinių sporto aikštėje. Jiems buvo išdalinami ginklai ir apranga. Gimnazijoje kariško parengimo pamokas vaikams dėstė artileristų kapitonas V. Tarasonis.
Kiekvienais metais vykdavo varžybos Suvalkijos meisterio taurei laimėti. Pulkas turėjo savo futbolo komandą, kuri 1929 m. tapo čempionais nugalėdama Kybartų „Sveikata“ žaidėjus. Metais anksčiau pulko rinktinė laimėjo visos kariuomenės taurę. Karininkas Antanas Dapkus minimas, kaip sporto ir švietimo renginių organizatorius: „jo iniciatyva organizuota pirmoji futbolo komanda, stygų orkestras.“ Straipsniuose apie miesto pulką šio karininko pavardė buvo minima dažniausiai.
Pulko sporto draugija turėjo dešimt dviviečių „baidarkų“ ir burinę valtį. Sporto aikštėje vykdavo raitelių konkūrai, dalyvaudavo kariai ir civiliai ūkininkai. Vykdavo mokomieji šaudymai iš pistoletų „Parabellum“. Žiemą čiuožykloje vykdavo ledo ritulio varžybos. Karininkų ramovėje stovėjo teniso stalas.
Karveliai buvo treniruojami nešioti paštą. Pulko „karvelyną“ prižiūrėdavo apmokyti kareiviai. Ryšiui palaikyti buvo auginami ir dresuojami „vilkų veislės šunys“.
Kiekvienais metais rugpjūčio 26 d. miesto šauliai, kareiviai ir miestiečiai minėdavo Vilniaus geležinio fondo dieną. Keletu autobusų ar „padvadomis“ nuvykdavo prie Čižiškių. Už šios ribos buvo lenkų okupuotos lietuvių žemės. Susirinkdavo kelios dešimtys žmonių iš Vištyčio, Kaupiškių, Pavištyčio, Kybartų, Vilkaviškio. Vieši renginiai startuodavo apskrities viršininko Goštauto kalba. Grodavo orkestrai ir dainuodavo chorai. Iš okupuotos lenkų pusės susirinkdavo lietuviai: šnekučiuodavosi, vaišindavosi. Tokie suėjimai prie „rubežiaus“ buvo įvardinami, kaip „propagandinė kompanija“.
Vilkaviškyje pulkas praleido ištisus aštuonerius metus. Suteikė galimybę civiliams naudotis pulko kino teatru, kirpykla. Todėl miesto centre esančios kirpyklos buvo priverstos sumažinti paslaugų kainas. Pulko sporto aikštyne civiliai stebėdavo aukštos klasės futbolo, raitelių konkūrų varžybas. Buvo bendradarbiaujama su miesto šauliais, gimnazistais.
1934 m. artileristai buvo perkelti į Plungę. Vietoje jų – apgyvendinti pėstininkai. Tačiau didžioji Vilkaviškio kareivinių dalis buvo pritaikyta kavalerijai. Teigiama, kad vilkaviškiečiai „labiausiai tikisi sulaukti raitelių“. Miestiečiai buvo pasiilgę stadione vykusių žirgų konkūrų, paradų ir dainų.
Atvyko ne raiteliai, o devinto pėstininkų pulko kareiviai. 1934 m. rugpjūčio 4 dieną buvo žaidžiamas futbolo mačas. Po to kareivių rūmuose surengta gegužinė. Viešam pasilinksminime kareiviai prisistatė vilkaviškiečiams. Programos turinį sudarė monologai, kupletai, eilėraščiai, choras. Viską atliko patys kareiviai. Poros sukosi šokio sūkuryje, o jiems grojo „Vilkaviškio džaz-bandas“. Vytenio pulko kareiviai tęsė artileristų tradicijas. Futbolo aikštėje kovodavo su Kybartų „Sveikata“ ir „Makabi“ komandomis.
Autorius Tomas Sušinskas
