Užteko tik penkių rungtynių šiame A lygos sezone, kad praėjusio sezono vicečempionai ir tik neseniai supertaurę kėlusi Sūduvos ekipa atsisveikintų su strategu iš Ispanijos. Trenerio Basadr’ės vadovavimo laikotarpis vertas atskiros analizės ir vertinimo, bet verta paminėti, jog po Čeburino aukso amžiaus būtent jis tapo pirmu treneriu, laimėjusiu trofėjų Marijampolės klubui…nors ir tai buvo supertaurė. Todėl antradienio rungtynės tapo savotiškai naujo lapo klubo istorijoje vertimu, nors ir jausmas išeinant iš maniežo buvo tarsi Černiausko laikotarpis liks pastaba puslapio apačioje, mažesniu šriftu, bet apie tai vėliau. Apskritai po rungtynių vaizdas paliko daug malonesnį įspūdį, nei po rungtynių Panevėžy, mat atsisveikinimas su treneriu akivaizdžiai motyvavo žaisti daug aktyvesnį, kūrybiškesnį, agresyvesnį futbolą. Deja, bet to nepakako mums namuose iškovoti trijų taškų. Plačiau aptariant komandos žaidimą:
Gynyba: per porą naktų problemų šioje grandyje tikrai neištaisytų net ir geriausi strategai. Šį kartą, regis, žaidėme be atraminio saugo. Vietoj to, vidurio saugai, tarsi kokiu rotacijos principu kamšydami skyles aikštėje, vis grįždavo padėti „išnešti“ kamuolį iš gynybos, todėl nebuvo matyti tolimų perdavimų į priekį iš vidurio gynėjų. Reiktų paminėti ir krašto puolėjus, kurie prireikus gana giliai grįždavo atgal, momentui prireikus pagalbos krašto gynėjams. Deja, tos pačios problemos, kaip gynėjų individualus žaidimas prižiūrint savo žaideją ir pralaimimi standartai, vienas iš jų kainavęs įvartį į mūsų vartus ir pakeitęs tolimesnę žaidimo eigą, vis dar niekur nedingo;
Saugai: šiose rungtynėse jų buvo visur, išskyrus žaidžiant su kamuoliu viduriu aikštės. Taip, buvo keli gražūs momentai, ypač įsiminė epizodas kaip Pavlovski’s šturmavo per Džiugo vidurio gretas su kamuoliu priešaky, bet tai reti momentai, kai apskritai didžioji dauguma rungtynių veiksmo vyko kraštuose. Svyruoklė vertinant saugų žaidimą svyruoja nuo „mus visiškai pažemino Sportimos manieže Riteriai“ iki „ko jau ko, bet mūsų dėl lygiųjų negalima kaltinti“. Iš vienos pusės saugų panaudojimas remiant planus žaidimo kraštuose leido kurti progą po progos, tačiau tai palieka ekipos planus pernelyg nuspėjamus. Jeigu mes kraštuose dominuotume, tada tokia repeticija negasdintų, bet realybė tokia nėra. Taip pat malonu buvo matyti kaip būtent saugai inicijuodavo kamuolio perdavimą į kitą kraštą, kovojant su oponentų spaudimu, kas buvo itin retas reginys prisiminenant praėjusio trenerio vadovavimą;
Puolėjai: bendrai, nuvylė. Tačiau čia, tikslumo dėlei, vertėtų aptarti atskirai individualius žaidėjų pasirodymus;
Žaidėjų vertinimas:
Vartininkas:
Tomas Švedkauskas (6/10) – apskritai tai buvo niekuo neišsiskiriančios rungtynės Tomui šiame sezone, kuriame iki šiol jis yra vienintelis optimizmo suteikiantis žaidėjas. Taip, prasileido įvartį, tačiau toje situacijoje retas vartininkas, ypač A lygoje, galėtų ką nors padaryti. Verta paminėti jo klaidą, kuri galėjo kainuoti įvartį, jeigu ne Džiugo žaidėjo „proto užtemimas“ laimėjus kamuolį šalia vartų, bet tai galima nurašyti kaip pasitikėjimo savimi klaidą, kai klubui šiuo metu nesiseka. Tačiau tikėkimės daugiau neišvysti tokių epizodų;
Gynėjai:
Justinas Januševskij (6/10) – trūkumus ties greičiu ar savo žaidėjo sekimu puikiai kompensuojantis atsidavimu ir agresija gynyboje, šį kartą buvęs „Panevėžio“ gynėjas per daug neišsiskyrė nei žaidimo broku, nei kertiniais momentais. Paminėsiu tik žaidimo pabaigą, kur jis buvo išleistas puolėjo rolėje, privertė prisiminti tą nelemtą praeito sezono eksperimentą, kai Kerla startavo atakuojančio saugo pozicijoje…
Aleksandar Živanovič (6/10) – neįsimintinos varžybos, panašiai kaip ir prieš tai minėtam komandos draugui. Panašu, jog pastaruoju metu gyvuoja tendencija nesuteikti legionieriui galimybių išžaisti kamuolį iš gynybos, labiau jis pats pribėgdavo kaip pagalbininkas įveikiant oponentų spaudimą;
Vaidas Slavickas (6/10) – man patiko stebėti kapitoną susižaidimą su Said’u, kaip jie kartu verždavosi kairiu aikštės kraštu, perduodami laiku ir vietoj vienas kitam kamuolį ir rungtynių metu, kai kurie Vaido kelti kamuoliai į baudos aikštelę buvo gana taiklūs. Tačiau skaudu buvo matyti kiek problemų Yudai Koike kėlė jo ginamam krašte;
Povilas Leimonas (5.5/10) – jeigu manęs būtų paklausę „kas Sūduvoj žais dešiniojo krašto gynėju šį sezoną“ dar neįvykus rungtynėms prieš Kauno „Žalgirį“, Povilo pavardė sąraše žaidėjų būtų…ketvirta? Penkta? Maloni staigmena apskritai niūriam iki dabar sezone. Taip, jis neperima žaidimo vadžių startuodamas tokioje pozicijoje, bet nemanau, jog būtent to iš jo tikimasi. Gaila, jog pasirodymą apkartina situacija, kai buvo praleistas įvartis į savus vartus, Povilui praleidus savo ginamą žaidėją;
Nicolas Taravel (-) – išbėgo į aikštę 86-ą minutę, tad nėra ko vertinti;
Saugai:
Marko Pavlovski (6.5/10) – prieš tai vykusiose rungtynėse skundžiausi draugams, jog komanda neturi žaidėjo galinčio pakelti kamuolį sėkmingai standartinėse situacijose. Pasirodo, jog tas žaidėjas tiesiog negaudavo progos žaisti! Nors ir matau Marko labiau atraminio saugo rolėje, tačiau momentai šiose rungtynėse, kai jis išbėgdavo padėti pozicinėje atakoje įsiminė gana protingu pozicijos pasirinkimu. Tikėkimės tokie pasirodymai užtikrins jam daugiau žaidimo minučių ateityje;
Giedrius Matulevičius (6.5/10) – tas jo prakeiktas išnykimas žaidimo paveiksle krito šiose rungtynėse jas prisimenant. Tačiau momentai, kai Giedrius prisilietė prie kamuolį taip pat buvo gana įsimintini, ypač momentas protingai sužaidus su kamuoliu baudos aikštelėje, kur, jei ne jį gynusio žaidėjo blokas, būtų galėjęs tapti lemtingu ankstyvu rungtynių įvarčių Sūduvos naudai. Mano nuomone, tai yra labiausiai kenčiantis žaidėjas dėl bendrai komandinio žaidimo trūkumo, tad manau, jog mes toli gražu dar nematom geriausios Giedriaus formos, bet šį kartą, gana geras pasirodymas;
Olivier Rommens (7/10) – tai žaidėjas, kurio pilna visur. Lyg pasiutęs, vienu momentu jis grįžęs į gynybą perima kamuolį iš Justino, kitą momentą jis jau puolime pasiruošęs įkirsti į baudos aikštelę, ieško kam perduoti kamuolį progai spirti į vartus. Su tokiu užsidegimu trūksta tik rezultatyvesnio užbaigimo puolime;
Puolėjai:
Markas Beneta (6.5/10) – keista, bet taip, jis buvo išleistas krašto puolėju, jis gana daug laiko praleido būtent puolime, dažnai grįždamas atgal į gynybą. Nebuvo jokios trinties žaidžiant dešiniam krašte su Povilu ir kas keisčiausia, būtent prieš jo keitimą Prostasov’u, jis pradėjo blizgėti puolime. Puikiai keliami kamuoliai iš krašto ir momentas, kai gana giliai prasinėrė per Džiugo gynybą. Abejoju, ar Marką matysime pastoviai šioje rolėje, bet kaip galimas variantas, kodėl gi ne?
Said Hamulič (6.5/10) – taip, galėtų gauti daug daugiau, dėl savo indėlio kuriant progas puolime, dėl laimėtų kamuolių antram aukšte, dėl daugumoj teisingų priimtų sprendimų ir to paties indėlio gynyboje bei pozityvo ateičiai atnešnačio susižaidimo su Vaidu, bet! Negaliu ignoruoti kiek kartų, kiek progų Said turėjo įmušti į Telšių ginamus vartus ir to neatliko sėkmingai, tarsi primintų…
Kule Mbombo (5.5/10) – momentai, kai jis teisingai žaidimo logika sužaidžia su kamuoliu ar užsiimdamas poziciją, jis primena, kodėl buvo diskusijoje dėl galimai rezultatyviausio žaidėjo titulo šį sezoną. Nenoriu labai plėtotis ties žaidėjo problemomis aikštėje, nes daugumą kritikos galima kaip nurašyti kaip „žaidybinės formos trūkumą“. Tikėkimės, jog nereiks dar ilgai laukti to Kule, kurio visi laukėm;
Linas Zingertas (-) – išbėgo 76-ą minutę, tad pasiliksiu „15 minučių“ taisyklę nevertinti pasirodymo, bet iš tų kelių akimirkų tikrai gali susidaryti įspūdį, jog tai žaidėjas trokštantis įrodyti savo vertę, jog jis vertas žaisti A lygoje;
Jevgen Protasov (7.5/10) – įmušė iki dabar gražiausią sezono įvartį! Gaila, jog momentais atrodė, kad komandos draugai nemato jo krašte pasirengusio gaudyti į priekį perduoto kamuolio;
Treneris:
Eivinas Černiauskas (5/10) – pirmas blynas neprisvilęs, bet apskrudusiais kraštais. Neabejoju, jog ne tokio rezultato tikėjosi planuojant ir vėliau matant, kaip žaidžia jo komanda. Sunku kritikuoti dėl strategijos, bet palyginus su rungtyniu konkurentu Mariumi Šluta, nesimatė iš trenerio veiksmų kažkokios užvedimo kibirkšties svarbiais momentais. Tuo pačiu, nors ir aikštės žaidėjai atliko solidų darbą, manau galima tikėtis keitimų aikštėje ir ankstesnėmis minutėmis, ypač kada atsilieki vienu įvarčiu prieš komandą, kurios pergalės šansai buvo vertinami menkesniais nei tavo.
Iš pagarbos, verta paminėti kai kurių Džiugo žaidėjų pasirodymus. Tikrai niekam nuostabos nesukėlė puikus Aivars Emsis pasirodymas, regis, praeito sezono komandos siela, sugrįžta į šį sezoną toliau varginti komandų gynybas sukeldamas problemas jį ginant. Lukas Ankudinovas nusipelno pagyrų ne tik už itin svarbų įvartį, bet ir apskritai už įdėtą darbą gynyboje, kai Yudai Koike kėlė galvos skausmus progų puolime ieškojusiam puolime Said Hamulič. Žinoma, palinkėsiu sveikatos ir po skausmingo susidūrimo rungtynių pabaigoje traumą patyrusiam vartininkui Vincentui Šarkauskui, tikėkimės, kad pajėgs padėti komandai sekančiose rungtynėse.
Apibendrintai, pašalinus tuos skausmingus žiūrėti momentus gale rungtynių, kai atrodė, jog kamuolio lyg tyčia į priekį nenorintys perduoti į priekį gynėjai žlugdo viltis dar grįžti į rungtynes, bendras rungtynių vaizdas paliko daug geresnį įspūdį palyginus su praeitais mačais. Tačiau toli gražu menka čia paguoda turint omeny galutinį rezultatą ir sekantį oponentą – Kauno rajono „Hegelmann“, kurie šiuo momentu džiaugiasi antra lentelės pozicija, kai Marijampolės klubas privalo tenkintis septinta pozicija. Tikėkimės sekmadienį, 17:30 manieže išvysti toliau progresą savo žaidime vystančią komandą ir, pagaliau, pozityvesnius rezultatus.
Arnoldas Ragažinskas
