Daugiau nei du dešimtmečiai prabėgo nuo Nemuno euroregiono įkūrimo. Per tą laikotarpį nuveikta daug prasmingų darbų pasienio regione gyvenančių žmonių gyvenimo kokybės gerinimo reikaluose ir tikimasi nuveikti dar daugiau. Gyvenime viskas juda, keičiasi, bet ne visuomet į gerąją pusę, deja.
Aštrėjanti priešprieša tarp Rusijos ir Vakarų, blogėjantys tarpusavio santykiai ir auganti įtampa tarptautinėje plotmėje atsiliepė Nemuno euroregiono veiklai. Be to, kai jau yra užmegzti reikiami ryšiai su partneriais, yra solidus, daugelį metų kantriai kauptas įdirbis, nutiesti bendradarbiavimo keliai su kaimynais, gaunami europiniai milijonai projektų vykdymui, atsiranda norinčių šią veiklą perimti… Tad šiandien mūsų skaitytojams siūlome pokalbį su VšĮ Nemuno euroregiono Marijampolės biuro vadovu, beje, nuo pat įstaigos įkūrimo dienos, Gintaru Skamaročium.
-Kada ir kokiu tikslu įkurta jūsų vadovaujama viešoji įstaiga – Nemuno euroregiono Marijampolės biuras ir kas buvo įkūrimo iniciatorius?
-Vystant kaimyninių šalių pasienio regionų bendradarbiavimą atsiranda galimybė gerinti gyventojų gyvenimo kokybę, pašalinti tam tikrus nesusikalbėjimo barjerus, skatinti etninių kraštų lietuviškumą, kurti saugesnę ir taikesnę mūsų ateitį. Tuo tikslu 1997 m. buvo įkurta Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos pasienio regionų sąjunga „Nemuno euroregionas“. Vėliau prie mūsų prisijungė ir Karaliaučiaus srities rytiniai rajonai.
Veiklos Lietuvoje organizavimui ir apjungimui 1998 m. buvo įkurta mūsų įstaiga, jos iniciatorius – Marijampolės rajonas, steigėjai – Marijampolės rajono ir miesto savivaldybės. Vėliau į įstaigos dalininkus buvo priimta ir daugiau Pietų Lietuvos savivaldybių. Šiuo metu jų yra dešimt.
Jau turėjau tarptautinio bendradarbiavimo patirties, tad buvau pakviestas tapti šios įstaigos vadovu. Buvome pirmieji Lietuvoje, pasiskolinome stalą ir nusipirkome fakso aparatą – tai mūsų pradžia. Mokėmės iš savo klaidų ir tapome pavyzdžiu kitiems, suprantama išgyvenome ir tam tikrų sunkumų laikotarpius. Bet beveik per dvidešimt vienerius metus nueitas įtempto, tačiau prasmingo darbo kelias.
Noriu akcentuoti, kad pasienio bendradarbiavimui skirtos programų lėšos nuolat traukia tokių pinigų mėgėjus ir jie bando visaip kėsintis į juos, sužlugdyti bendradarbiavimo organizatorius, paaukoti draugiškus ilgai puoselėtus santykius.
Ne paslaptis, jog šie santykiai yra visų šalių saugumo tarnybų padidinto dėmesio zona ir savotiški vartai kaimyninės kultūros, ekonomikos ir kitų priemonių nuvežimui bei įsileidimui. Reikalingas tam tikras balansas, taip pat gebėjimas suprasti ir atstovėti savo šalies bei bendradarbiavimo interesus.
-Kokie didžiausi projektai įgyvendinti per šį laikotarpį?
-Įgyvendinome ir kitiems padėjome parengti bei įgyvendinti apie 250-300 bendrų projektų už kelias dešimtis milijonų eurų(!).
Svarbiausias iš jų – Lietuvos ir Lenkijos pasienyje buvusių kelių tinklo pakartotinis suplanavimas ir atstatymas. Žinojau Graikijos ir Bulgarijos patirtį, ją panaudojau ir keletu projektų iškovojome keletą milijonų eurų. 2003-2009 metais padarėme tai, ką turėjo daryti ministerijos. Paradoksas, bet iš pradžių būtent nacionalinės valdžios pareigūnai tam labiausiai prieštaravo, nors Šengeno susitarimai dėl laisvo judėjimo ir sienų atvėrimas jau artėjo…
Patys didžiausi projektai – 4 ir 4,5 mln. eurų vertės. Jie praturtino medicinos įstaigas, pagerino paslaugų teikimo kokybę bei gydymo aplinką. Daugiausiai projektų parengta Marijampolės, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Šakių, Vilkaviškio ir kitoms ligoninėms, Pirminės sveikatos priežiūros centrams, taip pat skirtų turizmo, kultūros ir švietimo sritims. Didžioji jų dalis gavo apie 90 procentų paramą.
Ne ES projektų lėšomis dešimt metų Alytuje ir 21 metus Gardine rengtos tarptautinės verslo parodos, investicijų forumai „Nemuno euroregionas“. Jose lankėsi verslininkai iš kelių dešimčių šalių ir tūkstančiai gyventojų.
-Kaip bėgant metams evoliucionavo euroregiono Nemunas veikla?
-Veiklos pradžioje buvo daugiau įtikinėjimų, skatinimų pradėti ar „leisti“ bendradarbiavimą, išmokti planuoti darbus keletui metų į priekį. Buvome pagrindiniai paraiškų rengėjai ir projektų vykdytojai, konsultantai. Regionai ir partneriai ne tik bendradarbiavo, bet ir konkuravo tarpusavyje. Atskiro straipsnio verta „kibirkščiuojanti“ įtampa bei raginimai nepamiršti mūsų valstybės ir regionų interesų, nepasiduoti pigiai konkurencijai, nesąžiningumui ar godumui. Nesutarimų buvo ne tik su savivaldybėmis, bet net ir su ministerija. Jutome abejingumą, mūsų interesų nepaisymą ir dar didesnes blogybes, mat sumos buvo tikrai didelės…
Aš pats buvau vienos iš programų valdymo komiteto nariu. Nuoseklus valstybės ir regionų interesų gynimas atsisuko prieš mane patį, tai, be abejo, darė įtaką ir įstaigos darbui. Ministerijos klerkai penkerius metus blokavo ir „atmetinėjo“ mūsų įstaigos projektus (tuomet juos rengėme kitų įstaigų vardu), į Marijampolę buvo „vežami ministrai“ direktoriaus atleidimui. Betvarkės buvo daug, tuometiniai savivaldybių vadovai matė mano pastangas, suprato situaciją, dauguma laikėmės vieningai. Tai leido pasiekti dar geresnių darbo rezultatų.
Mūsų veiklai ir projektų temoms dažnai įtaką darė pasienio programų tikslai. Jie keitėsi. Pirmosios programos daugiau dėmesio skyrė pirminiams mokymams, turizmui, kultūriniams mainams, vėliau ir infrastruktūrai, sveikatos apsaugai, darbo jėgos mobilumui, verslumui, socialiniams bei kitų temų projektams. Palaipsniui partnerių ir konkurentų gausėjo. Atsakomybė ir darbų kokybiškumas padėjo išlikti sunkiausiais metais, kai programos prasidėdavo ir baigdavosi (vidutiniškai po 7 metus), o kartu su jais ir gaunamų investicijų didėjimai ir mažėjimai.
Daugiau dėmesio pradėjome skirti kitų aplenkiamoms, sunkesnėms temoms, iniciatyvoms patiems administruoti programas – fondus. Išsikovojome teisę administruoti du smulkiųjų projektų fondus skirtus gyvenimo aplinkos gerinimui ir turizmo plėtojimui Lietuvos ir Lenkijos pasienio regione, patys finansavome septynioliką smulkiųjų projektų (maksimaliai iki 100 tūks. eurų). Matydami aplaidumą, radome vidinės energijos ir tris metus negaudami jokio atlygio, viršvalandžių sąskaita papildomai vykdėme Marijampolės TIC funkcijas.
Daug dėmesio skyrėme lietuvių kultūros ir paveldo puoselėjimui, lietuvių kalbos mokymui, mokyklų ir kultūros centrų kūrimui, spaudai anapus sienos. Laikinai buvome įdarbinę Karaliaučiaus krašte lietuvių kalbos mokiusį, likimo valiai valstybės paliktą žmogų. Per penkiolika pirmųjų metų buvome sukūrę subalansuotą tarptautinę struktūrą, naudą nešančią visų keturių šalių pasienio regionams ir pačioms šalims. Augo žmonių srautai ir kultūrų bei prekių mainai.
Maždaug prieš šešis metus pradėjo aštrėti nesutarimai tarp pasaulio galingųjų, didėjo įtampa santykiuose. Krymo okupacija yra tik viena iš labiausiai žinomų problemų. Ši aplinka signalizavo apie laipsniškus pokyčius ne tik už sienų, bet ir grįžimą „viduje“. Prieš kelis metus per pora savaičių buvo atleisti net trys normaliai bendradarbiavusių rajonų merai Karaliaučiaus srityje. Sulaukėme keistų priekaištų ir mes. Aktyvi mano veikla atkreipė Rusijos FSB ir Izraelio žvalgybos Mosad dėmesį. O nepavykus užverbuoti, sulaukiau pastabų apie būsimus pokyčius mūsų veikloje ir draudimo penkis metus įvažiuoti į Rusijos Federaciją. Ir jų pažadai dėl pokyčių ėmė pildytis…
Keista, tačiau pirmiausiai pastangų žlugdyti mūsų įstaigą sulaukėme iš Šakių valdininkų, kurių rajonui, tuo metu, buvome gavę daugiausiai investicijų. Banga partine bei politine linija nunešta ir į kitas savivaldybes. Veikloje nuolat reikėjo rinktis tarp būti tyliais, ar teisingai aktyviais. Regioninių interesų ir veiklų su rytinių šalių kaimynais atsisakyti bei ten esančių lietuviškų klausimų apleisti negalėjome, o matydami nacionalinių struktūrų aplaidumą strateginiais klausimais, patys kai kuriuos pradėjome organizuoti.
Viena iš tokių iniciatyvų – su partneriais Lenkijoje, praėjusiais metais daugiausiai dirbome siekdami įkurti Europos teritorinio bendradarbiavimo grupę „Nemunas-Niemen“. Tikslas – į pasienio regionus 2021-2027 metų laikotarpiu gauti keliolika milijonų eurų tikslams ir priemonėms, kuriuos patys nusistatytume.
-Kaip rašoma jūsų įstaigos svetainėje, euroregiono Nemunas darbuotojų interesų sfera yra gan plati, tai pasienio savivaldybių verslo, turizmo, kultūriniai ryšiai, gyventojų asmeniniai kontaktai. Kokiais pasiekimais šiose srityse galėtumėte pasidalinti su skaitytojais?
-Padėjome suvaldyti „sunkius“, nuobaudomis gresiančius bei uždelstus projektus. Pagalbos kreipdavosi į mus ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių rajonai, sritys. Kalvarijos meras taip pat kreipėsi į mus, kai dėl partinių nesutarimų, po rinkimų senoji dauguma buvo beveik likvidavusi Kalvarijos parko atnaujinimo projektą, kuriam skirta 1,8 milijono litų. Per pusketvirto mėnesio sugebėjome įvykdyti 15 mėnesių trukmės projektą, beje, vėliau jis buvo pripažintas sparčiausiai įgyvendintu Lietuvoje.
2000 metais buvau išrinktas į Europos pasienio regionų asociacijos vykdomąjį komitetą, o 2017 metais buvau išrinktas pasienio regionų sąjungos „Nemuno euroregionas“ tarybos pirmininku. Manau, jog tai mūsų visų darbo pripažinimas. Didžiuojamės ir tuo, kad trys mūsų ir partnerių projektai buvo pripažinti vienais iš geriausių Europos pasienio regionuose. Vieną iš jų konkursui rekomendavo Nyderlandų žemės ūkio ministras. Beje, tarp geriausių buvo ir „Lietuvos bei Lenkijos savivaldybių kongresas“, kurio „mūsiškė“ pasienio programa „nesuprato“ ir nesutiko finansuoti. Jį taip pat įgyvendinome ne ES lėšomis.
Vadovavome projektams su Nyderlandų, Norvegijos, Švedijos, Šveicarijos ir kitų šalių partneriais, diskutavome apie „protų nutekėjimo“ ir studijų bei darbo rinkai subalansuotų mokymo programų rengimą, į jų sprendimą įtraukėme Marijampolės ir Alytaus kolegijas, taip pat finansavome jų smulkiuosius projektus. Galėjome nuveikti dar daugiau, bet trukdė tie patys „šešėliai“ ir požiūriai be valstybės ar regionų interesų gynimo, kerštas už asmenines pažiūras.
-Žinia, sėkmės be nesėkmių nebūna, tad ką galėtumėte papasakoti apie tai?
-Projektus dienomis, o kartais ir naktimis rengdavome po keletą mėnesių ar netgi pora metų, tad ypač skaudu būdavo, kai nesutikdavo finansuoti ypač gerų projektų. Vieną mūsų projektą net naudojo kaip pavyzdinį kitų mokymams, bet mums patiems jo nefinansavo. Taip pat mums apmaudūs atsisakymai vykdyti finansavimą jau gavusius projektus, dažniausiai dėl partinių nesutarimų, po naujų daugumų susiformavimų.
Pamenu moksleivių futbolo projektą, kurį atsisakė vykdyti ypač solidžios Lenkijos įstaigos naujasis vadovas. Mūsų partnerių atstovai iš apmaudo ir gėdos verkė. Apmaudus atvejis ir su Alytaus apskrities viršininku, kurio komanda mūsų beveik du metus rengtą aplinkosauginį projektą, gavus finansavimą tiesiog pasivogė! Marijampolei nutiesėme šviesolaidžio tinklus, vaizdo stebėjimo kameras ir valdymo sistemą už beveik milijoną litų, bet vienas iš „šešėlių“ atvirai tyčiojosi, kad projektas prastas, nes nenupirkome poros stalų bei kėdžių kameras stebintiems darbuotojams.
Nemuno laivybai paskyrėme dešimtmetį. Su Gardino sritimi pasirašiau Bendradarbiavimo memorandumą, sutelkėme dešimties savivaldybių ir vandens kelių direkciją, pasirašėme istorinį ketinimų protokolą, gavome finansavimą dugno tyrimams. Jų dėka tikimės jau sekančiais metais dugno valymo darbų ir saugų plaukiojimą iš Gardino į Kauną. Tačiau, kai 2016 metais surengėme Nemuno vandens kelio atidarymą, daugiausiai iš to naudos turėjusių gauti Druskininkų meras, Ričardas Malinauskas, jį stengėsi sužlugdyti. Galėjome daug ką padaryti gerokai anksčiau, gerokai mažesnėmis sąnaudomis, jeigu ne dalies vadovų ambicijos ir godumas.
O skaudžiausias atvejis nutiko jau pastatytų pasienio kelių valstybinio pridavimo metu. Mat vienas iš vietinių valdininkų atsisakė vykdyti savo pareigas ir pagrasino „tempti laiką“, nebent mes jo pasiūlytam tarpininkui sumokėtume „už konsultacijas“. Buvome pasiskolinę keletą milijonų litų, kreditorių atstovai jau ir apie „mišką“ kalbėjo, kiekviena diena „degė“. Ačiū Dievui, kitos tarnybos pareigūnė padėjo kreiptis tiesiai į ano valdininko tarnybos viršininkę Vilniuje. Gavome jos deleguotą atstovą, tad darbai buvo priduoti per pora savaičių, o dar po kelių savaičių ir skolas gražinome.
Na, ir komiškai graudi situacija. Prie Galadusio ežero esančio senojo kelio jungties į Burbiškes (Seinų rajone) valstybės pasieniečių įgaliota atstovė neleido atkurti, mat „ant senojo kelio pylimo stovėjo sieną ženklinantis stulpas“. Pareikalavo ir turėjome naują kelią tiesti per pelkėtą vietovę, greta esančio kelio ir ant jo stovėjusio stulpo. O lengviausi šiose istorijose buvo etapai susiję su fiziniais statybos darbais. Rizikavimas ir atkaklumas pasiteisino.
-Kokie jūsų veiklos planai artimiausiam laikotarpiui?
-Savo veiklą, dažniausiai keliomis kryptimis planuojam leistinuose rėmuose. Mums ypač yra svarbi viešųjų įstaigų ir regioninė politika, kuri dabar patekusi į absurdišką situaciją. Nuo 2015 metų ją bandėme spręsti patys. Gavome teisingumo ir ūkio ministerijų raštiškus patvirtinimus dėl pasirinkto viešųjų įstaigų finansavimo modelio teisėtumo. Bet, kita valstybės institucija – teismas, 2020 metais nusprendė, kad viešųjų įstaigų steigėjai savo įstaigoms padiktuotų ir įgyvendintų veiklų gali nefinansuoti, kitaip tariant išlaidų nekompensuoti. VRM praeitų metų pavasarį pažadėjusi įkurti darbo grupę ir sistemines klaidas spręsti, deja, dabar teigė, jog prie šio klausimo šiais metais dar neprieisianti.
Po tokių sprendimų viešajai įstaigai rizikinga imti kreditus, planuoti, pradėti ar tęsti veiklas, tarptautinius projektus. Norisi garantijų, kad įstaigos veikla bus nepriklausoma nuo politinių pasikeitimų savivaldybėse ar valstybėje. Teisiniai tarpusavio klausimai suderinti asociacijų įstatymu, bet reorganizuotis iš viešosios įstaigos į asociaciją įstatymas neleidžia. Su dalies savivaldybių vadovais sutarėme išnaudoti vieną iš galimybių – viešosios įstaigos bazėje įkūrėme naują asociaciją ir jai planavome perduoti visus ar dalį viešosios įstaigos įsipareigojimų.
Tačiau Lazdijų rajono savivaldybė, paraginta Lenkijos Seinų savivaldybės, kartu su Kalvarijos ir Vilkaviškio savivaldybėmis, praėjusiais metais pradėjo kurti mažesnę, vadinamą „funkcinę zoną“, tikintis per ją gauti visam regionui, tame tarpe ir Marijampolės bei kitoms savivaldybėms skirtinų lėšų didžiąją dalį.
Mūsų iniciatyva įkurti Europos teritorinio bendradarbiavimo (ETB) grupę visam regionui, Lazdijų vicemero, Audriaus Klėjaus manymu, kelia grėsmę netekti galimų lėšų jų zonai, todėl jis pasiūlė likviduoti mūsų įstaigą, tokiam siūlymui atsirado ir daugiau pritariančių…
Matydami kur link sukama, mes su Marijampolės, Kalvarijos, Alytaus miesto ir Birštono savivaldybių merais sutarėme, kad jie į būsimos grupės valdymą įeis patys ar deleguos savo atstovus, sutarėme, kad ETB grupę steigsime viešosios įstaigos vardu, ją sustiprinsime, gausime pasienio regionui skirtų lėšų administravimo teisę, o vėliau, jeigu reikės, palaipsniui pakeisime viešosios įstaigos teises ir įsipareigojimus, juos perduodant naujai įkurtai asociacijai. Tam, beje, pritarė ir Lenkijos partneris. Bet, vėl prasidėjo „šešėliniai“ žaidimai, ketinimai užvaldyti dar neįkurtą grupę. Nepavykus tokiai „operacijai“, steigiamojo susirinkimo išvakarėse, praėjusių metų lapkričio mėnesį vienas iš Marijampolės savivaldybės administracijos pareigūnų – Valdas Tumelis, pasistengė susirinkimą sužlugdyti. Gėda prieš kaimynus lenkus, taip pat apmaudu dėl prarandamų galimybių visam regionui.
Kaip savotišką alternatyvą, dar kartą buvo bandyta ETB grupę kurti jau asociacijos vardu. Dar 2020 metų pabaigoje Marijampolės, Kalvarijos, Alytaus ir Birštono savivaldybių vadovai žadėjo teikti savivaldybių taryboms klausimą dėl įstojimo į naują asociaciją. Deja, pažadą vykdė tik Kalvarijos meras. Jis į darbotvarkę įtraukė klausimą „Dėl stojimo į asociaciją Nemuno euroregionas“, bet Kalvarijos taryba viename posėdyje liko be reikiamo kvorumo, o kitame posėdyje nusprendė palaukti Marijampolės savivaldybės tarybos sprendimo. Tuo tarpu marijampoliečiai, savivaldybės tarybos nariai, jo net negavo svarstyti.
Apie pusantro mėnesio su Marijampolės meru susitikti nepavyko, atsakymų į siųstas žinutes negavau taip pat. Susitikti pavyko tik gerokai vėliau. Kartais sprendimams reikia spartos ir drąsos.
Marijampolei nepriimant sprendimų, nuo ETB grupės kūrimo atitolo Alytaus miesto ir Birštono savivaldybės, jos priėmė sprendimą nestoti į asociaciją, bet pritarti viešosios įstaigos likvidavimui. Likvidavimas turėjo įvykti kovo 26 dieną, bet teisinių aplinkybių subtilybės bei grėsmės dėl sužlugdytų projektų ir galimų nuostolių privertė likvidavimo klausimą atidėti iki kito susirinkimo.
Mūsų įstaiga kartu su partneriais turėtume šiais metais baigti įgyvendinti dar tris projektus, tai – jaunimo verslumo, kultūros paveldo ir Nemuno laivybos. Jų bendra vertė apie 2,3 mln. eurų. Beje, projektai yra su tarptautiniais įsipareigojimais, todėl labai svarbu jų laikytis bei saugoti savo šalies garbingą vardą, apjungti ir ginti ne tik savo gyvenamos savivaldybės, bet ir viso mūsų regiono interesus…
–Dėkoju už atvirą pokalbį.
Kalbėjosi Vytautas Karsokas
Nuotraukos iš VšĮ Nemuno euroregionas, Marijampolės biuro archyvo
