Vyčio kryžiaus ordinas – aukščiausias karinis Lietuvos valstybės apdovanojimas. Prezidento A.Smetonos įsakymu įsteigtas 1919 metais. Apdovanotieji buvo ypatingai pasižymėję mūšiuose už Lietuvos laisvę. Taikos sąlygomis nebuvo teikiamas. Bene daugiausiai Vyčio kryžiaus kavalierių yra kilę iš Vilkaviškio krašto.
Tikrasis valstybingumas buvo įtvirtintas laisvės kovose vykusiose 1919-1922 m. 2019 –tieji paskelbti tų kovų atminimo metais. Kruvinuose mūšiuose su lenkais, bolševikais, bermontininkais dalyvavo 1024 vilkaviškiečiai. Net 48-iems buvo lemta tapti didvyriais-Vyčio kryžiaus kavalieriais.
Kokie nuopelnai mūšyje lėmė kavalieriaus statusą? Kaip valstybė rūpinosi mūšyje drąsą parodžiusiais vyrais? Išlikę prisiminimai atskleidžia nesuvaidintą patriotizmą. Baimės jausmą puolant didesnius rusų ir lenkų būrius. Atviras žaizdas, stringančius šovinius ir parako kvapą.
Viršila Vincas Jablonskis savo prisminimuose atskleidžia padėtį apie lietuvių skurdžią amuniciją: “Bolševikai vis ėjo artyn. Mes taip smarkiai šaudėme, kad įkaitę šautuvai dar gaiduko nenuleidus, išsprogdindavo įleistą šovinį. Blogiausia tai, kad mes turėjome netikusius šovinius, kurie sprogdavo šautuvo vamzdyje. Vienintelis išsigelbėjimas – prieš dedant į šautuvą, šovinius pamirkyti vandenyje. Todėl prie kiekvieno kareivio stovėjo katiliukas su vandeniu.” Lietuvos kariuomenės kariai mūšiuose naudojo senus vokiečių ar rusų ginklus. Šie dažnai užstrigdavo pačioje atakos pradžioje.
Karinės technikos, ginklų, šovinių trūkumas buvo juntamas kiekviename mūšyje: “Viename kaime bermontininkai buvo ginkluoti 7 sunkiaisiais kulkosvaidžiais ir šeip turėjo kitokių ginklų. Kadangi mums ginklai buvo visų brangiausias turtas, tad buvo nuspręsta tą kaimą pulti. Šautuvų ugnimi puolėme likusius kaime bermontininkus, kad nesuspėtų išsinešti kulkosvaidžių. Į mūsų rankas pateko keliolika sužeistų ir sveikų belaisvių, vežimai, kulkosvaidžiai, krautuvė.” Tai buvo lietuvių karo grobis. Sutaisyti ginklai ir technika buvo pažymima jau lietuviškais simboliais: gedimino stulpais, vyčiu. Iš bolševikų atimtam šarvuotam automobiliui “Ižorski Fiat” buvo suteiktas “Žaibo” vardas.
Minimaliai apmokyti kariauti kaimo vyrai, kovos lauke sugebėjo pranokti daug labiau patirties turėjusius, caro kariuomenėje tarnavusius likimo draugus. Generolas Zenonas Gerulaitis 1938m. prisiminė vilkaviškiečio žygdarbį: “Juozui Arminui buvo duotas įsakymas, pravažiavus bermontininkų traukiniui, susprogdinti geležinkelį. Tuo būdu traukinys atsidūrė spąstuose: grįžti kelias atkirstas, o važiuoti pirmyn – papuls į lietuvių rankas. Neilgai trukus mūsiškiai pradėjo pulti traukinio įgulą. Po kautynių buvo paimtas garvežys, keli vagonai, 6 kulkosvaidžiai, daug šautuvų ir 20 bermontininkų belaisvių.” Traukinio bėgių susprogdinimas nulėmė, kad Juozas Arminas iš Naujininkų kaimo Vilkaviškio valsčiuje buvo apdovanotas kryžiumi.
Dažniausiai apdovanoti buvo žvalgybą bolševikų, lenkų okupuotose teritorijose vykdę kariai. Tekdavo nepastebėtiems prisiartinti prie stovyklaujančių priešo karių. Į netikėtai užkluptus rusus dažniausiai buvo atidengiama ugnis. Bolševikams tekdavo skubiai trauktis, palikti ginklus ir techniką.
Laikraštyje “Narsieji mūsų vyrai” radau vilkaviškiečio Albino Mačiulsko drąsos įrodymą: “Neramūs buvo laikai. Įvairiausių netikėtumų pasitaikydavo beveik kasdien. Ir vieni ir kiti nevaikščiodavo atskirai, bet būreliais po 5-7 žmones, Įvykus kokiam kivirčui, reikalas buvo sprendžiamas ir viskas likviduojama jėga.” A. Mačiulsko komanda gavo rankinių granatų, trumpai buvo apmokyta, kaip jomis naudotis. Vėliau kuopa pėščiomis žygiavo į Ramygalą. Jos nepasiekus apsistojo miškuose. O miestelyje jau laukė bolševikai.
Eilinis Mačiulskas su kitu kareiviu buvo pasiųstas išžvalgyti vietovę. Abu išvyko vidurnaktį. Po kelių kilometrų žygio Mačiulsko draugas “apsirgo” ir atsisakė eiti toliau. Vilkaviškietis tesė žygį vienas. Kaime visi miegojo. Lietuvis priėjo prie vieno namelio. Durys buvo iš vidaus užrakintos, bet kiek praviros. Išsitraukė durtuvą ir lengvai atkabino duris iš vidaus. Rado miegantį senuką, kuris išdėstė, kad bolševikai visai neseniai skubiai pasišalino iš kaimo. Mačiulskas grįžo į miškus ir informavo kuopos vadą. Už drasą žvalgyboje buvo apdovanotas, gavo žemės ir dalį miško.
Vėliau susidūrimuose su rusais mūsiškiams laimėti padėjo ta aplinkybė, kad bolševikų patrankų sviediniai nesprogdavo. Kartais atsidurdavo visai prie lietuvių kojų. Pripratę prie šūvių ir kraujo nekreipdavo į nesprogusius sviedinius dėmesio.
Lenkai buvo labiausiai nekenčiami priešai. Papulti į lenkų nelaisvę reiškė badą, kankinimus, patyčias: “Kartą devyni vyrai buvome paskirti į sargybą prie Gulbiniškių kaimo. Užėjau į kaimą patikrinti ar nėra lenkų. Kadangi norėjau labai valgyti, prisidėjau į kišenius keptų bulvių ir jau rengiaus išeiti. Staiga išgirdau žingsnius. Pamačiau keturis lenkus. Nieko nelaukdamas puoliau, du nušoviau, o du pabėgo. Netrukus su kitais vyrais užėmėm visą Gulbiniškių kaimą ir paėmėm lenkų lengvąjį kulkosvaidį.” Vilkaviškiečio Domininko Franckevičiaus apdovanojimo lape pažymėta, kad vedė į priekį visą būrį, išlaisvino kaimą. Palaikė kareivių drąsą ir ėjo jų priešakyje.
Bus daugiau…
Autorius Tomas Sušinskas
