2020 metais Užbalių kaimui, įsikūrusiam abipus kelio į Gražiškius, į pietus nuo Karalkrėslio sankryžos, sukako 380 metų. Jubiliejus – proga prisiminti istoriją, pasidžiaugti šiandieniniu gyvenimu. Pirmą kartą Užbaliai paminėti 1640 m. Lankeliškių bažnytinėse knygose. Kaimas išgyveno visus Lietuvą ištikusius sunkmečius: sudėtingas politines situacijas, karus, epidemijas, gamtos nulemtus išbandymus, išliko ir gyvuoja.
Slenkant amžiams pasikeitė kelios gyventojų kartos, kraštovaizdis, žmonių gyvenimo būdas, tačiau kaimo dvasia gyva senuose medžiuose, bevardžio upelio vingyje, senų sodybų akmenyse. Dabar senuosius kaimo gyventojus primena tik nuo jų pavardžių kilę vietovardžiai – Butikio kalnas, Valnerio pelkė, Petrikų bala, Perlibynės, Protasevičynės, Gutauskynės sodybvietėse išlikę medžiai. Senųjų pastatų liko tik mūriniai tvartai buvusioje Jakubauskynėje ir Butikynėje. Senųjų gyventojų palikuonių kaime nebeliko, vienintelėje Menkaitynėje – Želvynėje gyvena ir ūkininkauja ketvirtos kartos atstovai Valda ir Juozas Želviai, įsikūrę savo protėvių sodyboje.
Apgyvendinant kraštą pirmiausia atsirado Pajevonio, Bartninkų ir Karalkrėslio dvarai. 1585 m. Pajevonyje buvo pastatyta bažnyčia, šiai parapijai priklausė Užbalių kaimas. Aplinkiniai kaimai ir besikuriančios gyvenvietės priklausė Alytaus ekonomijos Karalkrėslio raktui (raktas – svarbesnis administracinis vienetas). Vykdant 1557 m. reformą, visa žemė buvo suskirstyta valakais. Užbalių kaimas gavo 10 valakų, gretimas Užupių kaimas – 20 valakų. Už valaką reikėjo mokėti 7-9 kapas pagal žemės derlingumą bei mokestį produktais: žąsis, 2 vištos, 20 kiaušinių ir vienas saikas grūdų. Aplinkinių kaimų mažažemiai valstiečių dirbo savo sklypelį ir Karalkrėslio dvaro žemę, stambesnieji valdė po vieną ar du valakus (21-50 ha). XIX-XX amžiaus pradžioje stambūs ūkininkai buvo čia įsikūrę vokiečiai – Perlibas (Perlibach), Lėmantas, Valneris, bei lietuviai – Idikis, Stankevičius, Menkaitis ir Protasevičius. Šiaurinėje kaimo pusėje buvo dvaro kumečių ir mažažemių sklypai. Užbalių kaimas turėjo savo kapines – kalnelį kaimo centre, dabar vadinamą Prūskapinėmis.
Ėjo laikas, o kaimas po karų, marų ir visokių sukrėtimų atsistatydavo, žmonės toliau gyveno, vykdydami savo šventą misiją – dirbti žemę, auginti duoną, puoselėti savo šeimas ir namus. Kaimuose žmonių gyvenimas ir agrotechnika pradėjo keistis tik tarpukaryje. Visuomet buvo vertinamas kalvio darbas. Kiekviename didesniame kaime prie kelio gyveno kalvis. Užbaliuose buvo dvi kalvės – žydo Blecherio ir vokiečio Frickio. Blecheriui priklausiusi kalvė buvo prie Karalkrėslio sankryžos – dalis valdos Karalkrėslio kaimo teritorijoje, dalis – Užbalių. Patys Blecheriai neužsiėmė kalvyste, kalvę išnuomodavo. Blecherių namai stovėjo patogioje vietoje, todėl pasistatė karčiamą ir pragyveno iš jos gaunamo pelno. Kita kalvė priklausė vokiečiui Frickiui. Pats šeimininkas dirbo kalvėje, jam padėdavo samdomas parankinis ir bernas. Frickio ir Blecherio kalvės aprūpino metalo gaminiais aplinkinius gyventojus. Pažangiausią naujovišką žemės ūkio techniką pirmas apylinkėje įsigijo stambus Būdviečių kaimo ūkininkai Mickevičius ir Rūbas. Jie turėjo arkliais traukiamą sėjamąją, pjaunamąją, o 1920 m. Rūbas nusipirko ir kuliamąją mašiną. Iškūlęs javus nuo savo 39 ha žemės, eidavo kulti į gretimus kaimus. Kuliamąją iš vieno ūkio į kitą traukdavo arkliais. Kūlimas vykdavo talkomis: susirinkę kaimynai vieni kitiems padėdavo, paskui kuliamąją traukdavo ir būrys talkininkų. Talkomis žmonės ne tik nudirbdavo svarbiausius darbus, bet ir bendraudavo: būdavo bendri pietūs, darbo pabaigtuvės, kurių metu susirinkusieji aptardavo pasaulio įvykius, sužinodavo kaimo naujienas. Kiekviena šeimininkė stengėsi talkininkus gerai pavaišinti, kad šie neapšnekėtų, kad ji skūpi, „nekvacka“, prasta šeimininkė. Smulkūs ūkininkai darbus stengėsi nudirbti patys, nes neturėjo pinigų talkininkų maitinimui ir užmokėti už kuliamąją mašiną. Butikiai, Perlibai, Jakubauskai turėjo liuosininkų, samdėsi po 2-3 samdinius, todėl jie greičiau ir lengviau nudirbdavo sunkiausius darbus.
Ramų gyvenimą sutrikdė 1935-1936 m. Suvalkijos streiko įvykiai – kaimas šurmuliavo nuo naujienų, pritariant ar priešinantis streikininkų reikalavimams. Streiko organizatoriai reikalavo nemokėti mokesčių, nepaklusti valdžiai, nevežti savo prekių į turgų. Kas nepaklusdavo, vežimus sulaikydavo, streiklaužius primušdavo. Streikininkai sudegino Jurgio Želvio namą ir tvartus su gyvuliais. Buvo areštuotas ir nubaustas Bronius Pratasevičius. Streikininkų kova nenuėjo veltui: valdžia sumažino mokesčius, pakėlė žemės ūkio produktų kainas ir ūkininkų gyvenimas truputį pagerėjo.
Karo ir pokario padariniai
Užbalių kaimas labai nukentėjo II pasaulinio karo metais. 1944 m. vasarą frontas čia stovėjo 9 savaites, gyventojus vokiečiai išvarė iš savo namų, medinius namus išmontavo, medieną panaudojo apkasų sutvirtinimui, lauko virtuvių kurui. Praūžus frontui laukuose riogsojo sugriautų ar sudegusių pastatų likučiai, vingiavo spygliuota viela aptverti apkasų grioviai, sprogmenų išmuštos duobės. Visur mėtėsi karo technikos nuolaužos, sprogmenys, medienos likučiai. Grįžę iš evakuacijos žmonės išsivalė laukus nuo karo palikimo, susitvarkė sodybas. Tačiau gyvenimo sąlygos pasikeitė – reikėjo prisitaikyti prie sovietinės okupacijos. Vienus kaimynus išvežė į Sibirą, kiti repatrijavo, dar kiti išsikėlė gyventi kitur. Negrįžo vokiečiai, Karžinauskai, Gutauskai, Stankevičių šeimos, Bagdonų ir Jakubauskų šeimas ištrėmė į Sibirą. Po tremties jie negrįžo į Užbalius. Karo palikimas net ir po daugelio metų jaučiamas: kai kur daubose ir pievose dar išlikę apkasų fragmentai, sprogmenų išmuštos duobės, laukuose ariant traktoriai iš žemės išverčia aprūdijusių granatų ir jų skeveldrų.
Užbalių kaimas sovietmečiu
1950 m. Užbalių ir Karalkrėslio kaimuose buvo įkurtas „Jaunosios gvardijos“ kolūkis. Jo pirmininkais buvo paprasti valstiečiai: Rutkauskas Albinas, Zdanavičius Juozas. Žmonės nebuvo įpratę dirbti ne savo žemę, okupantų sukurtuose kolchozuose nesistengė gerai dirbti, trūko technikos, todėl pirmieji kolūkiai prastai laikėsi. Žmonės dirbo pusvelčiui, už darbadienį priskaičiuodavo po 5 kapeikas ir 200 gramų grūdų. Tokia padėtis netenkino nei valdžios, nei kolūkiečių. 1954 m. maži kolūkiai buvo stambinami. Sujungus „Jaunosios gvardijos“ ir „Mičiurino“ (Sodėnų k.) kolūkius, atsirado „Sodėnų“ kolūkis. Jo pirmininku buvo paskirtas Petras Stankevičius, 1961-1973 m. – Juozas Merkšys. Centras buvo Karalkrėslyje, kuriame pastatyta nauja gyvenvietė, išaugusi Užbalių kaimo teritorijoje. Čia apie 1960 m. buvo pastatytas dviaukštis keturbutis namas, buvusioje Lėmanto sodyboje atidaryta septynmetė mokykla, išaugo Vasiliauskų, Kriaučialiūnų, Grigų namai. 1961 – 1965 m. buvo atidarytas felčerių punktas, kultūros namai, parduotuvė, ryšių skyrius, gaisrinė, gamybiniai pastatai: sandėliai, technikos garažai ir dirbtuvės, tipinės kiaulidės ir karvidės. 1958 m. kaime pradėtas naudoti telefono ryšys.
1973-1975 m. pirmininku dirbo Vaclovas Skaisgiris. Kolūkis pagal ekonominius pasiekimus buvo vidutinis – būdavo geresnių metų, būdavo ir prastesnių. Darbštesnieji gyventojai rūpestingai įdirbdavo savo 60 arų sodybinį sklypą, augino karvę, kiaulių, naminių paukščių, todėl namuose maisto netrūko. Jonas Jonaitis ir Juozas Želvys turėjo bičių, todėl medumi gardžiuodavosi jų šeimos ir kaimynai. 1975 m. „Sodėnusi“ sujungė su V. Mickevičiaus – Kapsuko kolūkiu, kuriam vadovavo iki 1980 m. Vladas Černys, paskui J. Kačergius. Karalkrėslio dvaro vietoje buvo pastatyti šiltnamiai, gėlynas kolūkiui duodavo papildomas pajamas. Kolūkyje dirbo daug jaunų žmonių, žemės ūkio specialistų. Neblogai uždirbdami jie pasistatė namus netoli Prūskapinių, kitiems buvo pastatyti alytnamiai ant kalvos į vakarus nuo mokyklos (V. Želviui, A. Dukevičiui, Kraulėdams, A. Žinevičiui, S. Brokui, Kerevičiams ir kt.).
Prasidėjus atgimimui, kolūkyje susikūrė sąjūdžio grupė. Jai priklausė Liucija ir Bronius Bruožiai (iš Būdviečių), Leonas Krušinskas, Albinas Kartavičius, Juozas Želvys, Albinas Savickas. Sąjūdiečiai rūpinosi laisvės idėjų skleidimu kaime, organizavo susirinkimus, dalyvavo mitinguose Vilkaviškyje, nedrąsiai bandė kontroliuoti kolūkio valdžią. Tekintojas Juozas Želvys buvo išrinktas delegatu į pirmąjį žemdirbių suvažiavimą, vykusį 1989 m. pradžioje Vilniuje. Vėliau sąjūdiečiai nusivylė kolūkio turto dalybomis, bandė įvesti teisybę, bet nepavykus pasipriešinti veiklesniems ir gudresniems, susitaikė su neteisybe ir aprimo. Kartu su neteisingomis turto dalybomis nuslopo kaimo žmonių tarpe sąjūdžio idėjos.
1992 m. kolūkis suiro į bendroves, buvo pradėtas žemės grąžinimas ankstesniesiems savininkams. Pamažu įsitvirtino privatus ūkininkavimas, susiformavo nauja ūkininkų ir verslininkų karta, dirbanti savo protėvių ar iš smulkiųjų savininkų supirktą žemę. Keli išradingesni vyrai pradėjo savo verslą: R. Lukoševičius turi kelias parduotuves, A. Žinevičius darbuojasi šiltnamiuose, A. Dukevičius teikia veterinarijos paslaugas. Lėmantynėje – Jonaitynėje gyvenantys Skelčiai užsiima aliejaus ir sulčių spaudimu. Raimundas Lukoševičius plačiai įsikūrė pačiame gyvenvietės centre: sutvarkė aplinką, suremontavo parduotuvę, pertvarkė kitus pastatus. Gaila, bet smulkių ūkininkų mažėja: vieni išnuomojo ar pardavė žemę, kiti užsiima verslu, nemažai jaunų užbaliečių ieško laimės miestuose ar uždarbiauja Europoje.
Gyvenimas eina į priekį, keičiasi gyventojai, tik kaimo žemė, laukai lieka tie patys – teikiantys ramybę, prieglobstį ir pragyvenimą čia gyvenantiems. Kelios aktyvesnės šeimos įkūrė kaimo bendruomenę, bando atkurti buvusį gyventojų aktyvumą ir bendrystę – organizuoja renginius, atgaivina kaimo verslus: kepa duoną, šakočius, pyragus, juos pardavinėja įvairiuose rajono renginiuose, gardėsiais aprūpina Karaliaus krėslo kaimo turizmo sodybos svečius. Tai prasminga veikla, tačiau į ją įsijungia mažai žmonių.
Apie Užbalių kaimą, jo gyventojus, buvusią mokyklą surinkau daug medžiagos, nes noriu, kad jų istorija nebūtų užmiršta, išliktų ateities kartoms. Tikiuosi, kad užbaliečiai susidomės savo kaimo praeitimi, neleis kaimui sunykti, o garbingą Užbalių įkūrimo jubiliejų įprasmins gražiais darbais.
Istorikė, kraštotyrininkė Elena Rupeikienė
GIMTIEJI UŽBALIAI
Kur klevų vainikai dangų remia,
Laukuose žydi dobilai.
Suvalkija – gimtoji mano žemė.
Gimtasis mano kaimas – Užbaliai.
Čia šieno kvapas, svaigios mėnesienos,
Joninių degantys laužai.
Čia mano naktys, mano dienos,
Jų daug prabėgo, o, rodos, tiek mažai.
Gražuolė Zanyla per klonius nusruvena,
Vešliais alksnynais, ievom apsupta.
Darbštūs kaimynai čia gyvena,
Ir mano čia jaunystė praleista.
Čia dosnumu alsuoja kiekviena smiltelė
Ir duonos kvapas užkoduotas rugiuose.
Kiekvieną svečią mes sutinkame maloniai,
Nes Užbaliuos gyva lietuviška dvasia.
Juozas Želvys
Užbalių kaimo gyventojas
