Viktoras Uspaskich, Darbo partijos pirmininkas, Europos Parlamento narys
Taip, planuojamas kurti naujas Mokslo ir studijų stebėsenos, analizės ir kompetencijų centras, pavadinimu „MOSTA“ – su dideliu skaičiumi specialistų ir solidžiu biudžetu.
Ar sugebės šitas „monstras“ išspręsti skaudžiausias šalies problemas? Didelis klausimas. Tiesa, pačiai idėjai reikia pritarti, su išlyga (sąlyga/išimtimi), nes turi būti aiškus jos tikslas. Juk vos tik buvo pradėta kurti „Baltoji knyga“, su ilgalaike Lietuvos strategija, aš pastoviai kaliau visiems į galvą, kad reikalingas komitetas ar kažkokia kita struktūra, kuri vertintų Vyriausybės pasiūlymus, ar jie atitinka ilgalaikes Lietuvos strategijas. Ir įstatymo priėmimo metu, kaip neatsiejama dalis, turi būti pridedama to komiteto rekomendacija ar komentaras. Tokia struktūra ypatingai reikalinga tam, kad vyktų priežiūra, įvairių keistų pasiūlymų, kuriuos teikia atskiri politikai, sėdintys Seime ir tokiu būdu siekiantys didinti savo žinomumą. Juk jie, deja, negalvoja apie pasekmes Lietuvai.
Be tokios struktūros priežiūros nėra prasmės kurti ilgalaikių Lietuvos strategijų. Kiek aš pamenu, Lietuvos ilgalaikę strategiją kurti buvo bandoma kokius 30 kartų ir vis ta strategija keliavo į stalčių.
Tad klausimas, ar sugebės ši nauja struktūra „MOSTA“ pasiekti laukiamų rezultatų? Toks klausimas iškilo, nes kai kuriuos komentatorius girdžiu akcentuojant, kad „MOSTA“ uždavinys – viešasis sektorius ir kaštų analizavimas, apie kažkokį inovatyvumą net nėra kalbos.
Taip, politikus kažkiek disciplinuos kompetentingos institucijos projektų vertinimas, nustatant jų kaštus, ir naudos analizės. Taip, reikalinga valdymo sistemos analizė. Taip, labai svarbus naujas požiūris į projektų vertinimo sistemą, kaštų ir naudos analizė. Bet tikėtis proveržio, gražesnio ir turtingesnio gyvenimo neverta. Visa tai reikalinga ir kažkiek duos naudos, bet reikia suvokti – tai yra reakcinis mąstymas, kuris neskatina kurti ir progresuoti.
Mums reikalingos tikros idėjos, kurios didins mūsų pajėgumus, galimybes. Mes nebegalime stovėti vietoje.
Progresyvus pasaulis aiškiai įrodė, koks turi būti lyderio mąstymas ir ką reikia kurti valstybėje, kad ji būtų patraukli investicijoms. Apie tai aš buvau užsiminęs dar 2015 metų pradžioje, straipsnyje „V. Uspaskich. Taiklus šūvis į dešimtuką sukėlė ant kojų visas šutves“” (2015-01-12, delfi.lt). Todėl priminsiu.
Amerikoje 1970-1980 metais buvo atlikti du eksperimentai, kurie tęsiami ir iki šiol. Vienas jų buvo atliktas Harvardo universitete. Mokslininkai prieš 30 metų bendrakursių studentų paprašė užpildyti anketas, jose pagrindinis klausimas buvo toks: „Greitai baigsite vieną geriausių universitetų pasaulyje, prieš akis visas gyvenimas, gavote elitinį išsilavinimą, ko jūs norite iš gyvenimo? Paprastai suformuluokit savo lūkesčius“.
Anketos buvo surinktos, o po 30 metų eksperimentas pratęstas. Mokslininkai surado kiekvieną gyvą buvusį studentą ir atliko jų gyvenimo pasiekimų analizę. Kaip jums atrodo, ką jie atrado? Ogi vieną labai įdomų faktą. Studentų, kurie labai aiškiai ir trumpai dviem eilutėmis suformulavo, ko nori pasiekti gyvenime, pvz.: „Mano planas toks – aš pirmas, aš lyderis. Mano matymas toks – tik lyderystė ir nė žingsnio į šoną. Mano žingsniai bus tokie. Taškas“, buvo tik 5 proc. Tačiau šių žmonių turtas ir pajamos (Amerika nebūtų Amerika, jeigu viskas čia nebūtų matuojama doleriais) buvo dešimtis kartų didesni nei likusių 95 proc. kartu sudėjus. O šie 95 proc. studentų svajojo apie visas pasaulyje sritis, neturėjo aiškios vizijos, jų atsakymuose buvo žodžiai „galbūt aš padarysiu, tą, o gal bandysiu eiti tokiu ar kitokiu keliu“. Kaip jums atrodo, ką tai parodo?
Tai parodo analogišką mūsų valdžios mąstymą. Ar mūsų valdžia yra pateikusi kokią nors idėją, viziją, kuri galėtų kaip nors pakeisti situaciją, kad investicinis šalies patrauklumas pasistūmėtų iš 41 vietos į pirmąjį penketuką? Ne į 21 vietą, nes jei taip ir nutiktų, džiaugtis bei sakyti „matai kaip gerai dirba Vyriausybė – pakilom į 21 vietą“ – neverta, nes tai tik savęs apgaudinėjimas. Versle kaip patrauklios šalys investicijoms vertinamos tik esančios pirmajame penketuke. Retkarčiais vertinamas dar ir antras penketukas, bet tik jei ten palanki geografinė ir logistinė aplinka. Net neseniai kalbėjęs „Žalgirio“ direktorius sakė, kad sunku į komandą prisitraukti didelius tarptautinius investuotojus. Nors komanda – tarp keturių geriausių Europoje. Investuotojai sako, kad Lietuvos rinka per maža, kad būtų verta čia investuoti į reklamą per krepšinio komandą nors ir labai mylimą visoje šalyje. Mūsų šalis nepatraukli investicijoms, tad būti 41 ar 21 vietoje – didelio skirtumo nėra. Visos žemiau dešimtuko esančios šalys solidžiam verslui neįdomios.
Kitas eksperimentas vyko beveik lygiagrečiai. Mokslininkai analizavo sėkmingus žmones, kurie daug pasiekė savo gyvenime. Juos domino, dėl kokių vidinių savybių jie pasiekė tokių aukštų rezultatų?
Eksperimente dalyvavo žinomi ir sėkmingi žmonės. Dėl savo šalies postūmių į priekį didelius darbus padarę politikai, verslininkai, sportininkai ir t.t. Ir ką gi atskleidė šis eksperimentas?
Visi žmonės turi tuos pačius vidinius resursus, įpročius, savybes. Tačiau yra viena universalija, vienijanti tik sėkmingus asmenis – jie mąstė apie ambicingą tikslą ir judėjimą į priekį, o ne kaip išsaugoti tai, ką turi. Nemąstė, kad „negaliu, nenoriu, bijau“ arba „tiesiog noriu išsaugoti tai, ką turiu, todėl nedarau“. Galvojo „kur aš, kaip asmenybė, galiu save realizuoti? Kokius uždavinius aš sau keliu?“ Taip, jie turėjo aiškų augantį keliamą tikslą. Štai kokį lyderių mentalitetui būdingą bruožą atskleidė mokslininkai.
Mes paprastai egzistuojame sociume, darome kažką tik todėl, kad tai madinga, todėl, kad reikia, bet ne todėl, kad norime. Mes esame versle, nes ten patekome dėl tėvų, draugų, pažįstamų valios. Mes turime kažkokį postą, kad ir mažiausio valdininko, bet pagrindinė mintis, kaip išsaugoti jį, o ne kaip ką nors pasiekti. Kažkas politikoje dalyvauja dėl pažįstamų, draugų, dėl giminių, pagal partijos sąrašą, todėl, kad tai yra prestižas ir pan.
Mes net bijome pagalvoti apie tai, ko AŠ kaip asmenybė noriu šitame pasaulyje? Kur mano AŠ gali būti realizuotas?
Prie kokio mentaliteto galima priskirti mūsų politikus? Atspėkite iš dviejų kartų. Kas Lietuvoje plaukia pasroviui ir galvoja tik apie savo posto išsaugojimą, bet ne apie Valstybę, nekelia jokių tikslų, negeneruoja jokių naujų idėjų, o galvoja, kad tik nebūtų blogiau jam pačiam asmeniškai? O visa krūva komentatorių-prisitaikėlių kaip vienas pataikauja tokiai pozicijai, nes didelė dalis jų gyvena iš tų pačių kišenių. Ką gali duoti toks sukurtas mokslo ir studijų stebėsenos, analizės ir kompetencijų centras, („MOSTA“) finansuojamas tos pačios valdžios? Nieko. Tai bus tik pataikaujanti grupė žmonių ir geras pasiteisinimas valdžiai dėl vienokių ar kitokių nesėkmių, nes galės badyti pirštu į „MOSTA“.
Lietuva ir toliau skęs pelkėje. Emigracija – didžiausia Europoje, savižudybių – daugiausia pasaulyje, o atlyginimai ir pensijos – mažiausi. Džiaugsimės investiciniu patrauklumu, kad nuo 41 vietos pakilom iki 30. Nors iš tiesų tai yra nulis, netgi su dideliu minusu.
Ne su džiaugsmu, bet pagal tyrimus ir paminėtą Harvardo universiteto analizę konstatuoju: apie 95 proc. mūsų valdžios žmonių mąstymas būtent toks. Tad ir valstybės pasiekimai bus tokie patys, nes nėra iš kur atsirasti kitam valstybiniam tikslui.
Tad, jeigu mes norime ko nors pasiekti gyvenime, valstybės valdyme, reikia ieškoti idėjos, pagal kurią būtume regiono lyderiu. Mes turim būti patraukliausi pasaulyje. Tikslas turi būti ne žemesnis negu būti patraukliausių valstybių sąrašo penketuke.
Sėkmės formulė – mes pasieksime lygiai tiek, kiek valstybės vadovai kels tikslą. Kokias asmenines savybes turės mūsų valstybės lyderiai, tokios persikels ir į valstybės lygmenį.
