Šiandien jau baigiame nuo praėjusių metų rudens publikuotą prisiminimų ciklą apie vieną iš žinomiausių Marijampolės (Kapsuko) įmonių, turėjusią kvalifikuotų ir išsilavinusių darbuotojų kolektyvą – Specialųjį konstravimo biurą. Daugiau nei tris dešimtmečius Sūduvos sostinėje veikė ši įmonė. Joje dirbę žmonės konstravo maisto produktų fasavimo įrenginius, bet 1991 metais kartu su socializmo žlugimu ir Tarybų Sąjungos subyrėjimu viskas pasikeitė. Buvo prarasta tiek žaliavų, tiek produkcijos realizavimo rinka. Ekonomikai grįžtant prie kapitalizmo, taip pat prasidėjo įvairių kombinacijų ir „povandeninių rifų“ kupinas įmonių privatizavimo procesas, kuris palietė ir SKB, tad 1992 metais jis privatizuojamas. Šis vyksmas, be abejo, pirmiausia palietė žmones, dauguma jų neteko darbo ir turėjo spręsti dilemą kuo toliau užsiimti gyvenime. Gyvenime kiekviena pabaiga duoda naują pradžią, tačiau ne visiems vienodai sekasi padaryti tai…
Nesvarbu kur gyvenimo audros išblaškė buvusius bendradarbius, bet dalis daugelį metų kartu dirbusių žmonių išsaugojo šiltus prisiminimus apie kartu praleistus metus, kiek dar leidžia sveikata ir galimybės periodiškai susitinka, pabendrauja. O nuo praėjusių metų rudens SKB dirbę kolegos, jau sulaukę garbaus amžiaus, „Sūduvos gido“ puslapiuose dalinosi prisiminimais apie tarybiniais metais drauge nuveiktus darbus, prisiminė buvusius bendradarbius, švęstas šventes, nelengvą įmonės plėtrą vykusią keliais etapais, komandiruotes į užsienį bei buvusias sąjungines respublikas, profesinių sąjungų organizuotas turistines keliones po Lietuvą ir Tarybų Sąjungą, papasakojo nemažai kitų, jų įsitikinimu įdomių istorijų.
Beje, jei kada nors atsirastų dosnus rėmėjas, visus „Sūduvos gide“ publikuotus rašinius lengvai galima perkelti į solidaus formato ir gausiai iliustruotos knygos puslapius.
Rašinių autoriai džiaugėsi bei didžiavosi bendro darbo pasiekimais, pelnytais apdovanojimais, prisiminė ir patirtų netekčių kartėlį. Papasakota apie nemenką įmonės indėlį į tarybinės Lietuvos, taip pat miesto, tuomet vadinto Kapsuku, vardo garsinimą visoje Tarybų Sąjungoje bei už jos sienų. Rašinių autorių prisiminimai yra vertingi tuo, kad ateities kartos turės galimybę iš pirmų lūpų sužinoti kaip buvo organizuojamas darbas, kokie buvo santykiai kolektyve, taip pat kita veikla palyginus nedidelėje valstybei priklausiusioje ir anų laikų valdžios pavyzdine laikytoje įmonėje. Rašinių cikle nepavyko atspindėti visko, nes per mažas autorių ratas. O ir padaryti tai ko gero neįmanoma pirmiausia todėl, kad kiekvienas autorius supantį pasaulį vertina per savo pasaulio suvokimo prizmę.
„Sūduvos gido“ redakcija vadovaudamasi demokratinės žurnalistikos principais, rašinių autoriams suteikė visišką kūrybos laisvę, savitas rašinių autorių stilius redaguojamas buvo minimaliai, pageidaujant iš jų tik vieno dalyko – kuo daugiau objektyvumo. Tad kiek publikuotuose prisiminimuose pasakyta tiesos, o kiek nutylėta galėtų pasakyti buvę šios įmonės darbuotojai ir skaitytojai kuriems teko dirbti bei gyventi, socializmu vadintoje, planinės ekonomikos santvarkoje.
Labai norėjosi suburti kuo platesnį rašinių autorių ratą tikslu gauti kuo daugiau ir įvairesnės informacijos, tačiau laikas negailestingas ,deja, ir daugelio SKB darbuotojų, galėjusių pasidalinti savo prisiminimais su skaitytojais šiandien jau nebeturime. Jie išėjo amžinybėn. Tuo pat metu tenka pastebėti, jog pritrūko ryžto ir noro prisidėti prie šio sumanymo daliai jaunesnio amžiaus buvusių SKB darbuotojų, nemanau, jog neturėjusių ką papasakoti. Jų rašiniai bendram darbui būtų suteikę daugiau spalvų ir vertės.
Palyginus su tarybiniais laikais, šiandien žurnalistikoje turime didelę saviraiškos laisvę neribojamą totalios ideologinės cenzūros rėmų bei uolių cenzorių, kai „per drąsiai“ parašyti tekstai atguldavo redaktoriaus seife. Tai – didelė vertybė kūrybinį darbą dirbančiam, o ir kiekvienam žmogui, kurią šių dienų visuomenė gavo kartu su demokratija. Be abejo, yra priimti tam tikri įstatymai piniginėmis baudomis apribojantys informacinio lauko laisvę, jie gal ir ne visai protingi, bet kita vertus mūsų visuomenė dar nemoka atsakingai naudotis ja. Atsakingai rašant yra galimybė pasakyti skaitytojui nepalyginamai daugiau nei anais laikais, tad didelę gyvenimo patirtį turinčių žmonių žodis, jų prisiminimai jaunuomenei gali būti naudingi.
Šiandieninis jaunimas, negyvenęs socialistinėje santvarkoje, nepalyginamai drąsesnis, kadangi nėra tos baimės sugadinti karjerą, o gal net ir gyvenimą. Jis naudoja naujausias informacines technologijas kasdieninėje veikloje, tad greitai gauna informaciją apie tai kas vyksta pasaulyje ir šalyje, taip pat turi savo nuomonę. Nors yra ir tikriausia bus žmonių, kuriems stinga motyvacijos bei elementaraus noro dirbti siekiant užsibrėžto tikslo.
Tad konkrečiais pavyzdžiais iliustruoti pasakojimai rašinių cikle „Laiko dulkes nubraukus“, apie tai ką teko patirti šių dienų jaunuomenės tėvams ir seneliams – naudingas dalykas. Taip surandami atsakymai į klausimus kas tikros, o kas viso labo tik menamos vertybės.
Su skaitytojais įžvalgomis apie įmonės, šiandien vadinamos UAB „PAKMA“, veiklą bei pasiekimus nepanoro pasidalinti jos esami savininkai, vadovai, kiti darbuotojai. Įmonė juk veikia, gaminami tam tikri įrengimai, net atliekami užsakymai skirti Lietuvos kariuomenei, todėl tema apie SKB galėjo būti tęsiama papildant ją ne vienu įdomiu rašiniu. Kelis kartus kreipėmės į juos prašydami tarti žodį, bet viskas tuo ir baigdavosi.
Portalo „Sūduvos gidas“ savininkai bei redakcija nemokamai, neribojant apimties publikavo net 42 rašinius apie minėtą įmonę. Tai didelė labdara šiais, pelno vaikymosi laikais, žinant, jog yra leidinių prašančių už tai tūkstančių eurų. Nuoširdus ačiū jiems. Ačiū ir redaktorei Ugnei Stanaitei, redagavusiai daugumą publikacijai ruoštų straipsnių, kantriai dirbusiai, kad skaitytoją pasiektų kuo kokybiškesnis „produktas“.
Naudojantis proga kreipiamės ir į kitų Suvalkijoje tarybiniais metais veikusių, o gal iki šiandien tebeveikiančių įmonių darbuotojus, kviesdami juos pasidalinti prisiminimais apie savo įmonę, apie tai, kas buvo artima ir nepelnytai užmiršta, bet gali būti įdomu skaitytojui, be abejo, iliustruojant rašinius nuotraukomis. Rašykite Į redakcijos elektroninį paštą. Neabejojame tuo, jog kūrybingų žmonių esama kiekviename kolektyve. Sprendžiant iš atsiliepimų, gautų publikuojant rašinius, tapo akivaizdu, jog skaitytojus domina mūsų krašto praeitis, jie noriai skaito straipsnius apie tai, dalinasi ir komentuoja juos socialiniuose tinkluose.
Kuriant rašinius apie Kapsuko SKB daug iniciatyvos ir darbo įdėjo buvusi šios įmonės Patentų ir techninės informacijos skyriaus vedėja Liusė Sakalauskaitė. Kad Specialaus konstravimo biuro veiklos istorija išvystų dienos šviesą daug nuveikė vienas iš projekto sumanytojų, Standartizacijos ir metrologijos skyriaus vedėjas Pranciškus Jokimaitis. Būtent šis žmogus, šių eilučių autoriui, papasakojo apie SKB metraščio egzistavimą, parodė kelis didelės apimties albumus su nuotraukomis bei kita medžiaga. Redakcijos vardu nuoširdžiai dėkojame gerbiamiems Liusei ir Pranciškui.
Dar 2008 metais, ruošiantis minėti įmonės 50-metį buvo kilusi mintis parašyti knygą apie SKB, tačiau dėl prasidėjusios ekonominės krizės, apsunkinusios rėmėjų paiešką, sumanymo atsisakyta. Tačiau 2020 metais atsirado galimybė SKB darbuotojų prisiminimus publikuoti „Sūduvos gide“, tad tai ir buvo padaryta. Pradžioje ketinta apsiriboti gal dešimčia iliustruotų rašinių, bet, kaip sakoma, apetitas atsiranda valgant, kai kurie autoriai taip įniko į šį darbą, jog jis užtruko bemaž metus ir per tą laiką išleista, kaip minėjau, 42 gausiai iliustruoti nuotraukomis rašiniai.
Po pirmųjų publikacijų elektroninėje žiniasklaidoje pasirodymo įsitikinome, jog tai efektyvus ir šiuolaikiškas tokio pobūdžio literatūros sklaidos būdas, padedantis pasiekti platų, ypač jaunesnės kartos skaitytojų ratą, galbūt net efektyvesnis nei knyga ar laikraštis.
Už parašytus rašinius, taip pat dėkojame SKB vokiečių kalbos vertėjai Laimutei Rukštelienei – Bernotienei, konstravimo biuro projekto vyr. konstruktorei Skaidrei Urbanavičienei, Planavimo – gamybos skyriaus vedėjui Vasilijui Ščervianinui, SKB viršininkui Vladui Mickevičiui, vadovaujančiajam konstruktoriui Edmundui Valentai, Techninės dokumentacijos skyriaus vedėjai Birutei Šimonėlienei – Bacevičienei, vadovaujančiajai konstruktorei Birutei Juodagalvienei, maisto pramonės automatų įrengimų derintojui Jonui Muraškai.
Ruošiant publikacijas perfotografuota ir kiek tai įmanoma „atnaujinta“ keli šimtai laiko išblukintų, pageltusių, ar kitaip praradusių savo kokybę nuotraukų, kuriose atsispindi įmonės veiklos pradžia, pirmieji jos darbuotojai, pati darbo aplinka, taip pat įmonės plėtra ir naujų jos korpusų statyba ir kurta produkcija – konstruoti maisto produktų fasavimo automatai, linijos, kiti įrenginiai. Išlikusios nuotraukos yra objektyvūs įrodymai liudijantys kas bei kaip buvo gaminta, kokiose sąlygose dirbta anuomet, kaip vykdavo įvairios šventės, talkos, kur keliauta ir pan.
Norisi priminti, jog darbuotojų atlyginimai tarybiniais laikais buvo nedideli ir maždaug vienodi visiems darbuotojams išskyrus valdžią, tad vargu bau ar motyvuodavo, bet pasirinkimo nebuvo ir žmonės vis vien stengėsi padaryti pavestą darbą. Rašydamas šias eilutes pagalvojau: Įdomu kiek anais laikais įmonėse liktų darbuotojų, jei jie turėtų galimybę emigruoti ieškant didesnio uždarbio kaip, kad yra šiandien…
Galbūt šiek tiek motyvacijos darbuotojams pridėdavo galimybė iš įmonės gauti „už dyką“ valdišką butą, ar paskyrą lengvajam automobiliui, nors eilės šiems dalykams buvo tokios, kad laukti tekdavo nuo kelerių iki keliolikos metų ir visą laiką būti drausmingam, klusniam ir darbščiam…
Motyvuodavo gautas talonas kilimui, baldams, šaldytuvui, spalvotam televizoriui ar dar kažkam. Tuomet, visuotino deficito laikais, kokybiškesnės prekės buvo visų darbo žmonių svajonė, tačiau teisę jas įsigyti gaudavo toli gražu ne kiekvienas, reikėjo būti arba geru darbuotoju arba „prie valdžios“. O likusieji sukosi kaip išmanė ir taip vadinamas „blatas“(santykiai grįsti pažintimis, giminyste bei pinigais) klestėjo.
Buvo laikai, kai darbas prekyboje, ypač ten kur „paduodavo“ deficitines prekes, visuomeniniam maitinime, mėsos kombinate ir dar daugelyje kitų įmonių, iš kurių buvo galima pavogti paklausios produkcijos, laikytas prestižiniu, tad norint įsidarbinti ten neturint reikiamų pažinčių arba pinigų – misija neįmanoma.
Daliai dabartinio jaunimo, norinčio gyventi prabangiai, bet pritinginčio dirbti reiktų pasakyti, jog anais laikais be tiesioginių pareigų darbovietėse dirbantieji kasmet turėdavo nemokamai paplušėti kituose, tuometinės valdžios numatytuose darbo baruose, o nesutikimas daryti tai, turėjo pasekmes ir buvo traktuojamas kaip politinis nesubrendimas. Miesto įmonių darbuotojai privalėjo „šefuoti“ kolūkinį kaimą derliaus nuėmimo metu, o pavasarinių šeštadieninių talkų metu, tvarkyti aplinką savame mieste bei teritoriją aplink įmonę.
SKB šiuo požiūriu nebuvo išimtis, tad inžinieriai – konstruktoriai, kiti specialistai palikę kabinetus, braižybos lentas, darbininkai ceche stakles, kartu su įmonės vadovais, aukštesniajai valdžiai „pašaukus“, paimdavo kastuvus, šakes, peilius skirtus runkelių darinėjimui, ar dalgius ir talkų metu šienavo, rovė runkelius giliai įleidusius savo šaknis į molingą, šlapią rudenišką dirvą, pjovė ir krovė. Visa tai buvo apipavidalinama kaip miesto bei kaimo solidarumo šventė, kurioje kiekvieno dalyvavimas garbės reikalas.
Prisimindami nelengvą savo jaunystę, prabėgusią sudėtingais pokario laikais, darbo veteranai sako, kad daugelis jų stengėsi dirbti, nes siekė geresnio gyvenimo, laimingesnės vaikų ateities, buvo kupini jaunatviško entuziazmo.
Prabėgo dešimtmečiai, kartu su jais ir jaunystė, bet valdžios žadėto geresnio gyvenimo aušros kaip nebuvo, taip nebuvo. Plotu didžiausios pasaulyje šalies, Tarybų Sąjungos, planinė ekonomika nuriedėjo į neplanuotą pakalnę kartu su visa socializmo sistema. Tačiau šiandien vis dar matome, jog kolapsą patyrusi ekonomine sistema paliko gilią vagą žmogaus sąmonėje, jo mentalitete. Nemenka visuomenės dalis jaučia nostalgiją laikams, kai „visi buvo lygūs“, nors iš tikrųjų taip nebuvo, nes buvo ir „lygesnių“. Taip, kad principe nieko nepasikeitė, tik galimybių rinktis atsirado daug daugiau. Beje, paskaičius istorinę literatūrą darytina išvada, jog ir baudžiavos laikais kumečiai buvo aprūpinti darbu, turėjo stogą virš galvos kumetyne ir buvo ramūs dėl savo vaikų ateities…
Išaušo 1985 metai, Michailui Gorbačiovui tapus šalies komunistų partijos generaliniu sekretoriumi, prasidėjo nematytas ir neregėtas bruzdesys, visiškai nebūdingas partijos ir jai pavaldžių represinių struktūrų prižiūrėtai visuomeninei sistemai. Per valdišką televiziją, radiją, spaudą prapliupo kalbos apie būtinybę viską keisti. Tos kalbos tęsėsi apie tris metus, tačiau rimtų žingsnių ta linkme, galėjusių radikaliai pakeisti sistemą nebuvo daroma. Vyravo, taip sakant, intensyvaus „pliurpalizmo“ atmosfera. Beje, panašiai kaip ir šiandien prieš kiekvienus rinkimus. Televizijoje atsirado lig tol nemanytų ir negirdėtų A. Kašpirovskio tipo „šamanų“, kurie savo seansais „gydė“ tarybinių žmonių dvasią… Šiandien jau daugelis suprato, jog tai buvo paruošiamasis laikotarpis per kurį, turėjo įvykti tarybinio žmogaus mąstymo transformacija, taip sakant.
Po vėlesnės audringų mitingų ir demonstracijų bangos, kraujo praliejimo, tikintis iškovoti daugiau teisingumo, taip pat po jų sekusios neregėtos betvarkės ir suirutės, kriminalinių gaujų siautėjimo buvusios TSRS teritorijoje, pasišaudymų, sprogdinimų, žmogžudysčių, turto prievartavimo, visuomeninio turto užvaldymo, pavadinto privatizacija, palaipsniui viskas stabilizavosi ir padėtis ėmė kisti į gerąją pusę. Buvusios sąjunginės respublikos pasuko savais vystymosi keliais. Ypač pasisekė buvusioms Pabaltijo respublikoms, sugebėjusioms įšokti į NATO bei ES traukinį, tad gauti milžinišką finansinę ir kitokią paramą savo šalių ekonomikai, socialinei sričiai.
Pradėjus veikti naujiems veiksniams ekonomikoje žmonių gyvenimas palaipsniui gerėjo, naujoji nomenklatūra „išsikristalizavo“ į taip vadinamas interesų grupes bei panašiai, bet paveldėjo iš buvusios valdžios nemenką pluoštą ydų. Ne veltui sakoma – Lietuva ne tik Marijos, bet ir „švogerių kraštas“.
Nepaisant klaidų bei klystkelių kelyje kuriant geresnį rytojų, taip pat kylančių dvejonių ir nuogąstavimų baigti rašinį norėtųsi optimistine gaida. Šių dienų motyvuotas jaunimas turi dideles galimybes tobulėti gyvendamas demokratinėje visuomenėje, kasdieninėje veikloje taikydamas neįtikėtinus mokslo, technikos, informacinių technologijų pasiekimus, gali laisvai keliauti, ieškant savojo kelio gyvenime, pažindamas daugiabriaunį pasaulį ne iš propagandinių pasakojimų, ar filmų, bet tą, kuris yra realybėje. Įvertindamas gyvenimo, darbo, mokymosi svečiose šalyse metu sukauptas patirtis, taip pat gautas pamokas per savo asmeninę pasaulio suvokimo prizmę. Lyginti Lietuvos bei artimesnių ar tolimesnių kaimynų pasiekimus žengiant pažangos keliu bei visa tai apmąstyti padarydamas atitinkamas išvadas. Kiti laikai…
Bet visuomet derėtų nepamiršti, jog laikas nepavaldus žmogaus valiai ir bėga neįtikėtinai greitai. Laikas buvo yra bei bus objektyviausias teisėjas viskam. Jis be išlygų užkloja „laiko dulkėmis“ tiek gerus darbus, tiek ir padarytas klaidas, sudėlioja savo dėlionę ne tik žmogaus gyvenime, bet ir valstybių ar tautų istorijoje. Tad negalima leisti, kad prasmingi žmonių gyvenimo darbai nugrimztų užmarštin, tuo būtina savalaikiai pasirūpinti, kad kas nors vėliau neinterpretuotų jų savaip. Rašinių ciklas „Laiko dulkes nubraukus“ pirmiausia būtent tam ir pasitarnavo.
Galerijoje – autoriaus ir Specialiaus konstravimo biuro buvusių darbuotojų asmeninių albumų nuotraukos
Vytautas Karsokas
Vienas iš idėjos autorių ir projekto koordinatorius.
