Vilkaviškio rajone esančių Paežerių rūmų istorija siekia daugiau nei du šimtus metų. Per tą laiką pasikeitė kelios savininkų kartos. Tautiniu požiūriu tai buvo lietuvių ir lenkų šeimos. Carinės Rusijos okupacijos išvakarėse 1795 metais pastatyti rūmus kilo idėja lietuvių bajorų Zabielų giminei. Sovietinės okupacijos išvakarėse, 1939 m., paskutinis šių rūmų savininkas taip pat buvo lietuvis, – pramoninkas, ekonomistas, verslininkas, akto signataras Jonas Vailokaitis.
„Turtingas, kaip Vailokaitis“, – prieškaryje turtai ir Vailokaitis tapo neatsiejama sąvoka. Vailokaičių pavardė buvo žinoma ir garsi visuose Lietuvos kampeliuose. Ji buvo minima prieš pirmąjį pasaulinį karą, nepriklausomybės kūrimosi aušroje, Steigiamojo seimo laikmečio mitinguose. Zanavyko Vailokaičio pavardė figūravo tarpukario ekonomistų pokalbiuose, kreditorių gyvenimuose. Manoma, kad tai buvo turtingiausias to laikmečio žmogus valstybėje.
Jono įsteigtas Ūkio bankas savo kapitalu dalyvavo Lietuvos kariuomenės apginklavime. Banko turtas buvo vertinamas penkiolika milijonų litų. Įvairiuose provincijos miestuose turėjo dvidešimt šešis banko skyrius. Vailokaičiui priklausė didžiuliai rūmai Kauno centre, stambiausias valstybėje plytų, čerpių fabrikas Palemone. Didžiausias Kauno fabrikas „Metalas“, geležies įmonė Šančiuose.
Tačiau pabrėžiama, kad broliai Vailokaičiai gyvendavo pakankamai kukliai. Kauno gatvėse jų rūbai neišsiskirdavo iš „eilinių inteligentų parėdų“. O garsiųjų veikėjų išvysti restoranuose ar kavinėse buvo praktiškai neįmanoma.
Juozas Vailokaitis buvo kunigas, Ūkio banko valdytojas ir visuomenės veikėjas. Brolis Viktoras valdė Kinderiškių dvarą, o Antanas vedė tėviškės ūkį Piktžirnių kaime Šakiuose. Pats garsiausias brolis, kuriam skirtas šis pasakojimas, buvo banko tarybos pirmininkas ir automobilių atstovybės savininkas, didelis Lietuvos patriotas, negailėjęs savo asmeninių lėšų ir jėgų tėvynės gerovei.
Jono Vailokaičio asmenybė tapo žinoma jau pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais. Žmonės turintys išsilavinimą ir tautinį identitetą buvo reikalingi čia ir dabar. Vietovių susijusių su signataro asmenybe galima aptikti ne viename Lietuvos kampelyje: Sintautai, Marijampolė, Kaunas, Vilnius, Garliava, Panevėžys, Gelgaudiškis, Kybartai, Šakiai. Daugybė miestų, kuriuose jis praleido savo gyvenimo atkarpas; investavo ir vystė verslus – taip sudarydamas sąlygas augti Lietuvos pramonei.
Pramoninkas, bankininkas, ekonomistas gimė 1886 metų birželio 25 dieną Šakių apskrityje, Sintautų valsčiuje, Pikžirnių kaime. Likimas lėmė, kad augo gana pasiturinčioje suvalkiečių ūkininkų šeimoje kartu su dar penkiais broliais ir trim seserimis. Dauguma vaikų pratęsė savo tėvų ūkininkavimo tradicijas, išskyrus, Juozą ir Joną, kurie vėliau tapo pirmosios Lietuvos respublikos kūrėjais. Ištarus Vailokaičių pavardę žmonių galvoje iškart iškildavo dviejų brolių paveikslas, kurie papildydami vienas kitą statė Lietuvos ekonomiką visus 22 nepriklausomybės metus.
Būsimas signataras 1908 m. būdamas 22-jų baigė studijas Peterburgo prekybos ir pramonės institute. Teigiama, kad aukso medaliu. Tik nedaugelis tuo laikmečiu nuspręsdavo stoti mokytis į gana jauną ir negirdėtą ekonomisto specialybę. Nėra žinoma, kas paskatino pasirinkti tokį kelią, tuo labiau, kad abu tėvai buvo ūkininkai.
1910 metais Jonas Vailokaitis savo, kaip tiksliųjų mokslų atstovo kelią pradeda įsidarbindamas Marijampolės „Žagrės“ draugijoje. Buhalteriu. Neatmetama versija, kad dirbti Žagrėje paskatino brolis Juozas. „Žagrė“ – buvo jaunų kunigų ir ūkininkų įkurta organizacija padėjusi ūkininkams nusipirkti pigiau trąšas ar žemės ūkio techniką. Narių skaičius augo, o apyvarta vis didėjo. Buvo atidarytos parduotuvės. Vladas Terleckas teigia, kad abu broliai draugijoje turėjo nemažą autoritetą, nes „susirinkimų metu kunigas Juozas pirmininkaudavo, o ekonomistas Jonas sekretoriaudavo“. Dabar istorikai Žagrę apibūdina, kaip organizaciją, kuri paruošė stiprių ūkininkų ir verslininkų Lietuvos valstybei.
1912 metais broliai persikelia į Kauną ir įkuria „Brolių Vailokaičių ir bendrovės prekybos ir pramonijos draugiją“. Tai buvo pirmas brolių bandymas įkurti savo verslą. Draugija skelbė, kad padeda gauti paskolas lietuviams, norintiems įsigyti dvarų žemes. Jonas ir Juozas teigė nenorintys, kad žemės atitektų rusams ar vokiečiams. Galima sakyti, kad draugija vykdė banko funkcijas, tačiau oficialiai nepriklausė nei vienam bankų ar kredito įstaigų sąrašui. Amžininkai pasakoja, kad draugija ne vienam lenkų dvarininkui iš panosės nupirko keletą dvarų ir jų žemę išpardavė lietuvių ūkininkams. Kazys Grinius teigė, kad tokia Vailokaičių veikla „buvo tikras kovos būdas su Lietuvos parceliuotojais“.
Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui broliai draugijos veiklą perkelia į Panevėžį, po to į Vilnių. Karo audrose brolių keliai trumpam išsiskiria. Juozas pasitraukia į Rusiją. Sankt Peterburge ir Maskvoje buvo priiminėjami žmonių indėliai, veikla nebuvo stabdoma. Pasikeitus okupacinei valdžiai Lietuvoje, draugija ėmė tiekti kaizerinei kariuomenei javus. Po karo 1919 metais laikraščiuose pasirodė skelbimai, kad žmonės yra kviečiami atsiimti savo indėlius. Tai byloja apie Vailokaičio, kaip kredito įmonės savininko profesionalumą ir sąžiningumą. Po karo reta įmonė galėjo pasigirti išsaugojusi savo pinigus patikėjusių žmonių turtą. Draugija net ketvirtame dešimtmetyje vis dar ragino gyventojus atsiimti indėlius už 5 rublius mokėdama 1 litą. Apskritai ši draugija žmonių akyse buvo laikoma banku nors oficialiai ir neturėjo tokio statuso.
Su okupantų pasikeitimu Lietuvoje susijusi ir Vailokaičio, kaip politinio kalinio patirtis kalėjime. Dienoraštyje signataras fiksuodavo ir aprašydavo vokiečių kareivių vykdytus karo nusikaltimus prieš lietuvių tautą: prievartaujamas moteris, plėšiamus ūkininkus, skriaudžiamus vaikus. Vokietijos valdžia neliko nesureagavusi ir Jonas kurį laiką buvo kalinamas, po to sekamas.
1917 metais, dar karui oficialiai nesibaigus, žinomi lietuviai pradėjo kelti nepriklausomos Lietuvos klausimą. Vilniuje buvo sušaukta konferencija, į kurią kvietimą gavo ir Jonas Vailokaitis. Tai buvo pirmieji jaunojo ekonomisto politiniai žingsniai siekiant visiškos Lietuvos nepriklausomybės. Manoma, kad kvietimą Vailokaitis gavo, nes turėjo aukštąjį ekonominį išsilavinimą, o tokių žmonių jaunai valstybei trūko. Taryboje ekonomistui buvo pavesta Šakių- Kudirkos Naumiesčio ir Vilkaviškio miestai. Važinėjo po Lietuvą ir aiškino žmonėms, kaip yra svarbu atkurti nepriklausomą valstybę. Buvo atsakingas už lėšų paiešką tarybos veiklai. Vailokaičio iniciatyva taryboje buvo nuolat reikalaujama, kad vokiečių valdžia nustotų kirsti Lietuvos miškus ir sustabdytų medienos išvežimą iš šalies, nereikalautų iš gyventojų įvairių rekvizicijų. Apskritai žiūrint į Vailokaičio, kaip politiko vaidmenį, galima pastebėti, kad jis nebuvo labai aktyvus steigiamojo seimo tarybos veikloje. Galbūt tai lėmė jaunas jo amžius. Buvo vienas iš jauniausių. Tačiau puikiai suprato, kaip svarbu, kad Lietuvos ūkis ir pramonė pradėtų rodyti gyvybės ženklus. Pagaliau 1918 Vasario 16 – tąją, ant nepriklausomybės akto atsirado ir jaunojo ekonomisto parašas.
Tolimesnis signataro gyvenimo kelias kitame pasakojime.
Autorius Tomas Sušinskas
