Amalvos pelkė, esanti Marijampolės sav. teritorijoje, yra Žuvinto biosferos rezervato dalis. Toje vietoje, kur dabar Amalvos palios, poledynmečiu telkšojo vienas iš trijų Dovinės baseine buvusių ežerų. Vėliau šio ežero vietoje susiformavo didesnis nei 4000 ha vientisas pelkinis masyvas. Dar XX a. pradžioje šis masyvas buvo beveik nepažeistas, tačiau beveik visa pelkė buvo besunykstanti, užaugusi sumedėjusia augalija. Ištyrus durpės klodą jis buvo pripažintas neperspektyviu kasybai, tad nutarta šias teritorijas naudoti žemės ūkyje. Šiuo tikslu buvo nusausinta apie 60 proc. pelkės. Kadangi šie dirbtini pokyčiai naudos nedavė, nutarta Amalvos pelkę sugrąžinti gamtai.
Pelkėje žemdirbystė nesuklestėjo
Pagrindiniai pelkinio masyvo pertvarkymai pradėti XX a. viduryje. Iš kelių tūkstančių hektarų Amalvos pelkių liko tik dalis (1439 ha), tapusi Amalvos botaniniu zoologiniu draustiniu. Čia yra saugomos 4 europinės svarbos paukščių rūšys: tetervinas, švygžda, griežlė ir mėlyngurklė, o migracijų metu apsistoja žąsų, ančių, tilvikinių paukščių būriai. Pelkėje nemaža įvairovė saugotinos augmenijos. Didžioji dalis nusausintos pelkių masyvo teritorijos buvo paversta žemės ūkio naudmenomis – pievomis, ganyklomis, ariama žeme arba liko apaugusios pasausėjusiais miškais.
Pasak Žuvinto biosferos rezervato direktoriaus Arūno Pranaičio, nusausinti durpynai (buvusios pelkės) paprastai nebegali atlikti įprastų funkcijų, sunyksta jų bioįvairovė, dėl durpės skaidymosi tampa šiltnamio efektą sukeliančių dujų išsiskyrimo, paviršinio vandens taršos židiniais. Nusausinta durpė sparčiai mineralizuojasi ir slūgsta, todėl joje įrengtos melioracijos sistemos tarnauja trumpiau, sudėtinga užtikrinti intensyviam naudojimui tinkamą vandens lygį.
Pelkės ir Amalvo ežero gamtos vertybėms tokie pokyčiai buvo negailestingi, o ūkiui naudos neatnešė. Planuoti kasti aukštapelkės durpynai liko nepaliesti ir nuolat siaubiami gaisrų. Pievos durpynuose ilgainiui nuskurdo, dalis savaime pelkėjo ir nyko. Todėl imta svarstyti apie galimybes atkurti Amalvos aukštapelkę, atstatant tipišką augmeniją bei hidrologinį režimą.
Maždaug prieš 10 metų, pasitelkiant europinių fondų lėšas, pradėti įgyvendinti visa eilė Amalvos pelkių masyvą atkuriančių projektų. Buvo išpirkta beveik 30 ha privačių žemės sklypų, kuriuos būtų paveikęs vandens lygio kilimas. Siekiant atkurti gruntinio vandens lygį, draustinio statusą turinčioje pelkės dalyje buvo įrengta arba rekonstruota 3,6 km pylimų. Pelkei atgimti labai svarbu, kad tausiai būtų naudojamos nusausintos pelkės durpžemiai. Bendradarbiaujant su ūkininkais, pavyko atkurti daugiau kaip 40 ha suartų durpžemių žolynų dangą. Buvo svarbu, kad Amalvos pelkės apsausinti pakraščiai nuolat būtų padengti žoline augalija, tad dirbamą žemę skatinta keisti pievomis ir ganyklomis, nes tai stabdo durpių eroziją, fosforo ir azoto išplovimą, sudaro palankias sąlygas išsaugoti daugelį nykstančių paukščių rūšių. Šlapioms durpingoms pievoms prižiūrėti buvo sudaryta sutartis su vietos ūkininku ir jam skirta 16 mėsinių galvijų banda.
Žuvinto pelkėje, paveiktoje melioracijos, buvo numatyta patvenkti apie 5 km senų melioracijos kanalų. Užtvenkiant melioracinius kanalus siekta išsaugoti atviras pelkę supančias pievų buveines. Buvo rekonstruotas žiemos polderis ir Amalvo ežero vandens lygio reguliatorius. Amalvės upelio šliuzas reguliatorius pertvarkytas į slenkstinę nuopylą, užtikrinant nereguliuojamą vandens lygio svyravimą Amalvo ežere. Įrengtas Žuvinto ežero šliuzo reguliatorius leidžiantis užtikrinti sąlygas žuvų migracijai.
Pelkei atkurti teko suvienyti pajėgas
Siekiant įgyvendinti užsibrėžtus tikslus ir mėginant atkurti nusausintas Amalvos pelkes, pajėgas nemažiems darbams atlikti suvienijo Marijampolės savivaldybės administracija, VšĮ Gamtos paveldo fondas, Žuvinto biosferos rezervato direkcija bei Marijampolės miškų urėdija. Investicijos iš ES ir šalies fondų siekė ne vieną milijoną eurų. Šių metų spalį buvo baigtas 2014 m. pradėtas projektas Amalvos pelkių hidrologiniam režimui atkurti. Projekto biudžetas – 1, 6 mln. eurų, iš jų 1,2 mln. eurų – ES paramos lėšos.
Amalvos pelkėje buvo atlikti hidrologiniai tyrinėjimai ir parengtas melioracijos sistemų pertvarkymo techninis projektas. Jį įgyvendinant šiauriniu ir vakariniu pelkės pakraščiu iškastame griovyje įrengti slenksčiai ir pertvara, kurie palaikys vandens lygį artimą buvusiam prieš melioraciją bei nukreips dalį pritekančio vandens į pelkę. Čia susirenka vanduo ne tik iš aukštapelkės, bet ir iš 16 kvadratinių kilometrų baseino, o tai turėtų užtikrinti aukštą vandens lygį pelkės pakraštyje net ir esant mažam kritulių kiekiui. Pietinėje Amalvos pelkės dalyje, apie 20 ha plote, buvo suardytos aukštapelkę sausinusios drenažo sistemos. Aukšto vandens lygio pelkėje palaikymui ir gretimų žemės ūkio teritorijų apsaugojimui rekonstruoti pylimai (apie 6,6 km), apie 29 ha plote pertvarkytos susijusios drenažo sistemos, rekonstruotos 4 pralaidos. Kartu rekonstruota 1,16 km privažiavimo kelių. Po rekonstrukcijos paaukštintas kelias – pylimas palaiko aukštą vandens lygį griovyje ir Amalvos aukštapelkės pakraštyje. Iš griovio vanduo nukreipiamas į pelkę, o ne siurblinę, kaip buvo prieš rekonstrukciją. Optimalesniam vandens lygio palaikymui šiaurinėje Amalvos dalyje įrengtame polderyje išvalyta magistralinio griovio dalis ir įrengti automatiniai vandens lygio matavimo įrenginiai.
Tikimasi, kad pertvarka paveiks apie 370 ha pelkės, o ilgalaikėje perspektyvoje sąlygos viso apie 700 ha aukštapelkės masyvo būklės pagerėjimą. Šio ir ankstesnių projektų metu pilnai ar iš dalies atkurtas gruntinio vandens lygis daugiau kaip 1000 ha plote. 2019 metais kitų projektų metu numatoma atkurti vandens lygį dar apie 300 ha plote.
VšĮ Gamtos paveldo fondo projektų vadovo Argaudo Stoškaus nuomone, įgyvendintų projektų nauda įvairialypė. Atkuriant vandens lygį Amalvos pelkėje ne tik buvo sudarytos prielaidos atsikurti svarbioms gamtinėms buveinėms ir saugomų rūšių populiacijoms, bet ir reikšmingai sumažintas durpės skaidymasis bei dėl skaidymosi vykstantis šiltnamio efektą sukeliančių anglies dvideginio dujų išsiskyrimas. Pagal skaičiavimus, paremtus Vokietijoje parengta pelkių atkūrimo vertinimo metodika, vien dėl šių dujų išsiskyrimo sumažinimo panaudotos lėšos atsipirks per mažiau kaip 10 metų.
Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis neabejoja, kad įgyvendinus projektuose numatytus darbus, Amalvos pelkė vėl džiugins atkurtais spanguolynais, tetervinų tuoktuvėmis, o pievose vėl bus girdimi švygždų ir griežlių balsai.
Milda Kudirkaitė
