Senos demokratijos valstybėse neginčijamai švietimas yra svarbiausia jos veiklos sritis, t.y. kitaip galima sakyti, jog švietimas – pirmiausia. Lietuvoje iki šiol paprastai pirmenybė faktiškai tebeteikiama ekonomikai ar kitoms sritims, o tik po to kalbama apie švietimą. Dažnai net išsireiškiama, jog švietimas šiaip jau yra išlaikomas. Manau, jog čia ir slypi stringančio Lietuvos valstybės, mūsų atveju – savivaldos, atsikūrimo svarbiausia priežastis. Iš tiesų gi švietimas yra pati pelningiausia investicija, tik, kuri, deja atsiperka per gerokai ilgesnį laikotarpį – per žmogaus gyvenimo kartą, negu investuojant į materialiuosius dalykus. Investicija į materiją yra paprastesnė, matomesnė, daiktus galima paliesti, jais pasipuikuoti, bet čia pat pamirštama, kad jie palyginti laikini ir juos apskritai galima lengvai prarasti.
Norint gana paprastai išsiaiškinti esamos švietimo sistemos būklę, pakanka bent kiek pasigilinti į taip vadinamą švietimo įstaigų tinklą. Jeigu jis tenkina gyventojų, ar net piliečių (tik ne vartotojų) poreikius, tai būna sudėtingesnis ir… deja, gerokai brangesnis. Jeigu švietimas tarnauja labiau valdžiai, tai jis iš esmės supaprastėja ir yra lengviau „išlaikomas“. Deja, kaip sakoma, tiesa slypi „aukso viduryje“, kuris yra tarp valstybės piliečių ir juos atstovaujančios (bent taip turėtų būti) valdžios interesų.
Norėdamas žvilgtelėti į Marijampolės savivaldybės švietimo įstaigų tinklą bent pačiame savivaldybės centre, norėčiau pradėti nuo Jaunimo mokyklos. Manau, jog tai yra tokia mokykla, kuri parodo švietimo įstaigų tinklo „temperatūrą“, nes yra skirta mokymosi motyvacijos neturėjusiems ar ją praradusiems mokiniams. Tai, kaip elgiamasi su vaikais, kurie dėl įvairių priežasčių nepritampa prie esamos sistemos – jiems padedame ar… išmetame į gatvę, ir parodo tikrąsias mūsų vertybes (pastaruoju atveju kažkodėl stebimės įvairiais jų padarytais nusikaltimais).
Marijampoliečiams tenka priminti bene ketvirčio amžiaus senumo žinią, jog 1992 m. buvo pasirašytas „Susitarimas dėl bendradarbiavimo“ tarp Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos ir Danijos Viborgo apygardos švietimo įstaigų tinklo atstovų, Marijampolės miesto ir rajono institucijų atstovų. Tuo metu susidarė palankios sąlygos vykdyti demokratijos ir decentralizacijos eksperimentą išskirtinai Marijampolės švietimo įstaigose. Įgyvendinant aukščiau minėtą susitarimą įkurtas Švietimo centras ir naujo tipo mokyklos – Rygiškių Jono gimnazija, Suaugusiųjų mokymo centras ir Jaunimo mokykla.
Naujai įkurtą Jaunimo mokyklą tiesiog užplūdo per 200 mokinių – daugiau nebuvo galima talpinti (pagal tuometinius Danijos standartus tokiose mokyklose galėjo mokytis iki 100 mokinių). Tačiau 2018-2019 m. m. mokslo metų pradžios duomenimis mokykloje tesimoko apie 40 mokinių. Gal mokinių mokymosi motyvacija yra tokia aukšta, jog tokio tipo mokykla tapo nebe tokia reikalinga? Manyčiau, jog per pastaruosius dešimtmečius tokio tipo mokykla tapo tiesiog nepatogi dėl jos kaštų. Deja, už pagalbą mokymosi motyvų stokojantiems, dėl socialinių-ekonominių sąlygų negalintiems baigti standartinės pagrindinės mokyklos asmenims ugdytis ir gauti kokybišką bendrąsias programas ir išsilavinimo standartus atitinkantį bendrąjį pagrindinį išsilavinimą, sąlygų sudarymą jų optimaliai saviraiškai reikia mokėti ir atitinkamą kainą. Dalis vaikų praranda tėvų suformuotą mokymosi motyvaciją dėl pedagoginio apleistumo, nes ne visiems vaikams tokia standartizuota švietimo sistema yra priimtina.
Jaunimo mokyklos veiklai neigiamos įtakos, manau, turėjo jos perkėlimas iš miesto centro į jo pakraštį. Beje, ir Marijampolės savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2016-2020 metų bendrajame plane nurodoma, jog Marijampolės mieste švietimo įstaigos netinkamai išdėstytos geografiniu požiūriu. Miesto pakraštyje arba prastesnėse sąlygose atsidūrė bene ir daugiau švietimo įstaigų: Moksleivių kūrybos centras, Žaidimų sporto mokykla, Suaugusiųjų mokymo centras, Marijampolės kolegija. Tuo pačiu metu miesto centre vis labiau įsigali prekybos centrai, kurie, manyčiau, savo vartotojiška kultūra daro ir nepageidaujamą įtaką arti esančių aplinkinių švietimo įstaigų ugdytiniams bei pablogina Marijampolės centro architektūrinį įvaizdį.
Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo svarba, manau, yra sumenkinta. Deja, šis vaiko amžiaus tarpsnis yra labai svarbus ir turint omenyje bendradarbiavimą su vaikų tėvais, jų švietimą ir pagalbą jiems. Yra nemažai tėvų, kuriems būtina pagalba stiprinant tėvystės įgūdžius, kai dar galima efektyvi vaiko raidos korekcija. Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pasekmės pasireiškia maždaug įpusėjus pradiniam ugdymui, kai jau galima prognozuoti vaiko nusiteikimą mokytis.
Marijampolės savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2016-2020 metų bendrajame plane nurodoma, jog lopšeliuose-darželiuose trūksta vietų ikimokyklinio amžiaus vaikams ir tuo pačiu yra per didelis pradinio ugdymo programas įgyvendinančių mokyklų skaičius. Be to, vaikų skaičius lopšelio ir darželio grupių sąrašuose leistiną higienos normą viršija daugumoje miesto ikimokyklinį ugdymą teikiančių įstaigų. 1990 m., Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Marijampolėje aktualiausia problema buvęs antroje pamainoje besimokančių mokinių skaičius (tokiomis sąlygomis mokėsi kas ketvirtas mokinys) buvo sprendžiama panaudojant pradinių klasių mokinių ugdymui kad ir nepritaikytas gerokai ištuštėjusias ikimokyklinio ugdymo įstaigas.
Pastaraisiais metais šios abi problemos brendo palaipsniui, bet kažkodėl nebuvo laiku pradėtos spręsti ir iki šiol tebeturime dalies vaikų tėvų nepatenkintus poreikius dėl ikimokyklinio ugdymo. Beje, kai kurios Marijampolės miesto mokyklos, delsiant spręsti aukščiau aptariamą problemą, suskubo įsisteigti priešmokyklinio ugdymo grupes, kurias tikslingiau steigti ikimokyklinio ugdymo įstaigose bent dėl keliamų tokių grupių steigimui reikalavimų. Be to, ikimokyklinės įstaigos, kuriose įgyvendinamos pradinio ugdymo programos, nėra tam pritaikytos. Iki šiol tik dvejose iš jų, rekonstravus jų pastatus, įsteigtos pradinės mokyklos, iš kurių viena veikia ne pilnu pajėgumu.
Mokyklų tinklo pertvarkos plane pažymima, jog mokyklose dominuojantis specialiųjų poreikių mokinių ugdymo visiškos integracijos forma modelis kelia didelių sunkumų mokytojams, mokiniams. Suprantama, jog visiška tokių mokinių integracija galima tik paskyrus mokytojų padėjėjus, sudarant sąlygas pedagogams efektyviai tobulinti kvalifikaciją. Tuo pačiu reikėtų, kad reikiamas dėmesys būtų skiriamas ir gabiems mokiniams. Pirmiausia reikalinga imtis priemonių jų atpažinimui, skirti efektyvių resursų jų ugdymui. Taip pat svarbus ir tinkamas gabių mokinių už pasiekimus skatinimas savivaldybės mastu.
Mokyklų tinklo pertvarkos plane kaip silpnybė pažymima ir tai, jog mokiniai stokoja kultūros bei pagarbos mokytojui, galimos mokinių drausminimo priemonės mažai efektyvios. Tai, manau, ir yra vaikų tėvų auklėjimo įgūdžių stokos ir nepakankamai efektyvaus ikimokyklinio ugdymo pasekmė. Šių problemų nepadeda spręsti net ir įvairūs pagalbos mokiniui institucijos (komisijos, tarnybos ir kt.), patyčių ir smurto prevencijos programos, minimalios priežiūros priemonės – mokyklos tampa atvejų įkaitais, ne tik mokiniai, bet ir pedagogai jaučiasi nesaugūs. Pagrindinė viso to priežastis – neproporcingas pagalbos mokiniui, jo teisių sureikšminimas ignoruojant jų pačių pareigas ir atsakomybę tarsi tai turėtų atsirasti staiga sukakus vaiko pilnametystei bei ignoruojant tinkamai besielgiančių mokinių ir jų pedagogų teisę į saugią ugdymosi aplinką.
Dabar norėčiau atkreipti dėmesį ir į Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centro situaciją. Ši pirmoji Lietuvoje tokio pobūdžio institucija buvo įsteigta taip pat bendradarbiaujant su danų pedagogais dar 1993 m. Pagal pirminį Švietimo centro veiklos sumanymą tai turėjo būti labai svarbi institucija spartesniam švietimo sistemos atsinaujinimui Marijampolėje ją demokratizuojant ir decentralizuojant. Ši įstaiga, išgyvenusi ne vieną administracinę reformą, patyrė sunkius išbandymus ir, manyčiau, nuostolius. Švietimo centro veiklos tiksle numatyta sudaryti sąlygas nuolatiniam švietimo darbuotojų ir kitų suaugusiųjų asmenų mokymui(si), tenkinti Marijampolės savivaldybės ir Marijampolės regiono pedagogų ir kitų suaugusiųjų kvalifikacijos tobulinimo(si) poreikius, skatinti besimokančių bendruomenių kūrimąsi ir kt. Apie besimokančių bendruomenių kūrimosi skatinimą tenka retai girdėti. Besimokančios bendruomenės būtų nuolatinėje kaitoje, kas užtikrintų tinkamą mokinių ugdymo(si) kokybę, jos pažangą. Taigi, dėl sumenkusių Švietimo centrui skiriamų lėšų, jo vaidmens pripažinimo stygiaus, manau, ši institucija iš esmės negali deramai atsiskleisti ir atlikti savo tikrąją misiją. Todėl dažnokai pedagogai dairosi kvalifikacijos tobulinimo užsiėmimų kitose savivaldybėse. Marijampolės regiono savivaldybės pačios vis labiau imasi iniciatyvos užuot bendradarbiaudamos finansuojant Švietimo centrą. Marijampolės kaip Sūduvos krašto centro lyderystė kvalifikacijos tobulinimo srityje yra pastebimai sumenkusi. Nepakanka pavienių švietimo įstaigų iniciatyvos, būtina inicijuoti ir kitas švietimo įstaigas jų nuolatiniam atsinaujinimui.
Švietimo įstaigų ugdytinių pasiekimus apie 30 proc. lemia vadovas. Pagal galiojančią tvarką įstaigos vadovą į pareigas skiria ir iš jų atleidžia savivaldybės taryba. Bene keliolika metų Marijampolės savivaldybėje dominuoja viena partija. Tai, manau, neigiamai atsiliepė ir švietimo įstaigų vadovų skyrimo tvarkai, jų veiklos priežiūrai. Manytina, jog vadovų skyrimas iš esmės seniai yra tapęs politizuotu. Su pagarba tiems įstaigų vadovams, kurie tokiomis sąlygomis geba vadovauti įstaigoms remdamiesi demokratiniais pagrindais, yra ir tokių atvejų, kai įstaigų bendruomenės tampa, manyčiau, politizuoto švietimo įkaitais (buvęs vadovavimo Jono Totoraičio progimnazijai atvejis yra išskirtinai simptominis švietimo politizavimo pavyzdys).
Teigiamų pokyčių institucijų vadyboje galime pasiekti vadovaujantis humanistinėmis vertybėmis, demokratinio atstovavimo bendruomenei ir jos telkimo principais. Aiškios Marijampolės vizijos sukūrimas dalyvaujant jos gyventojams telkiant ją į bendruomenę ir jos siekimas remiantis pasidalintos lyderystės principais turėtų sudaryti palankias prielaidas atstatyti Sūduvos kraštą kaip aukštos kultūros židinį. Sūduvos krašto lyderystėje labai svarbų vaidmenį turėtų vaidinti ir Marijampolės kolegija kaip etninio regiono aukštoji mokykla.
Imkime likimą į savo rankas ir nebelaukime, kad už mus kažkas sukurtų gerbūvį, o siekime, kad ir mūsų jaunoji karta savo gyvenimą susikurtų gimtojoje Marijampolėje. Atlikime kiekvienas savo pilietinę pareigą pagal savo sąžinę ir įvyks tai, kas, atrodo, neįmanoma …
Antanas Mikuckis
Politinė reklama bus apmokėta iš TS –LKD kandidatų sąrašo Marijampolės rinkimų apygardoje Nr. 25 sąskaitos, Užs. nr. SG-18-9
