Šių apylinkių archeologiniai radiniai leidžia manyti, kad žmonės čia gyveno bronzos amžiuje. Gyvenvietė įsikūrė maždaug XVIII amžiaus viduryje kaip miško, daugiausia ąžuolų, paruošų verslo įmonė, arba ąžuolų būda. Visa paruošta žaliava buvo naudojama laivų ir namų statybai ar baldų gamybai.
Vietiniai gyvenvietę vadino „Aržuolų būda“. Iš to kilo ir kaimo pavadinimas, lenkiškai išreikštas kaip Dembova Ruda. Aplinkinių kaimų gyventojai šį kaimą vadino trumpiau – tiesiog Butka. 1775 m. buvo 10 kiemų, kuriuose gyveno degutininkai, bitininkai, miško sargai. Tuomet iš šiaurės pusės kaimą ribojo Kazlų Rūdos miškas, o iš rytų ir pietų – Mikalavo miškas. Gyventojai namelius rentė daugiausia ant dabar 23 km ilgio turinčios Vabalkšnės upės.
1820 metais nutiesus akmenimis grįstą ir ąžuolais apsodintą plentą Sankt Peterburgas – Varšuva veikė arklių keitimo punktas, vadintas pašto stotimi. Prie jos Mikalavo dvarininkas Dominikas Lisickis laikė užeigos namus ir arklių keitimo punktą, kuriame būdavo iki 60 arklių. Carui buvo skiriami 6 šyviai, o aukštiems valdininkams – 6 juodi arkliai. Pasakojama, kad dvarininkas mėgęs priežodį „zaraz“, iš ko ir kilęs Zariškių kaimo pavadinimas. Kadangi jis buvo aukšto ūgio, tai ir kaimas vadinamas Didžiosios Zariškėmis.
Iki tol senasis vieškelis ėjo kitaip negu dabartinis plentas, t.y. į rytus nuo kaimo: iš Gudelių suko link Mikalavo dvaro, iš ten – iki Didžiųjų Zariškių dvaro ir pietine kaimo dalimi ėjo į pietvakarius, link Bebruliškės. 1827 m. kaime gyveno 106 žmonės. Gyvenvietės plėtimąsi stabdė Didžiųjų Zariškių dvaras, prie kaimo „glaudęsis“ iš rytų pusės. Nuo 1887 m. jis jau neįvardijamas kaip dvaras. 1902 m. buvęs dvaras vadinamas sodyba – joje gyveno 5 žmonės. Vadinamieji „rūmai“, kuriuose vėliau gyveno Degučiai, supleškėjo 1941 m. birželį.
1831 m. miškuose prie Ąžuolų Būdos jungėsi sukilėlių daliniai; vyko jų pratybos. Dokumentai byloja, kad 1857 m. kaime gyveno 184 žmonės. Per 1863 m. sukilimą kaime vyko sukilėlių kariuomenės (vadas K. Jastšembskis) mokymai. Iki XX a. čia didesnių nutikimų nebūta. 1866–1914 m. kaime buvo teismo nuovada. 1887 m. stovėjo 36 trobos, kuriose gyveno 201 žmogus. 1905 m. vasarą įvyko susidūrimų su policija, mitingų, nukreiptų prieš carizmą.
Ilgą laiką kaime nebūta net mokyklos. 1912 m. žydas Šapiro išnuomavo vieną medinio pastato kambarį, kuriame pradėjo veikti pirmoji pradžios mokykla; mokėsi 30 vaikų. Karas nutraukė jos veiklą. 1916 m. kitas žydas Elinas išnuomavo patalpas mokyklai. Vėliau mokykla perkelta į valsčiaus parūpintas patalpas. 1920 m. išnuomojamas Augustino Ritmejerio gyvenamo namo seklyčia, kuriame glaudėsi net keturi skyriai. Vaikai džiaugėsi, kad „gauna žinių“ ir nesiskundė, kad pro mažus langelius patenka nedaug šviesos. Ant ilgų kaimiškų suolų, nepritaikytų sėdėti įvairaus ūgio vaikams, tilpo net po 5 mokinius; kai kuriems teko ir stovėti. 1929 m. Ąžuolų Būdoje, jau pas kitą ūkininką, sutilpo penki skyriai ir mokėsi apie 60 mokinių.
1918 – 1940 m. miestelyje veikė pašto agentūra, arbatinė, kelios parduotuvės, policijos nuovada. 1923 m. buvo 50 ūkių, gyveno 380 žmonių. Ąžuolų Būdos reikšmė išaugo, kai 1928 metais įkurta girininkija. 1931 m. prie Ąžuolų Būdos Varnabūdės miške (4 km nuo gyvenvietės) buvo pastatytas paminklas Vytauto Didžiojo jubiliejui ir Vilniui atminti.
1933 m. atidaryti Šaulių namai, kuriuos pašventino vyskupas M. Reinys; skyriuje veikė net 160 šaulių. Turėjo jie ir chorą. Marijampolėje dislokuotas 9-tas pėstininkų pulkas pietinėje bažnytkaimio dalyje įruošė šaudyklą, į kurią miklinti akį atvykdavo vasarą. Neretai pamaldų metu religines giesmes grodavo ir pulko orkestras.
Reikia maninėti ir kelias verslo bei prekybos įmonės: Kaminsko malūną, duonos kepyklą, pieno nugriebimo punktą, prekybos mediena namus, ūkininko Antano Degučio bankelį. Smulkesne prekyba dar vertėsi apie 10 žydų šeimų.
1934 – 1940 m. Ąžuolų Būdoje veikė dailininkų tekstilininkų Antano Tamošaičio (1906 – 2005) ir Anastazijos Tamošaitienės (1910 – 1991) studija. Tai vienintelė tuometinėje Lietuvoje veikusi tokios veiklos įstaiga, remiama Švietimo ministerijos. Ją galima laikyti ir nedidele serijinių rištinių kilimų įmone.
Naujas mokyklos dviejų aukštų medinis pastatas išaugo 1935 m. Statybinę medžiagą suvežė aplinkinių kaimų gyventojai. Mokyklos pastato ilgis buvo 17 m., o plotis – 9 m., turėjo l5 langų ir 15 durų. Pirmame aukšte buvo dviejų klasių salės ir rūbinė bei mokytojų kambarys, antrame aukšte – du butai mokytojams. Pastato kaina – du tūkstančiai penki šimtai litų.
1937 m. pagal Šakių apskrities techniko M. Žitkaus projektą pastatė medinę stačiakampio plano bažnyčią bei įkūrė parapiją. Visą medieną parūpino girininkija. Bažnyčios statybai vadovavo vienuolis pranciškonas Kazimieras. Bažnyčiai daugiausia pinigų paaukojo poeto Maironio sesuo Anelė, kuri nupirko ir brangius bažnytinius rūbus. Pastatytus maldos namus pašventino vyskupas A. Karosas. Ąžuolų Būdos bažnyčios ilgis 18, o plotis – l0 metrų. Jos stogas yra du kartus aukštesnis už sienas, o priekinis labai masyvus bokštas yra keturius kartus aukštesnis už sienas. To kvadratinio bokšto plotis yra lygus bažnyčios sienų aukščiui. Bokšto viršūnė, lyg žemaitiškų pirkių stogas, uždengta kryžminiu stogeliu su keturiais laužytais frontonais.
Gal kiek įdomesnis bažnyčios vidus su originaliomis šoninių navų viršuje esančiomis galerijų arkadomis. Galerijos remiasi į stilizuotus liaudiškos formos stulpus. Altoriai – paprasti, kuklūs. Vidurinėje navoje virš pagrindinio įėjimo yra vargonų choras.
1941 m. birželio 23 d. keturias valandas vyko kautynės tarp vokiečių ir raudonarmiečių. Kadangi vokiečiams talkino aviacija, tai jų žuvo tik 40, o rusų – 400. Pirmuosius laikinai palaidojo miestelio kapinėse, o rusus – žūties vietoje, pušyne. Kitą mėnesį vokiečiai miške iškastose tranšėjose sušaudė apie pusantro šimto sovietinių aktyvistų, rusų karininkų, jų šeimos narių ir žydų. 1942 m. vokiečiai į Ąžuolų Būdos apylinkes ištrėmė buvusį prezidentą Kazį Grinių.
1949–1993 m. miestelis tapo eiline kolūkio gyvenviete, kurioje veikė kultūros namai. 1984 m. gyveno 403 žmonės, o dabar pusšimčiu mažiau. Miestelio kapinių, seniau vadintų Skirkų vardu, pietinėje dalyje ilsisi Didžiųjų Zariškių dvarininkas, Dominikas Lisickis (1804 – 1853).
Benjaminas Mašalaitis
Nuotraukoje Ąžuolų Būdos bažnyčia
