Žingeidžius žmones, atsitiktinai ar planuotai užklydusius į Lazdijų rajono miestelį Būdvietį, nustebina du išskirtinės architektūros statiniai: medinis svirnas ir mauzoliejinė koplytėlė. Tai ryškiausi objektai, kurie liko iš praeityje garsaus Būdviečio dvaro.
Dvaras pirmąkart buvo paminėtas 1744 m., o dabar įžvelgiamos dvarvietės teritorija susiformavo XIX amžiaus pirmoje pusėje. To amžiaus pradžioje dvarą valdė Sperskiai; niekur nenurodoma dvarininkų šeimos narių vardai – atrodo, kad kalbama apie Seinų apskrities maršalką Antaną Sperskį. Jų šeimos mūrinė koplyčia buvo pastatyta keliais metais anksčiau, negu kitas išlikęs ūkinės paskirties statinys, t. y. svirnas. Kadangi pastarojo statybos data – 1803 m. – yra žinomi, tai apytiksliai galima įsivaizduoti ir koplyčios statybos metus. Abu statiniai iškilo dvaro parke ir stovi sąlyginai toli vienas nuo kito. Likusieji neišvaizdūs ūkiniai pastatai yra „išsimėtę“ nemažoje teritorijoje; todėl galima spręsti, jog tuomet dvaras klestėjo ir plėtėsi.
Apie seniausią statinį – mauzoliejinę koplyčią – žinių beveik nėra. Rūsiuose esantys (ar buvę?) palaikai netyrinėti ir neidentifikuoti. 1935 m. dvarininkų koplyčią nufotografavo tautosakos rinkėjas Jurgis Dovydaitis. Nuotraukoje matome klasicizmo stiliaus keturių apvalių kolonų statinį ant aukštokų pamatų (dabar kolonų jau nėra). Į pagrindinę terasą veda kelių pakopų laipteliai. Durys – dvivėrės, į viršų smailėjančios ir peraugančios į puslankio formos arką: durų konstrukcijoje vyrauja (t.y. užima didesnį plotą) ne mediena, bet stiklai. Virš durų būta lango, atrodo, uždengto langinėmis. Šonuose yra dvi suapvalintomis viršūnėmis įdubos su į jas įspraustomis skulptūromis. Viena keturšlaičio stogo kraštinė remiasi į kolonas. Šoninėse sienose ir būta po vieną langą. Iš netvarkingos aplinkos (numestos lentos, guli skaldyti akmenys) galima spręsti, kad buvo tvarkoma koplyčia ar teritorija aplink ją.
Tik 1820 m. dvarininkai gyvenvietėje pastatė to krašto katalikams skirtą bažnyčią (dvaro koplyčioje lankėsi ir religines apeigas atlikinėjo tik dvarininkai), kurioje nuo 1831 m. pastoviai tarnavo kunigas. 1827 m. Būdvietyje stovėjo 13 namų, kuriuose gyveno 115 žmonių (nepasakyta, ar tik dvare, ar kaime).
Iki 1830 metų iš savo uošvio dvarą nuosavybėn perėmė Jonas Rakuza. Jis tarnavo Lenkijos karalystės armijos generalinėje būstinėje ir 1824 m. gavo leitenanto laipsnį. Netrukus pasitraukė iš kariuomenės ir užsiėmė kelių dvarų administravimu. 1830 – 1838 metais jis nuomavosi Seivus. 1838 – 1850 valdė Vilkaviškio, o 1834 – 1846 metais – Antanavo dvarus. Maždaug tuo pačiu metu tarnavo Kalvarijos apskrities teismo teisėju. Mirė šis žmogus po 1852 metų. Gaila, kad nepavyko išsiaiškinti, kas buvo jo uošviu, iki tol nuosavybės teise turėjusiu Būdviečių dvarą. Labiausiai tikėtina, kad tai būta Antano Sperskio, dar gyvenusio XIX amžiaus ketvirtame dešimtmetyje. Kiti Rakuzų giminės atstovai vartojo daug garsesnę Rekošų pavardę.
Miestelio bažnyčios šventoriuje yra dar viena mauzoliejinė koplyčia, sumūryta iš raudonų plytų, kurioje 1850 m. buvo palaidota Prapuntų dvaro savininko, Kristupo Hertyk žmona Sofija (tikriausiai mergautine pavarde Konarska). Jos sūnus Karolis Hertyk buvo vedęs ankstesnių Būdviečio dvarininkų dukrą Sofiją Sperską. Kadangi net tos pačios Hertyk šeimos vaikai turėjo skirtingas pavardes, tai šiek tiek painiau yra atsekti giminystės ryšius. Beje, tuo metu Hertykai valdė ir Metelių dvarą. 1855 m. dvare augino 40 bulių – tai vienas geresnių tokių rodiklių visoje Kalvarijos apskrityje. Prieš pat 1863 m. sukilimą jo organizatoriai nusprendė bažnytkaimyje steigti ligoninę – šio darbo pagrindiniu organizatoriumi buvo paskirtas dvaro ekonomas Jonas Gudatas. 1861 m. balandžio pabaigoje net 15 ūkių samdiniai ryžosi neiti į darbą, nes ponas jiems neleido įsigyti žemės.
Apie 1877 m. dvare stovėjo 8 namai, kuriuose gyveno 19 vyrų ir 15 moterų. Dar po dešimties metų gyveno tiek pat žmonių, tačiau liko tik 6 pastatai. 1900 m. dvaras, kurį valdė Anelijos Šukštos įpėdiniai, užėmė 532 margus žemės. Ūkyje laikė 31arklį, 21 stambius ir 6 smulkius gyvulius. 1902 m. dvare gyveno 73 žmonės. 1904 m. I ir II Būdviečio dvarai (matyt, jie buvo neseniai padalinti) užėmė 622 arus žemės; laikė 25 arklius, 66 stambius ir 248 smulkius gyvulius. Tuomet dvarininku buvo Emilijanas Gletmanas. 1910 m. nepakitusiame žemės plote dirbo 21 vietinis samdinys; jie laikė 21 arklį, 47 stambius ir 33 smulkius gyvulius. Sąrašuose dvarininke buvo įrašyta Sofija Gletman, Eduardo dukra, kurią vietiniai gyventojai laikė lenke.
Po Pirmojo pasaulinio karo bažnyčia ir klebonija stovėjo dvaro žemėje, bet gyventojai kelerius metus jos negalėjo išpirkti dėl dvaro savininko užsispyrimo. Jie norėjo statyti bažnyčią ir savo žemėje, bet … Nežinoma, kaip šis konfliktas buvo sprendžiamas. 1923 m. dvare užrašyti 105 gyventojai. Gletmanų giminė dvarą valdė turbūt iki 1940 m. – jų pavardė randama 1935 m. telefonų knygoje.
Iš dvaro laikų išliko svirnas, koplytėlė, tvartas, vandens telkinys, vienas kitas gal parko laikų medis. Vertingiausias statinys – ant aukštų akmenų pamatų 1803 m. iškilęs maumedžio medienos dviaukštis svirnas, storomis kalvio darbo vinimis apkaltas vertikaliai nukreiptomis lentomis. Tai labai retas medinės tautinės architektūros ūkinis statinys, turintis du aukštus. Gana unikalios ir langinės, kuriomis buvo uždengiami įvairaus dydžio langai; statinyje vyrauja nedideli langeliai. Stogas – dvišlaitis. Pagrindiniame fasade ties kraigu įrengtas maišų pakėlimo mechanizmas. Pastato fasadinę pusę pagyvina ir simetriškai prijungtas priesvirnis su šešiomis kolonomis. Meistriškai pagaminti laiptai veda ne tik į antrąjį aukštą, bet ir į pastogę. Sienos iš vidaus taip pat iškaltos lentomis. Vidaus kolonos buvo skirtos ne tik stogui prilaikyti, bet ir atskirti aruodų sektorius. Pastate išliko nemažai geros kalvystės pavyzdžių. Dabartinis svirno savininkas – Būdviečio Jėzaus Nazariečio bažnyčia.
Benjaminas Mašalaitis
Nuotraukose:
- Būdviečio šventoriaus koplyčia
- Būdviečio koplyčia – mauzoliejus
- Būdviečio svirnas
