Egidijus Papečkys: karo Ukrainoje trys šimtai penkiasdešimt pirma diena (vasario 9, ketvirtadienis)

Toliau vyksta įprasti sekinantys mūšiai Bachmute ir jo apylinkėse. Rusai spaudžia, vietomis šiek tiek pasislenka pirmyn. Štai užvakar pasigyrė, vienoje vietoje pasistūmėję pirmyn „net“ 400 m. Ukrainiečiai kartais kontratakuoja. Mažomis pajėgomis, siekdami pasigerinti taktinę padėtį.
Pvz., šiandien rusai džiaugėsi atrėmę vieną tokį puolimą artilerijos ugnimi. Įsivaizduojate, džiaugiasi atrėmę 40 (keturiasdešimties) ukrainiečių karių su 2 (dviem) šarvuotom mašinom puolimą. Šis karas toks, kokio niekas nesitikėjo. Nėra jokių stambesnių junginių puolimo, viskas vyksta neįtikėtinai mažomis pajėgomis, kartais tiesiog grupėmis. Taip yra ir dėl šiuolaikinių ginklų taiklumo ir galios, iš dalies – dėl turimų per mažų pajėgų tokiam ilgam frontui.
Prie Vuhledaro ukrainiečiai taip įkrėtė į kailį rusams, kad pasipiktinę kompiuterių klaviatūras užgulę rusofašistai reikalauja brigados vado „galvos“. Ukrainiečiai dalinasi vaizdo įrašais, kaip čia sunaikino visą rusų bataliono taktinę grupę, turėjusių keliasdešimt tankų ir pėstininkų kovos mašinų. Vaizdas, kuriame BMP-2 žeme velka už galinių durų užsikabinusį sužeistą rusų karį, atrodo stipriai. Kai kurie rusų šaltiniai sako, kad šis įrašas senas, dar 2022 metų, bet aš linkęs tikėti, kad jis šviežias.
Bet kokiu atveju šiandien prie Vuhledaro Rusijos pajėgos patyrė itin skaudų sutriuškinimą. Gali būti, kad čia kurį laiką pulti nebegalės.
Tarsi to būtų maža, šiandien užfiksuotas pirmas ukrainiečių pataikymas į BMPT „Terminatorių“. Čia tokia mašina, kurią Rusijos karinė vadovybė nežino kur dėti, o propaganda mėgina parodyti kaip kažkokį stebuklą. Taip, tai pavojinga kovos mašina, bet vietoje jos būtų racionaliau panaudoti kitas, labiau įprastas mašinas
. Apie rusišką „wunderwaffe“ BMPT „Terminator“ portale technologijos rašiau prieš 10 metų. Atsiprašau tų, kas jau skaitė, neskaičiusiems nuoroda į tekstą – pirmame komentare.
Kodėl pirmą pamušė tik dabar? Nes jų yra labai mažai, ne daugiau kaip 9-10, tai yra lašas jūroje. Pati mašina anaiptol nėra stebuklas. Iš esmės – tai per brangi ir per didelė specializuota prieštankinė mašina, su ribotomis galimybėmis kautis prieš pėstininkus. Didžiausias privalumas – termovizorius, kurių anksčiau rusų šarvuotos mašinos praktiškai neturėjo.
Yra žinių ir apie „karo šunis“ (taip anksčiau buvo vadinami kariniai samdiniai). Prigožino „vagneriai“ pareiškė, kad nebesirinks savanorių iš įkalinimo įstaigų. Greičiausiai taip ir yra. Kodėl?
Toli gražu ne visi atliekantys bausmę veržiasi į karą, nors propaganda ir mėgino sudaryti tokį zeko-patrioto-kario įvaizdį. Taigi, banaliai pritrūko savanorių kalėjimuose, o ir tarp norinčių motyvacijos kariauti sumažėjo, noro išsisukti nuo bausmės atlikimo – padaugėjo. Be to, „vagnerius“ jau pasivijo skandalų banga, nes tarp kariaujančių zekų įsimaišė nemažai turtingų dėdžių, kurie kariauti nekariavo, tačiau neva savo kaltę išpirko fronte. Kol kas žurnalistai nelabai drįsta apie tai rašyti, bet atskiri atvejai jau tapo žinomi visuomenei.
Paaiškėjo, kad Rusijos karo pramonė iš tiesų perėjusi į „artimą karui“ režimą. Buvo pranešta, kad dirbama dviem ar net trim pamainom, tačiau tokios informacijos patvirtinimo kol kas matyti neteko. Tačiau aišku, kad bent jau kai kurios „Kalašnikovo“ koncerno įmonės dirba nebe 5, o 6 dienas per savaitę, darbuotojų atlyginimai pakelti du kartus, ir vietoje prieškarinių 50 tūkstančių rublių per mėnesį dabar mokami 90-100 tūkst. Kalba eina ne apie „kalašnikovo“ automatų, o apie bepiločių gamybą.
Jau kelios dienos vyksta intensyvi karo pramonės „pažadinimo“ kampanija. Jos tikslas motyvuoti mokslą ir pramonę judėti pirmyn ir didinti gamybą. Nes frontui reikia ginklų.
Proveržiui dabar itin geras laikas, nes į rusų rankas pateko labai daug vakarietiškų ginklų ir technikos.
Iš kitos pusės, tokiu būdu Rusijos visuomenei kabinami makaronai, neva viskas su pramone gerai, neva Rusija „priekyje viso pasaulio“ (senas propagandinis šūkis – „впереди планеты всей“).
Jausmas, kad esi pirmas pasaulyje iš tiesų gali labai lengvai atsirasti. Nes žiūrint į priekį Vakarų nematyti. Jie nubėgo gerokai toliau. O atsisukus atgal matosi sunkiai pūškuojantis Lukašenka.
Baltarusijoje ir toliau ramybė, rusų pajėgų judėjimo praktiškai nėra. Vakar atvyko viena bataliono dydžio grupė, tačiau laikas nuo laiko iš čia išvyksta poligonuose apmokytos pajėgos, ir smogiamosios grupės, galinčios giliai įsiveržti į Ukrainą, vis dar nėra.
Sunkus, kruvinas ir beprasmiškas karas tęsiasi. Rusijos valdžia naudojasi tuo, kad jis vyksta Ukrainos teritorijoje. Dar jie ten mėgsta remtis antrojo pasaulinio karo padėtimi. Sako, kad dabar jiems yra kaip 1943 m. Neva iki šiol gavo į kailį, o štai dabar jau pradės pergalingą žygį.
Perkelti į šiandieną istorines paraleles labai pavojinga. Nes ruofašistai neįvertina to, kad į bendrą pergalę 1945 m. atvažiavo amerikietiškais automobiliais ir valgydami amerikietiškus mėsos konservus. Sovietų karo pramonė dirbo Vakarų žaliavų ir įrangos dėka, o nacistinės Vokietijos užnugaryje veikė antras frontas.
Šiandien Vakarai remia Ukrainą, ne Rusiją. Ir ši parama yra vienas svarbiausių faktorių siekiant pergalės prieš agresorių.
Slava Ukraini!