Eilinis, įprastas karo šeštadienis. Kremliaus režimas tradiciškai išsilaksto į „dačias“ (užmiesčio vilas), o rusų kariai toliau žūsta fronte. Dėl to, kad paimtų kokį nors vieną kaimą, kuris „labai svarbus“. Kaimas netrukus pamirštamas, kaip ir kovoje už jį kritę kariai, nes Kremliuje jie niekam neįdomūs.
Bachmutą ir toliau savo rankose išlaiko ukrainiečiai. Didelių nuostolių kaina. Įdomu, kad Kremliaus propagandai pavyko įtikinti Rusijos visuomenę, kad Bachmute ir jo apylinkėse ukrainiečių žūsta 6-8 kartus daugiau, nei rusų. Meluoti apie Ukrainos pajėgų nuostolius lengviau, nei užimti miestą.
Bet padėtis Bachmute iš tiesų sunki, bet ukrainiečiai laikosi.
Oro sąlygos vietomis nepalankios ne tik rusų aviacijai, bet ir bepiločiams, todėl artilerijos ugnis šiek tiek susilpnėjusi.
Nelabai tikėjausi rusų raketų smūgių Ukrainos energetikos sistemai, bet jų sulaukėme. Ukrainiečių informacija, kad iki vasario 24 d. tokie smūgiai bus dažnesni, atrodo patikima, raketų ir bepiločių atakų dar bus daugiau.
Konfrontacija tarp „vagner“ samdinių ir reguliarių pajėgų vadovybės vis stiprėja. Priešas pykstasi – mes džiaugiamės.
Baltarusijoje ramu.
NATO valstybių vadovai ir generalinis sekretorius vis aiškiau pasisako – Rusiją reikės nugalėti, Kremliaus pergalė prieš Ukrainą nepriimtina. Tai reiškia, kad bus dar daugiau paramos. Rusai cituoja Vengrijos nesusipratimą Orbaną, kad ES gali įvesti į Ukrainą taikos palaikymo pajėgas. Negali. Tą įmanoma padaryti tik NATO formate. Nes ES yra socialinė ir ekonominė erdvė, o NATO – jos skydas ir kalavijas. Kol kas NATO įsijungimas į karą nepageidaujamas ir neplanuojamas. Bet niekada nesakyk niekada. Rusijos nusikalstami veiksmai gali peržengti ribas, ties kuriomis baigsis Vakarų valstybių ir jų visuomenių toleravimas.
Slava Ukraini!
