Rinkdamas faktinę medžiagą šiam rašinių ciklui kreipiausi į pažįstamus tautiečius, jau turėjusius Lietuvoje darbo patirties, dirbusius gydytojais, mokytojais, ekonomistais, kultūros darbuotojais ir net savo verslą vystyti bandžiusius, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių šiuo metu gyvenančius JAV, Vokietijoje, Airijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Jungtinėje Karalystėje.
Prašiau jų nuoširdžiai atsakyti į keletą rūpimų klausimų liečiančių gyvenimą bei darbą emigracijoje, taip pat planus ateičiai. Be abejo, pažadėjau konfidencialumą ir to griežtai laikausi. Deja, iš septynių emigrantų su kuriais pavyko susisiekti, į pateiktus klausimus atsakė tik trys, likusieji atsitvėrė tylos siena. Taigi, jūsų dėmesiui trijų emigrantų iš Lietuvos, Nidos, Ingos bei Evaldo Luko (kad nekiltų nepageidautino ažiotažo, vardai nebūtinai tikri), gyvenančių bei dirbančių Airijoje ir Vokietijoje, pakankamai atviri bei pamokantys pasakojimai.
Airijoje gyvenančios Nidos mintys
Esu išsituokusi, man 53-ji, specialybė – režisierė, prodiuserė. Nuo vaikystes vaidinau vidurinės mokyklos, po to kultūros mokyklos scenose, dramos teatre, taip pat bandžiau jėgas šou versle, privačioje pantomimos teatro trupėje. Tačiau pinigėlių trūkdavo dažnai, tad duonai kasdieninei tekdavo užsidirbti dirbant kitus darbus pramonės įmonėse, prekyboje ir kitur.
Anksti ištekėjau, tad dirbau mama, auginau du vaikus. Tačiau pirmoji santuoka iširo, deja. Ištekėjau antrą kartą, gimė trečias vaikelis, man tuomet buvo jau 43-ji. Bet paaiškėjo, jog Lietuvai tokios „karūną“ užsidėjusios senos bobos, prisigimdžiusios vaikų nereikalingos! Jokių lengvatų iš valdžios negavau. Gyvenimas ir šį kartą nesusiklostė, tad su vaiko tėvu išsituokiau.
Pradėjau ieškoti kelių į kurią šalį galima būtų išvykti bei kažkiek užsidirbti, nes stigo pinigų pragyvenimui. Teko dirbti Norvegijoje guvernante. Po kurio laiko sulaukiau kvietimo iš Airijos, nors angliškai kalbėjau prastai, bet vis tik ryžausi. Apie šią šalį visiškai nieko nežinojau, neturėjau jokio supratimo apie airių kultūrą, mentalitetą, bet išlėkiau kur akys mato…
Airijoje išdirbusi du mėnesius grįžau į Lietuvą savo sūnaus pasiimti, o po dvejų metų grįžau susirinkti viso savo turto bei susitvarkyti kitus reikalus. Airijoje dirbau labai daug. Dienomis vaikų prižiūrėtoja, o naktimis šveisdavau namus tenykštėms ponioms. O savo vaikui samdydavau prižiūrėtoją. Taip pat lankiau anglų kalbos kursus. Neslėpsiu, pirmoji žiema buvo neįtikėtinai sunki.
Tačiau ilgainiui apsipratau, padaugėjo rekomendacijų, tad padaugėjo ir darbo pasiūlymų, pradėjau uždirbti pakankamai daug. Trejus metus ariau, tikrąja žodžio prasme, deja, tai atsiliepė mano sveikatai, tad teko sumažinti darbo krūvį ir ieškoti lengvatų. Šiuo metu daugiau dirbu namuose tai, kas man yra miela ir malonu.
Airija tapo mano bei sūnaus namais, tai mano vaiko sociumas. Lietuvoje jau neturiu namų, ir nežinau kaip joje pragyvenčiau. Airijoje jaučiuosi saugi, patinka žmonių tolerancija. Airių tauta paprasta ir garbinga, jie paslaugūs, kai reikia padeda. Mokesčių sistema sutvarkyta Šveicarijos pavyzdžiu. Verslą pradėti nesunku ir tai skatinama nesmaugiant mokesčiais, žmogui sudaroma galimybė užsidirbti. Stipri, lyginant su Lietuva, socialinė pagalba šeimoms auginančioms vaikus. Man patinka airių kultūra, papročiai, o sala turi savitą, tik jai būdingą veidą, daug istorinių vietų, kitų įdomybių, graži gamta.
Nors medicininis aptarnavimas nepatinka. Airių gydytojus mes vadiname veterinarais. Nepatinka lietus ir didelė drėgmė, maistas brangus, bet drabužiai tikrai nebrangūs, ypač vaikams, nors gerai paieškojus ir maisto, ir rūbų gali rasti pigiau. Būsto nuomos kainos dideles, bet vanduo neapmokestintas, šildymą gali pasireguliuoti pagal savo poreikius. Lyginant su Lietuva, šie dalykai kainuoja daugiau, tačiau ir atlyginimai keturis kartus didesni.
Airiai gan kantrūs, konservatyvūs ir tolerantiški. Jei nešiukšlini jų kieme, jei dirbi ir laikaisi nustatytų bendravimo normų, gerbi jų papročius, neignoruoji jų tikėjimo, tai jie priims ir padės tau integruotis.
Beje, čia gauti darbą pagal turimą „lietuvišką“ išsilavinimą net ir laisvai kalbant angliškai, misija neįmanoma… Nori ar ne teks atitinkamai persimokyti… Pirmiausia būsimas darbdavys turės parašyti rekomendaciją socialinei tarnybai, be to dar reikia šūsnies kitų dokumentų, kaip antai gyvenamos vietos nuomos sutartis, asmens dokumentai, turi gauti PPS ( socialinio draudimo kortelę), be kurios neturi teises šalyje nei dirbti, nei gyventi. Beje, PPS, taip pat išduodama net studentams iš užsienio atvykusiems mokytis į šalį. Žodžiu yra reikalų, kad nebūtų betvarkės viską labai sugriežtino. Atvažiuoti ir gyventi gali, kaip turistas, bet be PPS niekas tavęs nepriims dirbti, kol neturėsi pastovios gyvenamosios vietos, niekas neduos PPS. Kol neturėsi pastovaus oficialaus darbo, joks bankas tau neatidarys sąskaitos. Beje, Airijoje jokie antstoliai ir panašūs veikėjai į tavo banko sąskaitą nosies neįkiš be tavo leidimo. Net nežinau kaip turi nusikalsti, kad tavo sąskaitą areštuotų…
Ieškant darbo pagal išsilavinimą, ar bet kokio kito darbo, būtina turėti CV anglu kalba, kaip ir visus kitus dokumentus išverstus į anglų kalbą bei notaro patvirtintus, išskyrus asmens pasą.
Vidutinis darbuotojo valandos darbo užmokestis šiuo metu Airijoje yra apie 10-12eurų, savaitės užmokestis apie 200-500 eurų, o mėnesio atlygis nuo 1tūks. iki 3tūkst. eurų, priklauso nuo to ar dirbi visą ar pusę etato. Tarnautojai ir specialistai per valanda uždirba 20 eurų ir daugiau. Beje, dar grąžinamos permokos už sumokėtus mokesčius. Smulkūs verslininkai kasmet valstybei sumoka juokingai mažai mokesčių, lyginant su mokesčiais Lietuvoje. Darbas savaitgaliais ir švenčių dienomis apmokamas dvigubai.
Tiesa, jei nežinai įstatymų, ar dirbi nelegaliai, airis visuomet tave išnaudos, kaip, beje, bet kurioje kitoje šalyje. Iš emigrantų visame pasaulyje tikimasi, kad jie nudirbs juodžiausią, sunkiausią darbą pigiausiai…
Kalbant apie gimtojo krašto ilgesį, pasakysiu be užuolankų – žinoma, kad pasiilgstu visko, ir vaikystės, ir jaunystės, ir pažįstamų veidų , kvapų, metų laikų, spalvų, lietuviškų tradicijų, mamos rankų, artimųjų kapų, gimtosios kalbos bei neprieteliu taip pat… Pasiilgstu upių, ežerėlių, miškų ir pamiškių, lygumų ir kalvų, lietuviško pajūrio, miestų bokštų, visko, visko. Ačiū Dievui yra internetas, tad jo dėka aš kasdien kažkiek pabūnu Lietuvoje.
Jei kalbėti apie apmokėjimą už darbą, tai galiu tvirtinti, jog valytojos darbo, kurį tenka dirbti, pavydi net vietiniai, nes gaunu 15 eurų už valandą, beje, vietos gyventojams daugiau tikrai nemokama. O dirbti daug bei sunkiai reikia visur, tiek Lietuvoje, tiek Airijoje ar kitur, skiriasi tik atlyginimai. Čia jie daug didesni.
Savaitgaliais ir laisvalaikiu važiuojame į mišką, prie ežero, taip pat ir Atlanto vandenyno. Čia yra daug pilių ir įžymiu istorinių vietų, tad lankomės jose. Kartą metuose skrendame į Lietuvą, kitos šeimos sugalvoja nuvykti atostogų dar kur nors, tarkim į šiltus kraštus.
Dabar, kai karantinas ir nuo namų galima nutolti tik penkis kilometrus, einu prie upės pasivaikščioti, nors pastaruoju metu geriausios mano keliones internete bei knygos ir filmai.
Baigdama norėčiau pasakyti, kad gyvenu mažame miestelyje, prilygstančiame dydžiu Kalvarijai, namuose ištisai įjungta Lietuvos televizija, tik išėjus į gatvę tenka kalbėti angliškai, bet jau pripratau. Šiaip nesijaučiu esanti svetur, turim draugus lietuvius, susitinkam, kartais pašvenčiam. Juk ir Lietuvoje ne taip dažnai vieni pas kitus lakstėme… Draugauju su keliomis airių šeimomis, puikūs ir nuoširdūs žmonės.
Atvykusi gyventi čia atgavau orumą, moteriškumą, savigarbą, nors esu vieniša, tačiau viena esanti nesijaučiu. Į Lietuvą bent jau per artimiausius kelis dešimtmečius neketinu sugrįžti, žinoma, jei nesužlugs Europos Sąjunga. Airijoje jau užgyvenau namus, čia jauniausio mano vaiko sociumas. Atlanto apsupta Airijos sala mane priėmė ir joje, kaip minėjau, jaučiuosi esanti saugi ir tai svarbiausia.
Vytautas Karsokas
Autoriaus nuotrauka ir nuotraukos iš pašnekovų bei keliautojų asmeninių albumų
