Rita ŠEMELYTĖ
„Šeimininkės“ korespondentė
Lietuvos liaudies buities muziejaus (Rumšiškėse, Kaišiadorių r.) Dvaro pirtyje šeštą kartą vykusioje tradicinėje „Pirties dienoje“ renginio svečiai išbandė masažo ir vanojimo technikas, kaitinosi įvairių rūšių pirtyse, atsigaivino tvenkinio vandenyje.
Veiklos nevadina darbu
„Organizuojame šventę be jokio atlygio. Bilietą reikia nusipirkti tik į muziejų, o visos pirtys nemokamos. Mums atpildas yra žmonių padėkos ir šypsenos. Į šventę susirinko pirties entuziastai, kasmet matome tuos pačius veidus. Tik nedidelė jų dalis turi savo pirteles. Į Dvaro pirtį netelpa visi norintieji, todėl kas valandą rengiame žetonų „lietų“. Kas pagauna, tas gali eiti pasimėgauti ypatinga Dvaro pirties kaitra“, – pasakojo šventės organizatorė Vereta Rupeikaitė.
Pasak V. Rupeikaitės, viešoji įstaiga „Pirties kelias“ rengia įvairius edukacinius užsiėmimus, užsiima šviečiamąja veikla, propaguoja lietuviškos pirties tradicijas be alkoholio. „Į pirtį reikia ateiti kaip į šventovę, o ne kaip į pobūvių salę“, – sakė organizatorė.
Šaltuoju metų laiku pirčių poreikis labai padidėja. Kai dienos trumpos ir anksti sutemsta, pirtyje malonu pajusti atogrąžų karštį. Vasarą edukacinių programų rengiama mažiau, tačiau atsiranda kitų užsiėmimų, organizuojamos šventės. „Pagaliau ir mums patiems reikia pailsėti. Kita vertus, šios veiklos nevadinu darbu. Nejaučiu jokios įtampos sekmadienį, kad pirmadienį vėl reikia į darbą. Nors mūsų veikla nėra poilsis, reikia skirti daug laiko ir energijos, fizinių jėgų, tačiau jaučiuosi kaip atostogaudama“, – džiaugėsi Vereta.
Tapo krosnių meistru
Dvaro pirties šeimininkas Valdas Rimavičius krosnį iš molio pastatė savo rankomis. Dabar jis tikras krosnių meistras, kviečiamas jas mūryti ir kitose pirtyse. Kaip jas išmoko statyti, ir pats paaiškinti negali – nei pas kitą meistrą mokėsi, nei knygų skaitė. „Matyt, šios žinios glūdėjo prigimtyje, tereikia joje gerokai „pasikapstyti“ ir viskas ateina savaime. Statau tradicines krosnis iš molio. Bet norint, kad jos būtų ilgaamžės, pakurą reikia padaryti iš šamotinių ply-
tų“, – dėstė Valdas, besidomintis lietuviškos pirties istorija.
V. Rimavičius renka medžiagą ir apie Lietuvoje išlikusias senąsias pirteles, kurios dar nespėjo sugriūti. Kai kurios jų labai įdomios, turinčios istorinę praeitį. Žemaitijoje stovi akmeninė pirtis, už jos sienos buvo partizanų slėptuvė. Nieko neįtardami pirtelėje vanodavosi ir stribai.
Valdas ir Vereta prisimena, kaip Dvaro pirtyje lankėsi 12 žmonių iš Aukštaitijos, kurie turėjo 14 dūminių pirčių. Bet nė vienas jų nemokėjo tų pirčių iškūrenti. „Tai nėra taip paprasta, reikia žinių ir patirties. Jei perkaitinsi, per akmenis prasimuš ugnis ir kils gaisras. Galima ir uždusti nuo dūmų. Iš tiesų dūmai akių negraužia, tereikia žinoti, kaip kūrenti. Kai sudega pirma malkų pakrova, lieka žarijos, dūmai išsisklaido. Tada pirtininkas užeina ir vėl užmeta malkų, pakanka 2–3 pakrovų“, – pasakojo V. Rimavičius.
Propaguoja lietuviškas tradicijas
Tradicinės liaudiškos pirtys šaltuose kraštuose – Suomijoje, Estijoje, Latvijoje, Rusijoje, Lietuvoje, yra panašios. Nuo seno žinomos garinės pirtys. Lietuvoje pirmą kartą pirtis rašytiniuose šaltiniuose paminėta XIII a. Teigiama, kad kunigaikštis Treniota buvo nužudytas einantis į pirtį. Taip pat Kernavėje atkastos XIV a. pirties liekanos – su krosnimi, vantomis. „Galima manyti, kad pirtis buvo naudojama ir anksčiau, tik neturime įrodymų“, – svarstė Vereta.
Gali būti įvairių interpretacijų, kaip lietuviška pirtis skiriasi nuo kitų kraštų. „Manome, kad pas mus pirtis buvo kaip šventovė. Visi svarbiausi gyvenimo įvykiai susiję su pirtimi: prieš vestuves prausdavosi, jaunamartės virsdavo moterimis, gimdydavo, apiprausdavo mirusiuosius. Rusijoje pirtis labiau yra higienos priemonė. Jie neturi tokių ritualų kaip pas mus – tylos, susitelkimo, meditacijos. Latvijoje taip pat labai stiprios ritualų tradicijos. Latviai ir vanoja kitaip – susitelkia į dvasinį pasaulį, gamtos galias, burtus labiau nei į kūniškus pojūčius“, – dalijosi žiniomis Vereta.
Skiriasi ir lietuviškos pirties fiziniai parametrai – viduje palaikomas 50–60 laipsnių karštis. Tai labai malonus ir švelnus mikroklimatas. Pageidautina, kad krosnis būtų be metalo. Temperatūra reguliuojama pilant vandenį ant įkaitusių akmenų. Jeigu yra vaikų, karščio reikia mažiau. Jei vanojasi raumeningi vyrukai, garo reikia daugiau. „Tokioje pirtyje nereikia kentėti, svilti nuo karščio – gali kaitintis ir kūdikiai, ir seneliai“, – teigė V. Rupeikaitė.
Pirtis prasideda nuo ritualų
Latvijos akupunktūros ir netradicinės medicinos asociacijos narys, žiniuonis ir garsus pirtininkas Ziedonis Karklinš sako, kad šiuolaikinis žmogus gyvena tarsi dviejuose pasauliuose – gamtiškame ir technologijų. Atitrūkę nuo gamtos žmonės pradeda sirgti, todėl pirties ritualai turi atkurti šį kontaktą. Vantos gali atlikti daug funkcijų: jei sprendžiame dvasines problemas, padės ąžuolų ir uosių, jei norime gyvenime harmonijos, pasidarykime riešutmedžių, jei siekiame karjeros, pusiausvyros, riškime klevų vantas. Moterims skirta ieva, vyrams – guoba. Suvaldyti mintis ir emocijas padės šeivamedis, išsivalyti nuo dvasinės nešvaros – šermukšnis. Kai skauda kaulus – riškime karklų vantas, jei norime išsivaduoti nuo negatyvumo – kadagių ar pelynų.
Z. Karklinš teigia, kad pirtis prasideda nuo ritualo. Tai – atitinkami veiksmai, padedantys pasiekti konkrečių tikslų. „Reikėtų nepamiršti, kad atėjus į pirtį pirmiausia reikia pasisveikinti, nes tai gyvas organizmas. Įsivaizduokite, ryte sėdite savo namuose, geriate kavą ir valgote sumuštinį. Staiga kažkas spiria koja duris, įeina į kambarį ir suvalgo jūsų pusryčius. Ką su tokiu žmogumu darysite? Išmesite lauk. O jei ateis mandagus žmogus, pasisveikins, paprašys leidimo užeiti, jūs patys jį pakviesite prie stalo. Dažnai žmonės ateina į pirtį kaip pirmuoju atveju ir po to stebisi, kad gauna mažai naudos. Pirtyje nepakanka pamojuoti vanta – tai sudėtingas procesas. Pirtis – tai visa gyvenimo filosofija, teisingų poelgių ir minčių sistema“, – pasakojo Z. Karklinš.
Pirtis labai skirtingai apibūdinama, nes viskas priklauso nuo to, ko žmogus ieško. „Vienas geriausių apibrėžimų – pirtis yra šventovė kūnui ir sielai. Ir dar vienas – pirtis yra vieta, kur galima pasikalbėti su Dievu. Kaip aukštai mūsų protėviai vertino tai, ką mums gali duoti pirtis. Senovėje visas gyvenimas buvo susijęs su pirtimi“, – sakė svečias iš Latvijos.
Kvapi arbata ir eisena labirintu
Šventė „Pirties diena“ prasidėjo Kauno valstybinio choro, vadovaujamo Petro Bingelio, įrašytu Algimanto Bražinsko kūriniu „Pirtis“ pagal Vytauto Bložės eiles. Renginio vedėjas Kauno valstybinio dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas ragino atsiduoti šio kūrinio kutenimui, vantų šnarėjimui.
Šventės svečiai buvo vaišinami grikių koše ir arbata. Iš mėtų, juodųjų serbentų lapų ir šermukšnių uogų arbatą virė pirtininkas Ignas Šalnaitis. Jis patarė gerti liepžiedžių arbatą, jei žmogus nori daugiau išprakaituoti. Jeigu siekiama atsipalaiduoti, sumažinti įtampą ir stresą, tinka mėtų, melisų arbata. Nepatartina po pirties gerti šalto vandens, nes organizmui sukeliamas stresas dėl temperatūros skirtumo.
Kol pirties garas kaito, šventės dalyviai basomis žengė akmenų labirintu. Šios idėjos sumanytojas Vaidenis Čapskis patarė eiti visiems susikibus rankomis ir įsiklausyti į savo pojūčius. Labirinto eiseną palydėjo šamaniški būgnų garsai.
Prieš penkerius metus pastatyto labirinto takas eina 200 metrų. Jam sunaudota 15–18 tonų akmenų, kurie ištraukti iš netoliese vingiuojančio Pravienos upelio. Du labirinto takai vingiuoja kaip žalčiai – tai dvi gijos, vedančios į centrą. Ilgasis takas skirtas jausmų ir pojūčių pasauliui, antrasis, trumpesnis, – minčių ir logikos.
Vantų rišimo pamoka
Šventės dalyviai išsiskirstė po pirtis, kurių laukė ne viena. Tai ir vanotuvė, aromatinė, mobilioji pirtelė, kurią galima nusivežti į sodybą. Svečiai iš Latvijos, Baltarusijos ir Rusijos statė savo palapines, ant gultų demonstravo masažo technikas.
Pirtininkas Antanas Bagdonas vanojo savita technika – džiovintų žilvičių vytelių šluotelėmis. Tai vibroakustinis masažas, dar kitaip vadinamas samurajų, kuris suaktyvina kraujotaką, paodinį sluoksnį, stimuliuoja raumenis, šalina stresą ir įtampą, mažina nuovargį, gydo celiulitą.
Vantų rišimo pamoką pravedė Ernesta Bajorinienė. Vantos gali būti skirtingo dydžio – nuo visai mažų, vadinamųjų pirmojo garo, iki didelių. Jei žmogus vanoja pats save, jam bus patogu naudoti ilgas – jomis pasieks nugarą, paplekšnos ir padus. Pirtininkė rekomendavo drebulių vantas, kuriose ryški energija, jos gerai išvalo organizmą, taip pat klevų, turinčias raminamąjį poveikį. „Sau dažniausiai naudoju dvipusę vantą iš ąžuolo ir liepos. Šie medžiai skleidžia vyrišką ir moterišką energiją“, – atviravo E. Bajorinienė.
Tinkamiausias laikas ruošti vantas – iki Rasų šventės, nes tuomet augalai turi sukaupę daugiausia energijos. Šviežiomis vantomis galima naudotis pirtyje visą vasarą, taip pat ir ruošti jas, džiovinti žiemai. „Puikus dalykas jas užšaldyti šaldiklyje – išlieka visos biocheminės savybės“, – patarė pirtininkė.
Šventėje buvo renkamas madingiausias pirties apdaras iš lino ir vilnos. Įsigyti pirties kepurę ar lininį drabužį buvo galima ir šventės mugėje. Taip pat buvo prekiaujama natūralia kosmetika, maisto papildais, siūloma išbandyti gintaro terapiją.
Laimučio BRUNDZOS nuotraukos
www.ukininkopatarejas.lt
