Marijampolės savivaldybės administracijoje kiekvieną dieną savo žiniomis, jautrumu ir žmogiškumu dalijasi 18 skyrių ir 6 seniūnijų kolektyvai. Galbūt ne visi gyventojai žino, ką veikia kiekvienas iš jų, su kokiais iššūkiais susiduria ar kokias istorijas slepia jų kasdienybė. Kartais net patys kolegos nustemba sužinoję, kiek daug rūpesčio ir širdies yra įdedama ten, kur iš pažiūros – tik formalumai.
Tęsiame rubriką „Ką veikia ta savivaldybė?“ – čia kiekvieną savaitę atveriame duris į vis kitą skyrių, kalbiname čia dirbančius žmones, klausomės jų minčių ir dalijamės istorijomis, kurios gimsta iš rūpesčio ir pašaukimo, ir paneigiame įvairius susikurtus mitus.
Šiandien atveriame duris į Patašinės seniūniją, o mūsų pašnekovas – seniūnas Juozas Milius.
Koks buvo Jūsų pirmasis darbas ir ar norėtumėte jį dar kartą išbandyti?
Tai buvo 1978-ieji – laikai, kai visko trūko, bet svajonės buvo didelės. Aš labai troškau turėti dviratį, tad, būdamas šešiolikos ir dar besimokydamas, nusprendžiau per vasaros atostogas užsidirbti pats. Įsidarbinau Kapsuko grūdų produktų kombinate. Dirbau grūdų priėmime, sandėliavime, valyme ir džiovinime – darbas buvo atsakingas ir sunkus.
Nors šiandien į tą vietą grįžti nenorėčiau, šis pirmasis darbas išmokė pagarbos darbui, atsakomybės ir supratimo, kad kiekvienas uždirbtas dalykas turi vertę. O tas išsvajotas dviratis iki šiol likęs atmintyje kaip didelis jaunystės pasiekimas.
Kaip atrodo įprasta Jūsų seniūnijos darbo diena?
Mūsų dienos visos skirtingos, bet prasideda panašiai – nuo rytinio pasitarimo. Tai tarsi trumpas komandos susitelkimo momentas: aptariame, ką planuojame nuveikti, pasidalijame rūpesčiais ir idėjomis. Tada kiekvienas imasi savo darbų – vieni bendrauja su gyventojais, kiti rūpinasi keliais, infrastruktūra ar dokumentais.
Tačiau kiekvieną dieną jungia bendras tikslas – padėti. Seniūnijoje nėra „eilinės dienos“ – viskas nuolat keičiasi, nes žmonės, jų problemos ir džiaugsmai – vis kitokie.
Kas Jus motyvuoja kasdien ateiti į darbą?
Motyvuoja žmonės. Tie, kurie pasitiki, kurie ateina su klausimu, su prašymu, o kartais – tiesiog pasikalbėti. Kiekvieną dieną darbe nutinka kažkas naujo, ir tai neleidžia užsisėdėti rutinoje. Motyvuoja pareiga padėti, ypač silpniausiems – tiems, kuriems mūsų pagalba reiškia labai daug.
O didžiausias įvertinimas – nuoširdus „ačiū“, kai matai, kad tavo darbas palietė žmogų. Tada supranti, kad visos pastangos – ne veltui.
Kaip apibūdintumėte savo vadovavimo stilių?
Vadovaujuosi principu, kad komanda – tai ne pavaldiniai, o bendradarbiai. Kadangi seniūnijoje mūsų nėra daug, kiekvienas žmogus yra labai svarbus. Visi lygūs ir savarankiški savo veikloje – kiekvienas turi jaustis atsakingas už savo sritį ir galėti priimti sprendimus.
Man svarbu, kad darbuotojai jaustųsi vertinami, o ne kontroliuojami. Stengiuosi, kad kiekvienas iš jų būtų stipresnis už mane savo darbe. Kai žmonės auga – auga ir visa seniūnija.
Kokia buvo juokingiausia situacija darbe, kurią prisimenate su šypsena?
Kartą lankėme 90-metį senolį. Kolegei pristatant mane, ji su šypsena pasakė: „Čia seniūnas ir garsus Lietuvos galiūnas, kurį visi pažįsta.“ Senolis pažvelgė į mane, tada į šalia stovėjusį tikrą čempioną, tada vėl į mane ir ramiai paklausė: „Ar tai jūs būsite tas garsusis galiūnas?“ Visi prapliupome juoktis. Tokie epizodai primena, kad darbe reikia vietos ir humorui.
Jei Jūsų darbo vieta būtų pavadinta pagal filmą ar serialą, koks tai būtų pavadinimas?
Gal skambės neįprastai, bet prisimenu filmą „Ilga kelionė per kopas“. Jo turinys – visai kitoks, bet pavadinimas labai taiklus. Seniūno darbas – ilga kelionė per skirtingus žmonių rūpesčius, džiaugsmus ir iššūkius.
Koks būtų Jūsų darbo tempas – kaip šachmatai, maratonas ar „Formulė 1“?
Mūsų darbas – tai šachmatai. Kiekviena diena – nauja partija, kur reikia apgalvoti ėjimus, numatyti kelis žingsnius į priekį ir išlaikyti šaltą protą net tada, kai spaudžia terminai ar emocijos. Kartais reikia spręsti greitai, kartais – išlaukti. Bet visada svarbiausia – priimti teisingą sprendimą.
Koks yra didžiausias mitas apie Jūsų darbą, kurį norėtumėte paneigti?
Galbūt kartais žmonės mano, kad seniūnijos darbas – tik popieriai ar formalumai. Bet iš tiesų tai labai žmogiškas darbas. Mes dirbame tarp tų pačių žmonių, kuriuos kasdien sutinkame gatvėje, parduotuvėje ar šventėje. Čia nėra vietos nenuoširdumui.
Kokia buvo sudėtingiausia, bet kartu labiausiai įkvepianti situacija darbe?
Prisimenu vieną neįprastą atvejį, kai teko dalyvauti teismuose dėl ūkininko pasėtų kukurūzų pelkėtoje vietoje. Jis buvo juos pasėjęs tam, kad pritrauktų šernus, o vėliau siekė kompensacijos už jų padarytą „žalą“. Komisija kompensacijos neskyrė, bet teismai vis tiek priteisė nuostolius. Tai buvo pamoka, kad teisingumas ne visada sutampa su sveiku protu. Tačiau visada reikia išlikti tvirtam ir ginti sąžiningumą – net kai tai nelengva.
Su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduriate?
Didžiausi iššūkiai kyla iš gamtos – liūtys, vėtros, sugadinti keliai, išversti medžiai. Bet ne mažiau sudėtinga tvarkytis su žmogaus neatsakingumu – kai teršiama, gadinama, kai kaltės ieškoma kituose. Tokiais atvejais tenka ne tik taisyti padarytą žalą, bet ir kalbėtis, edukuoti, ieškoti supratimo. Vis dėlto tikiu, kad pamažu vis daugiau žmonių pradeda branginti tai, ką turime.
Jei darbe turėtumėte supergalią, kokia ji būtų?
Norėčiau gebėti mostelėjęs ranka sutvarkyti visus seniūnijos kelius – kad jie būtų lygūs, saugūs ir šviesūs. O dar – kad kiekviename kaime būtų jauku gyventi, kad žmonės norėtų čia likti ir didžiuotųsi savo vieta.
Ką Jūsų darbas reiškia gyventojams?
Mūsų darbas – tai pagalba žmogui visais gyvenimo etapais. Tvarkome dokumentus nuo gimimo iki mirties, bet kartu padedame ir kasdien – kai reikia patarimo, kai ištinka nelaimė ar tiesiog pritrūksta žmogiško palaikymo. Mes pažįstame savo gyventojus, jų istorijas ir šeimas, todėl mūsų darbas – labai asmeniškas ir tikras.
Kokią tradiciją įvestumėte savo seniūnijoje, jei galėtumėte?
Įvesčiau tradiciją kartą per savaitę visiems papietauti kartu. Be skubėjimo, be kalbų apie darbus. Tokie susitikimai kuria ryšį, leidžia pažinti vienas kitą iš naujo, pasidalinti džiaugsmais ar rūpesčiais. Manau, nuo nuoširdžių pokalbių prasideda tikra komanda.
Kuo labiausiai didžiuojatės iš to, ką Jūsų seniūnija nuveikė per pastaruosius metus?
Per pastaruosius metus Patašinės seniūnijoje kartu su Patašinės kaimo bendruomene padarėme daug gražių darbų. Sutvarkėme viešąsias erdves, pasodinome šimtus medelių ir krūmų, perdažėme suoliukus, išvalėme pėsčiųjų takus. Pagerėjo ne tik aplinka, bet ir žmonių nuotaikos – vis dažniau matau šypsenas ir pasididžiavimą savo gyvenamąja vieta.
Be to, suaktyvėjo kultūrinis ir sportinis gyvenimas – rengiamos šventės, varžybos, susitikimai. Gyvas kaimas – kai žmonės ne tik dirba, bet ir bendrauja, kuria, švenčia kartu.
Kokie šiuo metu yra pagrindiniai Jūsų seniūnijos veiklos prioritetai?
Mūsų tikslas – gerinti žmonių gyvenimo kokybę ir stiprinti bendruomenę. Kasdien rūpinamės keliais, apšvietimu, aplinka, kapinėmis. Padedame socialiai jautriems žmonėms, konsultuojame ūkininkus, palaikome iniciatyvas. Taip pat siekiame, kad seniūnijos gyvenimas būtų atviras, skaidrus ir artimas žmogui. Juk kai žmonės jaučiasi išgirsti – atsiranda pasitikėjimas, o su juo – ir tikra bendruomenė.
Kokia yra pagrindinė Jūsų seniūnijos misija?
Mūsų misija – tarnauti žmogui.
Galbūt geri darbai ne visada lieka pastebėti, bet jie visada turi prasmę. Nes kai darai iš širdies – gėris vis tiek grįžta. Ir net jei rytoj kažkas pamirš, šiandien mes vėl dirbsime, kad žmogui būtų lengviau, o seniūnija – jaukesnė vieta gyventi.
