Marijampolės savivaldybės administracijoje kiekvieną dieną savo žiniomis, jautrumu ir žmogiškumu dalijasi 18 skyrių ir 6 seniūnijų kolektyvai. Galbūt ne visi gyventojai žino, ką veikia kiekvienas iš jų, su kokiais iššūkiais susiduria ar kokias istorijas slepia jų kasdienybė. Kartais net patys kolegos nustemba sužinoję, kiek daug rūpesčio ir širdies yra įdedama ten, kur iš pažiūros – tik formalumai.
Tęsiame naują rubriką „Ką veikia ta savivaldybė?“ – čia kiekvieną savaitę atversime duris į vis kitą skyrių, kalbinsime čia dirbančius žmones, klausysimės jų minčių ir dalinsimės istorijomis, kurios gimsta iš rūpesčio ir pašaukimo, ir paneigsime įvairius susikurtus mitus.
Šiandien atveriame duris į Švietimo, kultūros ir sporto skyrių, o mūsų pašnekovė – skyriaus vedėja Loreta Matusevičienė.
Koks buvo Jūsų pirmasis darbas ir ar norėtumėte prie jo sugrįžti?
Pirmasis mano darbas, kai buvau vos 18 metų – darželio auklėtojos pareigos. Tai buvo daugiau nei tik startas profesiniame kelyje – tai buvo pamoka apie žmogiškumą, apie atsakomybę, apie tai, kaip svarbu matyti žmogų, kad ir koks mažas jis dar būtų. Dirbdama su vaikais pirmą kartą patyriau, kiek daug reiškia švelnus žodis, padrąsinantis žvilgsnis ar tiesiog kantrus buvimas šalia. Tai buvo laikotarpis, kai kiekviena diena buvo pilna nuoširdaus ryšio, neapsimestinio džiaugsmo ir tikro buvimo su žmogumi. Sugrįžti? Širdimi niekada nebuvau išėjusi. Tiesiog pasirinkau kelią, kuriame galiu rūpintis vaikais ir jų aplinka dar plačiau – per sistemas, struktūras, sprendimus, kurie daro įtaką tūkstančiams.
Kaip pristatytumėte savo skyriaus darbą žmogui, kuris apie jį nieko nežino?
Mūsų skyrius – tai daugiau nei institucija ar savivaldybės struktūrinis padalinys. Tai žmonės, kurie kasdien rūpinasi tuo, kad bendruomenė augtų žinių, kultūros, sporto, bendrystės prasme.
Mūsų veikla apima tris labai gyvas, žmogui artimas sritis – švietimą, kultūrą ir sportą. Koordinuojame ugdymo įstaigų veiklą – nuo darželių iki gimnazijų, rūpinamės jų infrastruktūra, finansavimu, mokytojų poreikiu, kokybe, kuriant tokią aplinką, kurioje vaikams būtų gera mokytis, o mokytojams – dirbti.
Kultūros srityje – siekiame, kad kiekvienas žmogus rastų veiklą, kuri įkvėptų: ar tai būtų spektaklis, paroda, knygų pristatymas ar bendruomenės iniciatyva. Stipriname kultūros įstaigas kaip bendruomenės traukos vietas.
Sporto srityje – mūsų tikslas, kad nuo paties mažiausio iki garbaus amžiaus senjoro kiekvienas turėtų galimybę judėti, stiprėti, burtis ir jausti, kad sportas – tai ne tik fizinė veikla, bet ir sveikas ryšys su savimi bei kitais.
Mūsų darbas dažnai nematomas, bet rezultatai – labai apčiuopiami. Jie matomi mokyklų klasėse, teatro salėse, sporto aikštynuose ir girdimi žmonių pasakojimuose.
Kas Jus motyvuoja kasdien ateiti į darbą?
Motyvacija slypi žmonėse. Mano kolegose, su kuriais dalinamės atsakomybe ir džiaugsmu. Tėvuose, kurie atsiunčia padėką. Mokytojuose, kurie drąsiai siūlo naujoves. Vaikuose, kurie juokiasi sporto šventėje.
Kiekvienas įgyvendintas projektas – tai ne tik pažyma plane, bet reali istorija: sugrįžęs mokytojas, atnaujinta klasė, sėkmingas renginys, sportinė pergalė. Ir tas jausmas, kai žinai, kad tavo darbas prisidėjo – gal mažyte dalimi – prie to, kad kažkam šiandien buvo lengviau, šviesiau, prasmingiau.
Kaip apibūdintumėte savo vadovavimo stilių?
Mano vadovavimas – tai ne apie nurodymus ar kontrolę, o apie dialogą ir pasitikėjimą. Nesu „vadovas iš viršaus“, kuris sėdi atskirai nuo komandos. Priešingai – man svarbu girdėti, tartis, matyti visą vaizdą iš skirtingų perspektyvų. Tikiu, kad tik bendraujant, dalijantis atsakomybe ir ieškant sprendimų kartu, galima sukurti stiprią, atsakingą ir vieningą komandą.
Ar turite kokią nors frazę, kuri dažnai kartojasi darbe?
Turbūt mūsų skyriuje visiems juokingai pažįstama frazė: „Duok užduotį – padarysim.“ Ir nors iš pirmo žvilgsnio skamba paprastai, už jos slypi tikras mūsų komandos charakteris. Tai reiškia, kad mes nesibaiminam iššūkių, nedejuojam dėl sudėtingumo – tiesiog imamės darbo, ieškom sprendimų, darom tai, ką reikia, ir padarom gerai. Ši frazė tapo tarsi vidiniu komandos šūkiu – ji parodo mūsų stiprybę, lankstumą ir požiūrį: mažiau kalbų, daugiau darbų, daugiau pasitikėjimo vienų kitais.
Ar esate patyrę kokią linksmą situaciją darbe, kurią prisimenate su šypsena?
Turbūt linksmiausios akimirkos visada susijusios su renginiais. Prieš kiekvieną jų – įtampa. Skambinėjam vieni kitiems, spėliojam: „O jeigu niekas neateis?“ Tikrinam orą, derinam paskutines detales, peržvelgiam scenarijus, būna net bemiegių naktų.
Bet kai viskas prasideda – žiūrovų daugiau nei tikėjomės, šypsenos, aplodismentai, nuoširdus žmonių buvimas kartu. Ir tada juokiamės: „Kam tiek nervų?“ Atrodo, kad tai taps mūsų tradiciniu scenarijumi – jaudintis iki paskutinės minutės ir galiausiai kartu džiaugtis, kad viskas pavyko.
Jei Jūsų darbo vieta būtų pavadinta pagal filmą ar serialą, koks tai būtų pavadinimas?
Be jokios abejonės – „Misija: neįmanoma“. Tai skamba dramatiškai, bet iš tikrųjų labai tiksliai apibūdina mūsų kasdienybę. Čia viskas vyksta greitai, dažnai ne pagal planą, kartais net atrodo, kad užduotis neįgyvendinama – bet mes vis tiek ją įgyvendinam.
Būna dienų, kai reikia vienu metu parengti dokumentą, spręsti techninę problemą mokykloje, koordinuoti kultūrinį renginį ir dar sugalvoti, kaip viską padaryti vakar…
Kaip ir filme, mūsų komandoje nėra vieno herojaus – kiekvienas žmogus turi svarbų vaidmenį. Ir kai visi susitelkia, net ir neįmanomos misijos tampa įmanomos.
Kaip apibūdintumėte savo darbo tempą – šachmatai, maratonas ar „Formulė 1“?
Tai maratonas su sprinto atkarpomis. Mūsų darbas – tai ilgo nuotolio bėgimas, reikalaujantis ištvermės, planavimo, strategijos. Daugelio projektų rezultatai matomi tik po metų ar dar vėliau – pavyzdžiui, švietimo įstaigų pokyčiai, kultūros programos, infrastruktūros plėtra.
Bet kartu – tai ir sprintas. Ypač prieš renginius, projektų terminų pabaigą ar susidūrus su nenumatytomis situacijomis. Tuomet viskas vyksta greitai, sprendimai turi būti tikslūs, o reakcija – žaibiška.
Tai reikalauja gebėjimo greitai „persijungti“ tarp tempų. Ir, tiesą sakant, būtent tai šį darbą daro tokį įdomų ir dinamišką.
Koks mitas apie Jūsų darbą Jus erzina ir kurį norėtumėte paneigti?
Vienas iš dažniausiai pasitaikančių mitų, kad mūsų darbas susijęs tik su dalyvavimu renginiuose, kalbų sakymu ir simboliniu „juostelės perkirpimu“. Taip, renginiuose dalyvaujame, bet tai tik ledkalnio viršūnė. Visa esmė – po vandeniu.
Už kiekvieno koncerto, atidarymo ar projekto slypi mėnesiai – o kartais ir metai – pasiruošimo, planavimo, derinimų, teisinių procedūrų, finansavimo klausimų.
Kokia situacija darbe buvo sudėtingiausia, bet kartu ir labiausiai įkvepianti?
Turbūt viena iš sudėtingiausių, bet ir labiausiai įkvepiančių patirčių – tai pirmieji mėnesiai skyriuje, kai reikėjo iš esmės pažinti labai skirtingas sritis: švietimą, kultūrą ir sportą.
Kiekviena jų turi savo sistemą, terminus, iššūkius ir bendruomenę. Reikėjo greitai mokytis, prisitaikyti, užmegzti ryšius, suprasti procesus ir, svarbiausia, sukurti pasitikėjimo tiltus su žmonėmis, kurie jau ilgą laiką dirbo tose srityse. Tačiau būtent per šį iššūkį gimė didžiausias įkvėpimas.
Jeigu turėtumėte stebuklingą galią darbe, kokią pasirinktumėte?
Jei galėčiau – pasirinkčiau galimybę manipuliuoti laiku. Ne todėl, kad norėčiau kažką pakeisti praeityje, o todėl, kad laikas šiame darbe – tai vertingiausia valiuta.
Norėčiau gebėti sustabdyti laiką, kai reikia daugiau dėmesio žmogui. Sulėtinti, kai sprendimui reikia daugiau įsigilinimo. Ar pagreitinti, kai geri darbai stringa biurokratiniuose ratuose. O jei dar papildomai būtų galima suteikti komandai „automatinio atsigavimo“ supergalią po intensyvių projektų – tai būtų tobula.
Ką Jūsų darbas reiškia gyventojams?
Mūsų darbas – tai nematomi pamatai, ant kurių kasdien statomas gyvas, kvėpuojantis, augantis bendruomenės pasaulis. Kiekviena mūsų sprendžiama užduotis vienaip ar kitaip susijusi su žmonėmis – jų kasdienybe, galimybėmis, savijauta.
Ką Jūsų skyrius nuveikė per pastaruosius metus? Kuo didžiuojatės labiausiai – kaip specialistė ir kaip komanda?
Per pastaruosius metus mūsų skyrius įgyvendino nemažai reikšmingų projektų – nuo švietimo įstaigų atnaujinimo iki didelio masto kultūrinių ar sporto iniciatyvų. Tai ne tik fiziniai pokyčiai, bet ir vertybiniai postūmiai – kuriame erdves, kuriose žmogus jaučiasi vertinamas, įtrauktas, saugus.
Didžiuojuosi tuo, kad mūsų komanda visada ieško galimybių – net ir tada, kai susiduriame su ribotais ištekliais ar laiku. Esame orientuoti ne į tai, kas neįmanoma, o į tai, kaip padaryti. Kiekvienas projektas, kiekviena sėkminga iniciatyva – tai komandinio darbo rezultatas. Mūsų stiprybė – skirtingi žmonės, vienijami bendro tikslo.
