Marijampolės savivaldybės administracijoje kiekvieną dieną savo žiniomis, jautrumu ir žmogiškumu dalijasi 18 skyrių ir 6 seniūnijų kolektyvai. Galbūt ne visi gyventojai žino, ką veikia kiekvienas iš jų, su kokiais iššūkiais susiduria ar kokias istorijas slepia jų kasdienybė. Kartais net patys kolegos nustemba sužinoję, kiek daug rūpesčio ir širdies yra įdedama ten, kur iš pažiūros – tik formalumai.
Tęsiame naują rubriką „Ką veikia ta savivaldybė?“ – čia kiekvieną savaitę atversime duris į vis kitą skyrių, kalbinsime čia dirbančius žmones, klausysimės jų minčių ir dalinsimės istorijomis, kurios gimsta iš rūpesčio ir pašaukimo, ir paneigsime įvairius susikurtus mitus.
Šiandien atveriame duris į Žemės ūkio skyrių, o mūsų pašnekovė – skyriaus vedėja Zina Prajarienė.
Koks buvo Jūsų pirmasis darbas ir ar norėtumėte prie jo sugrįžti?
Mano pirmasis darbas buvo prieš 46 metus – kolūkyje dirbau buhaltere. Ir, matyt, buhalterė esu pagal prigimtį ar net pašaukimą. Skaičiai man buvo artimi nuo pat pradžių. Todėl net ir dabar, dirbdama skyriuje, nuo to visiškai neatitrūkau – vieną dieną skaičiuoju ūkininkų patirtus nuostolius dėl sausros, kitą – pagalbas pagal įvairias rėmimo programas, dar kitą – pasėlių ir gyvūnų draudimo įmokų kompensavimą. Ūkininkams dažnai padedu ir patarimais, kaip tvarkyti ūkio buhalterinę apskaitą. Grįžti į pirmąjį darbą gal ir nenorėčiau – ne dėl to, kad jis nepatiko, o todėl, kad per tuos metus mano darbas išsiplėtė, tapo įvairesnis, prasmingesnis ir artimesnis žmogui.
Kaip pristatytumėte savo skyriaus darbą žmogui, kuris apie jį nieko nežino?
Mūsų skyrius – tai visokeriopa pagalba kaimo žmogui. Pradedant ūkininko ūkio, žemės ūkio valdos registravimu, melioracijos darbais jų žemėje, pasėlių deklaravimu, žemės ūkio technikos registravimu ir techninėmis apžiūromis. Tikrai ne visi žino, kad registruojam bei nustatom techninę būklę kombainų, traktorių, priekabų. Mes apžiūrime ir iššalusius uogynus, surašome aktus, vertiname medžiojamų gyvūnų padarytą žalą pasėliams ar gyvuliams. Skaičiuojame bičių maitinimo išlaidų, augalų ir gyvūnų draudimo įmokų kompensavimą. Veiklos – ištisus metus, ir jos labai įvairios. Aišku, melioratoriai dirba ir miesto teritorijoje – rūpinamės ne tik kaimu.
Kas Jus motyvuoja kasdien ateiti į darbą?
Pirmiausia – kolektyvas. Turime labai šiltą, bendradarbiaujančią komandą. Man svarbu turėti galimybę veikti, kurti, ieškoti sprendimų. O darbų – tikrai dar daug. Kol yra ką daryti, tol ir eini su prasmės jausmu.
Kaip apibūdintumėte savo vadovavimo stilių?
Sakyčiau, tokio klasikinio vadovavimo stiliaus net neturiu. Esu šiame kolektyve jau 27 metus – per tą laiką turėjau keturis vedėjus. Stebėjau, ko iš jų galiu pasimokyti, kas veikė, o kas ne. Ir šiandien labiau jaučiuosi komandos dalimi – kartu ieškome sprendimų, pasidalijame atsakomybėmis. Tai daugiau bendrystės, nei hierarchijos principas.
Ar turite kokią nors frazę, kurią dažnai kartojate darbe?
„Viskas priklauso nuo gamtos.“ Kada žemdirbiui gerai? Jei lyja – blogai, nes drenažas neveikia, semia. Jei nelyja – sausra, derliaus nebus, jei šalnos – vėl didžiuliai nuostoliai. Visada esame tarp gamtos išdaigų ir realaus žmogaus gyvenimo.
Ar esate patyrusi linksmą situaciją darbe, kurią prisimenate su šypsena?
Būna visokių situacijų, bet viena įsiminė ilgam. Vienas ūkininkas atėjo deklaruoti pasėlių ir sako: „Uždeklaruok bulves – ten už kryžiaus pasodinau 7 centnerius.“ Toks savas, žemiškas požiūris, kuris priverčia nusišypsoti.
Jei Jūsų darbo vieta būtų pavadinta pagal filmą ar serialą, koks tai būtų pavadinimas?
„Ilga kelionė per kopas“. Nes darbai – nesibaigiantys. Jau atrodo, kad priartėjai prie vieno projekto pabaigos, bet štai – nauji prašymai, nauji raštai. Skaičiuoji pasėlių draudimą už vasarinius, prasideda žieminiai, žemdirbiai perka techniką, melioracijos darbai tęsiasi, o žiemos, kaip matome, jau nebėra tokios, kad viską sustabdytų.
Kaip apibūdintumėte savo darbo tempą – šachmatai, maratonas ar „Formulė 1“?
Mūsų darbas – tai šachmatai. Ypač melioracijoje, kur iš valstybės gauname tik apie 15 proc. reikalingų lėšų. Reikia labai strategiškai suplanuoti, kur prioritetas, kur poveikis būtų didžiausias.
Koks mitas apie Jūsų darbą Jus erzina ir kurį norėtumėte paneigti?
Tas nuolatinis mitas, kad visi grioviai – ar tai pakelėje, ar žmogaus pačio kadaise iškastas – jau yra melioracijos statiniai ir kad mes turime juos prižiūrėti. Tai sukelia nesusipratimų ir net ginčų.
Kokia situacija darbe buvo sudėtingiausia, bet kartu ir labiausiai įkvepianti?
Gegužę gavome netikėtai didelį finansavimą melioracijai. Džiaugsmas – didelis, bet ir atsakomybė milžiniška. Reikėjo viską suspėti iki lapkričio pabaigos: pirkimai, projektavimas, derinimai, realūs darbai – viskam vos keli mėnesiai. Buvo tikras iššūkis, bet ir įkvėpimas. Nes viską atlikome ir labai pagerinome savivaldybės melioracijos griovių būklę.
Jeigu turėtumėte stebuklingą galią darbe, kokią pasirinktumėte?
Norėčiau turėti pinigų. Daug. Ne sau – o tam, kad būtų galima patenkinti visus gyventojų prašymus dėl melioracijos įrenginių remonto. Kad nereikėtų jų prašymų segti į segtuvus ir rašyti jiems raštus, jog jie įrašyti į eilę. Norėčiau tiesiog padaryti – be laukimo, be biurokratijos.
Ką Jūsų darbas reiškia gyventojams?
Mūsų skyriaus darbas turi įtakos beveik kiekvienam kaimo žmogui. Nuo šalnos padarytų nuostolių iki traktoriaus registravimo, nuo griovio valymo iki pasėlių deklaravimo – visa tai jų kasdienybė. Esame arčiausiai žemdirbio, žemės, gamtos ir rūpesčio, kuris kyla ne teoriškai, o iš gyvenimo.
Ką Jūsų skyrius nuveikė per pastaruosius metus? Kuo didžiuojatės labiausiai – kaip vadovė ir kaip komanda?
Kasmet įgyvendiname bent po vieną europinį projektą. Šiemet pradėjome net du. Kiekvienas toks projektas – tai realus pokytis. Gerėja žemės ūkio naudmenų būklė, efektyviau tvarkomi vandens telkiniai. Vienas iš paskutinių džiuginančių darbų – Stebuliškių užtvankos remontas. Tai ne tik techninis, bet ir bendruomeninis rezultatas, kuriuo tikrai didžiuojamės.
