1941 m. vasarą Vokietijos ir Lietuvos pasienio miestelyje Kybartuose aidėjo šūviai. Vokiečiai rūsiuose sprogdino granatas naikindami paskutinius rusų pasipriešinimo likučius. Žmones kamavo baimė ir neviltis.
Antrojo pasaulinio karo liudininkas V. Jakelaitis rašo, kad „Žmonėms nedavė ramybės anksčiau Eitkūnuose girdėti nevilties šauksmai. Tai parduotuvių šeimininkų aidas dėl daužomų langų, pogramų prieš žydus, kurių daugelis dar turėjo parduotuves. Tėvai vaikams paaiškindavo tų riksmų gilesnes priežastis.
Užėjus vokiečiams Kybartų centre susirinko gyventojai. Vokiečių karys per vertėją kai ką aiškino. Po to liepė išeiti į priekį žydams. Jiems liepė pasiimti maisto ir vėl kažkur susirinkti. Baigęs kalbą įsakė skirstytis namo.
Vermachtui nužygiavus toliau į rytus, Kybartai nelauktai tapo barakų ir vokiečių kariškių prikimštu punktu. Į frontą vežami vokiečiai Kybartuose dar kurį laiką pailsėdavo. Po šaltų žiemų ir vokiečių pralaimėjimų, barakus užplūsdavo kojas, rankas nušalusių karių voros. Jų masė šliaužė iš vagonų, apibintuotomis rankomis ir kojomis. Darbą barakuose gavo ir daugybė kybartiečių moterų: skalbė, valė, šluostė.
Mūsų šeima pasitraukė iš miesto į kaimą. Daug vertybių užkasėme kieme. Tai buvo brangesni indai, įrankiai, servizai. Manėme, kad slepiame neilgam. Užkasę užmaskavome velėnomis. Buto duris užkalėme lentomis. Bet retkarčiais atvykdami pasižiūrėti ar namai nenusiaubti, rasdavome duris atplėštas. Kartą radome atkastą ir duobę – išmėtytus kai kuriuos sudaužytus indus.
Maitintis buvo sunku. Kybartų miesto valgykloje kurį laiką gyventojams pigiai davė tušintų bulvių su kopūstais. Pilvą kažkiek nuramindavo. Vokiečių kareiviai atsiveždavo muzikos instrumentų ir buities reikmenų mainams į lašinius, mėsos gaminius.
Teko įsigyti gitarą, kurios taip troškau. Bet tam prireikė geroko lašinių gabalo. O kai vokietis pamatė, kad tas pakirmijęs, teko atsiprašyti ir rasti sveikų lašinių. Rūkalus mainydavome į trintus žirnių, grybų kvapo miltelius. Į tokią sriubą šeimininkės įdėdavo kokių turimų daržovių ir su duonute valgydavome.
Teko pastebėti, jog pralaimėjus kai kuriuos mūšius Rusijoje vokiečių charakteris pradėjo minkštėti. Štai 1943 m. per Kalėdas vermachto kariškiai pamatę mūsų bute pro langą šviečiančią eglutę, užėjo į butą pasižiūrėti ir pabūti. Dar ir vyno atsinešė. Pasakojo, kad ir jie taip švenčia Kalėdas.
Vokietija po truputį prarado savo galią. Baisu buvo girdėti apie kraštutinius rusų karių keršijimus. Ypač skaudžiai skambėdavo pasakojimai apie moterų niekinimą.
Netikėtai sulaukėme, kad griovių pakrantėse, pakelėse ėmė sparčiai daugėti senų, pagyvenusių žmonių. Išbadėję vokiečiai slinko iš Vokietijos-Lietuvos pasienio į mūsų šalį. Mūsų galimybės padėti jiems buvo tik užuojauta. Netrukus tokie vokiečiai pradėjo mirti pakelėse. Užkrėtė šiltine ir daug šeimų Lietuvoje. Seneliai vesdavosi savo anūkus. Išsekę mažieji kėlė gailestį ir pasibaisėjimą. Daug tokių vaikų lietuviai priėmė, aprengė, maitino, globojo.
1944 m. vasara buvo karšta. Iki spalio pabaigos vokiečių kariuomenė jau buvo atsitraukusi iki Vilkaviškio, Bartninkų, Kalvarijos.
Daugelis kybartiečių buvo iš miestų pasitraukę į kaimus arba išvykę, evakuoti į Vokietiją. Sklido kalbos, kad rusai ruošia didelį antpuolį. Tuo metu vartojome terminą – ofenzyva.
Vieną dieną Nuo Vilkaviškio, Alvito pusės pasigirdo vientisas ūžimas, kuris vis stiprėjo. Rusų antpuolis tęsėsi apie tris dienas. Skambėjo Stalino vargonais vadinamos „katiušos“. Visi žmonės lindėjo po žeme rūsiuose. Vėliau pastebėjome didžiulę pašvaitę. Degė Kybartų centras: namai esantys aplink turgavietę ir Vištyčio gatvė.
1944 m. rudenį frontas artėjo prie Vilkaviškio. Pasitraukusieji iš ten pasakojo, kad miestas degė, kaip ugnies katilas. Kariai stumdėsi tai užimdami Vilkaviškį, tai iš jo pasitraukdami. Apie kokį nors traukimąsi į Vokietiją net pagalvoti nedrįsdavome.
Reikėjo saugotis vokiečių specialiųjų dalinių, kurie ieškojo civilių darbams į Vokietiją. Vienos registracijos metu man pavyko pasislėpti lauko tualete. Kai visi suregistruoti ėjo iš savivaldybės teritorijos, aš taip pat su kastuvu ant pečių įsimaišiau tarp jų ir pasitaikius progai sprukau namų link. Pasas buvo pas mane! Tokiu būdu aš išvengiau darbų prie apkasų. O vidurinysis brolis pateko. Grįžo po kiek laiko paliegęs.
Slapstydavomės šieno šalinėse, jei šeimininkai leisdavo. Buvome išsikasę ir slėptuvę žemėje, nes į kluoną ar palėpes vokiečiai kartais paleisdavo po keletą šūvių. Kartais nuo vokiečių gindavausi su pažymėjimu apie užkrečiamą ligą. To pakako man išsisukti nuo mobilizavimo į vokiečių darbo tarnybą.
Kai fronto ugnis persirito į Vokietijos pusę, Kybartų pakraštyje vienur kitur matėme nušautų vokiečių kūnų. Dažniausiai batai nuo lavonų jau būdavo nuauti. Pievose gulėjo negyvos arba sužeistos karvės. Kybartiečiams Eitkūnai jau neberūpėjo. Ten jau šeimininkavo atvykėliai iš rytų.
Paprūsė buvo jau nebe ta, o Eitkūnai pilni rusų.
Tomas Sušinskas
