Vėlinės į kapines vėl sutraukė daugybę žmonių. Visos, net ir mažiausios kapinaitės, nušvito žvakių žiburėliais. Ant vėlių suolelio tapo šviesu.
Neliko užmirštų kapų ir Vilkaviškyje. Bendruomenė rengė akcijas, tvarkė senus kapus ir degė žvakeles. Prie gražios naujosios stoties esančios kapinaitės, tarsi mažieji Bernardinai Vilniuje. Jos, nors ir nedidelės, bet labai įdomios. Čia palaidoti neeiliniai žmonės.
Angelas sargas
Iš tolo akį traukia prie pat gatvės įkurdintas gražus mirštantis angelas – karys, iškilęs aukštai, ant skoningo Art deco stiliaus antkapio. Tai – skautijos Vilkaviškyje pradininko Liudviko Lietuvninko kapas. 1931 m. jis dirbo nuovados viršininko padėjėju, vėliau – Žaliosios, Pajevonio, Gižų valsčių nuovadų viršininku. 1935 m., prasidėjus Suvalkijos ūkininkų streikui, situacija apylinkėje tapo ypač įtempta: prasidėjo padegimai, buvo pjaustomi telefonų laidai, neleidžiama ūkininkams vežti prekių į turgų, L. Lietuvininkui siunčiami grasinantys laiškai. 1936 m. lapkričio 9 d. jis nušautas darbo vietoje. Policija pasirūpino iškilmingomis laidotuvėmis, suorganizavo palydą.
Laidotuvėse dalyvavo Vilkaviškio skautų, jaunalietuvių, šaulių garbės būriai, karių kuopa, policijos ir šaulių orkestras. Gražus paminklas pastatytas šviesaus atminimo kybartietės mokytojos Stefanijos Lietuvninkienės pastangomis. Tai ji sumanė nužudytam savo vyrui pastatyti būtent tokį paminklą, ir, pasamdžiusi tada dar Kauno meno mokykloje besimokiusį, vėliau išgarsėjusį skulptorių Vytautą Kašubą, įteikė jam pačios pieštą eskizą ir iki smulkiausių detalių nupasakojo, kaip kas turi atrodyti. Sako, skulptorius gana tiksliai išpildė jos prašymą. 1993 m. paminklas įregistruotas Kultūros vertybių registre. Vėliau du kartus restauruotas. Pirmą kartą 1999 m., antrąjį – šįmet.
Kapelmeisteris iš toli
Dar viena įdomi asmenybė, atgulusi šiose kapinėse – Lietuvos kariuomenės kapelmeisteris Jonas Braunas (Jan Braun). Jis gimė 1856 m. gruodžio 17 d. Olmütz mieste, tuometinėje Austrijoje (dabar Olomoucas, Čekija). Būdamas 14 metų jis įstojo į Austrijos-Vengrijos kariuomenę į muzikantų viršilų mokyklą. Norėdamas daugiau pasitobulinti, J. Braunas vienu metu paliko tarnybą kariuomenėje ir įstojo į Vienos muzikos pedagogų mokyklą. Ją baigė su pagyrimu.
Skaitant nekrologą, išspausdintą Lietuvos karininkų laikraštyje “Kardas”, aiškėja, kaip čekas atsirado Lietuvoje ir kodėl jis palaidotas Vilkaviškyje. 1889 m. Braunas persikėlė gyventi į Rusiją ir įstojo į carinę kariuomenę. Tarnavo daugiausia kavalerijos dalyse, užimdamas karo kapelmeisterio vietą. 1914 m. vasario 1 d. Braunas persikėlė tarnauti į 3-ąjį husarų pulką, kuris tuo metu buvo dislokuotas Marijampolėje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis kartu su savo pulku išvyko į frontą, palikdamas savo šeimą Marijampolėje.
Pasibaigus karui, 1919 m. gegužės mėnesį Braunas laimingai grįžo į savo šeimą nepriklausomoje Lietuvoje. Matydamas atgimstančią šalį ir besiformuojančią jos kariuomenę, Jonas Braunas, būdamas 63 metų, įstojo į 1-ąjį Raitininkų pulką ir kaip patyręs kariuomenės kapelmeisteris dirbo savo srityje, organizuodamas pulko orkestrą. Jam pavyksta įsigyti instrumentus, ištisas dienas moko muzikantus, naktimis rašo gaidas. Lietuvos raitininkai džiaugėsi per trumpą laikotarpį sulaukę savo muzikos – karinio pučiamųjų instrumentų orkestro. Pavyzdingai sutvarkęs 1-ąjį Raitininkų pulko orkestrą, 1922 m. kapelmeisteris Braunas savo noru persikėlė į 2-ąjį Raitininkų (ulonų) pulką, kur per trumpą laiką taip pat sėkmingai organizavo pulko orkestrą, nors darbo sąlygos buvo sunkios.
1923 m. liepos 17 d. Lietuvos Prezidentas Aleksandras Stulginskis už aktyvią veiklą ir darbštumą bei parašytus kūrinius kariniam orkestrui, J. Brauną apdovanojo Vyčio kryžiumi be kardų.
J. Braunas mirė 1926 m. gegužės 31 d. Jis buvo iškilmingai palaidotas senosiose Vilkaviškio miesto kapinėse. Kompozitoriaus-aranžuotojo Kazio Daugėlos rekonstruotas ir papildytas šių dienų kariniam orkestrui naujais instrumentais vienintelis šiuo metu išlikęs J. Brauno kūrinys “Prezidento maršas”, grojamas iki šiol.
Užmena mįsles
Įdomus ir dvarininkės Viktorijos Rode iš Romanovskių giminės antkapis. Lenkiški užrašai, sakantys, kad čia ilsisi dvarininkės ir motinos kūnas, kelia daugiau kausimų nei pateikia atsakymų. Kokį dvarą valdė Viktorija ir kuriai Romanovskių giminės šakai ji priklausė, galima tik spėlioti. Visiškai neaišku, kuris Vilkaviškio apylinkių dvaras priklausė šiai giminei ir kodėl dvarininkė atgulė amžino poilsio būtent čia. Gal dar kas nors papasakos šios moters istoriją?
Nedidelėse kapinaitėse galima rasti ir daugiau įdomių kapaviečių. Tiesa, daugelis paminklų jau sunykę, neįskaitomi. Be to, seni žmonės pasakoja, kad tai – toli gražu ne visos kapinaitės. Dalis jų neišliko, sunaikintos ar tai taisant, ar tai pratęsiant dabartinę Daukanto gatvę tarpukariu.
Daug visko sunaikinta ir Antrojo Pasaulinio karo metu. Kaip antai graži evangelikų liuteronų kirchė, prie kurios ir glaudėsi minimos kapinės. Dabar jos vietoje stovi autobusų stotis.
Kad jau pradėjome ekskursiją po įdomias kapavietes, tai kojas pamankštinti vertėtų ir iki netoliese esančių žydų kapinių, bei tik už kelių žingsnių esančių Pirmojo pasaulinio karo karių palaidojimo vietos. Čia dar likę ir jau benunykstančių civilių kapinių fragmentai. Minėtose kapinėse gausu Antrojo pasaulinio karo ženklų: sušaudyti, sprogmenų sužaloti paminklai. Greta žydų kapinių tik šią vasarą užkasti čia buvę apkasai. Tai mūsų istorija, kurios nevalia užmiršti.
Be galo įdomių kapaviečių galima rasti ir tebeveikiančiose civilinėse kapinėse, kurių pašonėje tyliai glūdi jau anksčiau minėtosios. Mano naujausias atradimas – Vilkaviškio apskrities ligoninės vedėjo Julijono Bučo kapas.
Tik nedaugelis žino čia esant jo kapą, nors pastarasis stūkso visiškai prie pagrindinio tako ir savo ypatingu dydžiu bei išvaizda traukia ne vieno akį.
Pavardės ant paminklo nėra, nes prieš beveik 30 metų nuo paminklo nuplėštas bareljefas, kurį velioniui pagerbti sukūrė vienas pirmųjų profesionalių lietuvių skulptorių Juozas Zikaras. Gydytojas mirė jaunas, nesulaukęs nė 39 metų, apsikrėtęs pavojingu virusu nuo paciento. Jo žmona Valentina dirbo medicinos sesele. Po vyro mirties, ji liko su mažu, vos dešimties metų sūneliu Florijonu.
Šiose kapinėse galima rasti ir rašytojo novelisto Antano Vaičiulaičio kapą. Jo urna į gimtinę parvežta iš Amerikos. Greta ilsisi ir jo žmona, ištikima bendražygė Joana Abramikaitė Vaičiulaitienė.
Įdomu gražų rudenį paklajoti kapinėse, ypač senose, ir paskaityti kas užrašyta ant paminklų. Užrašai atskleidžia daugybę praeities istorijų, bet dar daugiau užmena mįslių. Jas narpliojant gyvenimas tampa įdomesnis.
