Po pirmosios sovietinės okupacijos į Lietuvą įžengus Vokietijos kariuomenei, pastaroji buvo sutikta kaip išvaduotoja.
Tačiau okupacinio režimo tikslai „prasilenkė“ su laikinosios vyriausybės užmačiomis. Liudininkai apie vokiečių represijas pasakoja : „…užėjus vokiečiams, jie gyventojus ir likusius Sovietų Sąjungos kareivius pradėjo naikinti“.
Naujoji okupacinė valdžia ilgai netrukusi įvedė savo tvarką, be to, reikia nepamiršti, jog minimu laikotarpiu Kalvarijos teritorijoje jau vyko karo veiksmai ir galiojo karo padėtis. Į vokiečių nelaisvę patekę belaisviai patyrė visas galimas įkalinimo negandas: badą, šaltį, ligas, smurtą.
Kalvarijoje vokiečių karo belaisvių stovykla buvo įkurta toje pačioje vietoje kaip ir prieš tai dvi buvusios 1939-1941 m. Vermachto karo belaisvių stovykla skyrėsi funkcionalumu ir pavaldumu. Šios ypatybės užfiksuotos karo belaisvių stovyklos pavadinime ir numeracijoje. Anot išlikusių prisiminimų, SSRS karo belaisviai buvo apgyvendinti dviejuose trijų aukštų kareivinių pastatuose, aptvertuose vienas nuo kito spygliuota viela.
Kalvarijos stovykla gavo „Oflag 336/Z“ pavadinimą, ji buvo „Stallag 336“ stovyklos Kaune padalinys. „Oflago“ sukūrimas buvo dalis karo belaisvių stovyklos sistemos pertvarkymo, kuri prasidėjo 1941 m. rudenį, rengiantis 1942 m. vasaros kampanijai. Kalvarijos karo belaisvių stovyklos išskirtinumas buvo tas, kad čia buvo kalinami karininkai, taip siekiant juos atriboti nuo eilinių karių. Šios taisyklės dažnai buvo nesilaikoma dėl didelio sovietų karo belaisvių skaičiaus. Dažnai karininkai buvo laikomi toje pačioje stovykloje kartu su puskarininkiais ir eiliniais. Iš viso karo metu naciai įsteigė 99 savarankiškus oflagus. Vokiečių administracijos personalo duomenimis, kalinių skaičiai svyravo nuo 1000 iki 5000, nors liudininkai mini ir 6000.
Greičiausiai valdymas vyko per Marijampolės vietinę komendantūrą. Lageriui vadovavo kapitonas Schroeder, saugojo LSB 530 (Krašto apsaugos batalionas), lietuvių apsaugos eiliniai ir ukrainiečiai.
Nuo pat pradžių Vokietijos politiką sovietų karo belaisvių atžvilgiu lėmė nacių ideologija. Vokietijos lyderiai laikė sovietų karo belaisvius ne tik rasiniu požiūriu netinkamais, bet ir potencialiais priešais, kliūtimis Vokietijai užkariaujant „gyvybinę erdvę“. Nacių režimas teigė, kad jis nėra įpareigotas humaniškai rūpintis karo belaisviais, nes Sovietų Sąjunga nebuvo ratifikavusi 1929 m. Ženevos konvencijos karo belaisvių, taip pat nebuvo specialiai paskelbusi įsipareigojimų laikytis 1907 m. Hagos konvencijos karo taisyklių.
Pirmoji priemonė, taikoma stovykloje, buvo badas. 1941 m. rugpjūčio mėn. dirbantiems sovietų karo belaisviams nustatytas 2200 kalorijų davinys per dieną, bet praktiškai belaisviai gaudavo daug mažiau nei reikalavo oficialus racionas- maždaug 700 kalorijų. Per kelias savaites šio „pragyvenimo“ raciono rezultatas – mirtis iš bado. Karo belaisviams buvo duodama „rusiška“ duona, kepama su pjuvenomis, cukrinių runkelių lupenomis, stovykloje buvo verdama „balanda“, taip kaliniai vadino skystą košę iš bulvių ar jų lupenų ir burokų, kava, kuri buvo panaši į miežinę kavą. Tokį maisto davinį kaliniams dalijo tik kartą per dieną. Naujai atvykę kaliniai, kurie neturėjo su savimi puodelių, lėkščių ar pan., turėjo tenkintis faneros lapu, rasta skardine, šalmu, uniformos skvernu, į kurį buvo pilama „balanda“ ar kava Kentėdami nuo nepakankamos mitybos, belaisviai bandė malšinti alkį valgydami žolę ir lapus. Stovyklos egzistavimo laikotarpiu jos teritorijoje žolė neaugo, o bet koks bandymas pasiekti ją per spygliuotą tvorą baigdavosi šūviu iš sargybos bokštelio.
Kaliniai buvo nuolat perkeliami, dauguma sulaikytų kalinių turėjo žygiuoti patys, o per daug išsekusieji buvo šaudomi vietoje. Kai sovietų karo belaisviai buvo gabenami ginkluotųjų pajėgų, vyriausioji vadovybė leido naudoti tik atvirus krovininius automobilius. Dažnai kelionėje kaliniai dienų dienas negaudavo maisto davinio, 25–70 proc. kalinių, gabentų iš okupuotų Baltijos šalių, žuvo pakeliui.
1941 m. rugsėjo 8 d. išleistame dekrete teigiama, kad ginklų naudojimas prieš sovietų karo belaisvius „paprastai laikytinas teisėtu“. Tai buvo aiškus kvietimas vokiečių kariams nebaudžiamai žudyti sovietų karo belaisvius. Didelį žuvusiųjų skaičių lėmė ne tik vykdoma politika, bet ir masiniai šaudymai. Ne kartą Vokietijos pajėgos buvo raginamos imtis „energingų ir negailestingų veiksmų“ ir „nedvejodamos naudoti rankas“, bandantys pabėgti buvo šaudomi be perspėjimo.
1941 m. liepos viduryje generolas Hermannas Reinecke’as, atsakingas už karo belaisvių reikalus ginkluotųjų pajėgų vyriausiojoje vadovybėje, leido tikrinti sovietų karo belaisvius ieškant „politiškai ir raštiškai netoleruotinų elementų“ tarp kalinių, kurie buvo perduoti SS jurisdikcijai ir naikinami.
Pirmiausiai naikinti „visi svarbūs valstybės ir partijos funkcionieriai“, „intelektualai“, visi „fanatiški komunistai“ ir „visi žydai“. Kalbant apie Kalvariją, galima rasti du fiksuotus SSRS kariuomenėje tarnavusius žydus, kurie žuvo skirtingu metu 1941 m. ir 1944 m. . Yad Vashem Holokausto duomenų bazėje fiksuotos šios sovietinių karių žūtys: Jakovo Modelio, gim. 1914 m. Kaliningrade, ir Haim Khahan, gim. Bobruiske, Mogiliovo sr., gyvenusio Stalingrade.
Savaime suprantama, kad bet koks žmonių laikymas prievarta visada iššaukia pasipriešinimą. Kalvarijos stovykloje tvarkos laužymą atskleidžia išgyvenusių karo belaisvių prisiminimuose minimas faktas, kad naktį uždegti šviesą buvo draudžiama. Bokšto sargyba privalėjo šaudyti į langą, kuriame degė šviesa, o vienintelė patalpa, kurioje degė ugnis ir buvo galima pasišilti ar slapčia susirinkti, skaityti neteisėtai gautą laikraščio skiautę, pašnibždoms derinti planus, buvo tualeto patalpa. Pasitaikydavo, kad į atvirą ugnį, nukreiptą prieš kalinių judėjimą ir šviesą lange, patekdavo niekuo dėti miegantys ar einantys į tualetą kaliniai.
1942 m. sausio mėn. A.Hitleris leido geriau elgtis su sovietų karo belaisviais, nes nuspręsta, kad sovietiniai karo belaisviai naudinga darbo jėga, kurios tuo metu labai trūko. Dėl to parūpintas geresnis maisto davinys ir sukurtos geresnės gyvenimo sąlygos.
Kaip matome iš Kalvarijos karo belaisvių stovyklos registracijos kortelių, pagerinus sąlygas, kalinių mirtingumas, nepaisant jauno amžiaus, išliko pakankamai aukštas. Liudijama, kad belaisviai buvo varomi dirbti į Kalvarijos apylinkes (dabartinę Jungėnų stotį), jie buvo labai išsekę: „Belaisviai, buvo išbadėję, todėl, mes pasitarę su mokytoju Velniškaičiu (jis specialiai prisitaikydavo ir padarydavo ilgąją pertrauką), po krūmu palikdavome dalį savo pietų, kad kaliniai eidami rastų ir galėtų suvalgyti.“
Belaisviai, pasak vietos gyventojų, iš tikrųjų buvo dėkingi už maistą, todėl mainais kažką duodavo – arba pagamintą žaislą, arba kokį nors kitą, belaisviui brangesnį, daiktą. Vietos gyventojai stebėjo jų kasdienybę, bet galėjo tik tyliai užjausti, nes bet koks viešas pagalbos teikimas grėsė žiauriomis sankcijomis. Kaliniams teko ne tik iškęsti šaltį, alkį, buvo vykdomi patikrinimai, kuriuose turėjo dalyvauti visi, net ir ligoniai. Žiemą patikrinimai, trunkantys kelias valandas, reiškė kalinių kančią, dažnam ir greitesnę mirtį, o kaliniui pabėgus ar nerandant bent vieno asmens, patikrinimas trukdavo ir kelias dienas.
Kaliniai vilkėjo tik sudriskusią aprangą, o kai pasimatydavo nuogas kūnas, ši būdavo pakeičiama kita, deja, ne ką geresne – tokios pat kokybės, dažnai purvina ir kruvina. Taip kaliniai sužinodavo apie kitų kalinių likimą.
Kiekvieno ryto kasdienybė stovykloje buvo mirusiųjų per naktį kūnų surinkimas. Kaip pastebi išgyvenusieji „ …nuo gyvųjų jie skyrėsi tik ne judrumu“.
Per 1942-1943 m. iš stovykloje laikomų 4500 karių mirė apie 1500 karo belaisvių. Pasmerktus mirti kalinius šaudė greta stovyklos, sušaudytus ir mirusius dėl nepakeliamų gyvenimo sąlygų laidojo bendrame kape, kūnų eiles užberdami kalkėmis, taip „sluoksniuodami“, kol užpildydavo griovį. 1943 m. dalis kalinių buvo sunaikinta vietoje, dalis buvo išgabenta į kitas stovyklas. Žinoma, kad 1943 m. kovo 14 d. apie 1500 karo belaisvių atsidūrė Stalag- 317 stovykloje Austrijoje.
Arūnė Vaičiūnaitė- Levuškinienė
Skaiva Koskutė
