Pasak kraštotyrininko B. Kviklio, „Iš senovės laikų per Kazlų Rūdos miškus ėjo svarbūs strateginiai ir prekybiniai keliai. Kazlų Rūdos miškų masyvas yra šiaurės rytų Sūduvos kampe. Pirmoje Lietuvos Respublikoje ši didelė giria buvo pati didžiausia šalyje.
Girioje prieš trisdešimt metų dar buvo galima dažnai sutikti baltąjį ir pilkąjį kiškius, lapes, šernus, barsukus, voveres, kiaunes, vilkus. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje į pietus nuo Ežerėlio durpyno nušauta paskutinė lūšis. Pamažu išnyko briedžiai, danieliai ir kiti stambesni žvėrys. Tačiau yra daugybė gyvačių ir driežų.
Girios srityje atsirado nemažai vietovių su vietovardžiu „Būda“. Tai ir Ąžuolų Būda, Čysta Būda, Sulemo Būda, Būdvietis ir kita. Būdos vardas reiškė ne šuns būdą, o namuką, kurį pasistatydavo miško kirtėjai ir pirmieji gyventojai. Ilgainiui girios srityje buvo įkurti šie miesteliai ir bažnytkaimiai: Lekėčiai, Paluobiai, Višakio Rūda, Kazlų Rūda, Pažėrai, Barzdai ir kita.
Kai kuriuos Kazlų Rūdos miško kelius naudojo į Rusiją traukdama Napoleono kariuomenė. Carinės Rusijos laikais rytiniu girios pakraščiu pravestas Kauno-Marijampolės plentas.
Plačiojo geležinkelio linija iš Kauno į Kybartus taip pat kerta ši Kazlų Rūdos mišką. Antroji geležinkelio linija sujungė Kazlų Rūdą su Marijampole. Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai buvo pravedę siaurąjį geležinkeliuką iš Kazlų Rūdos ir Jūrės geležinkelio stočių į Pavilkį, prie Nemuno. Girioje yra nemažai vieškelių ir kitų takų.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais šis miškas priklausė didžiajam kunigaikščiui. 1795-1815 m. girią valdė Prūsija. Vėliau viską tvarkė Lenkijos karaliaus miškų administracija. Dar vėliau – carinė Rusija.
Pirmojo pasaulinio karo metu daug miško iškirto ir į Vokietiją išvežė vokiečiai. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu miško kirtimas taip pat buvo gana intensyvus. 1918 m. įsteigta Kazlų Rūdos miškų urėdija. 1937 m. urėdija persikėlė prie Kazlų Rūdos miestelio geležinkelio stoties.
Pažymėtina, kad caro okupacijos metu medžiai nebuvo intensyviai kertami. Buvo kalbama, kad rusai šiuos miškus taupo apsaugai prieš vokiečius Kauno tvirtovei ginti. Todėl per devynioliktą šimtmetį priaugo geros ir brandžios medienos.
1915 m. vokiečiai užėmė miškus. Atsiuntė daugybę savo specialistų, kurie pavedė siaurąjį geležinkelį miško medžiagai prie Nemuno pristatyti. Miške pastatė keletą lentpjūvių ir aprūpino jas gateriais. Prasidėjo beatodairiškas miško kirtimas. Paruoštoji miško medžiaga buvo siunčiama rusų sunaikintiems Rytprūsiams atstatyti. Vėliau du vokiečių miško girininkai buvo nušauti. Be lietuvių miškui kirsti buvo išnaudojami rusų karo belaisviai.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę atsivėrė tikrasis Kazlų Rūdos miškų vaizdas. Nebuvo likę šimtmečių pušų ir eglių. Miškas buvo nešvarus, pilnas padrikų šakų, styrojo aukšti kelmai.
Kazlų Rūdos miškus vėl skaudžiai sužalojo 1940-1941 m. juos naudoję bolševikai. Vokiečiai antrosios okupacijos metu taip pat niekuo nenusileido rusams.
Lietuvių laisvės kovos Kazlų Rūdos miškuose prasidėjo dar devynioliktame amžiuje. 1863 m. sukilimo metu čia vyko intensyvūs mūšiai. Tais pačiais sukilimo metais, sausio mėnesį prie Pilviškių esančiame Antanavo dvare įvyko pogrindinis sukilėlių suvažiavimas. Čia dalyvavo keli šimtai žmonių.
Ąžuolų Būdos apylinkėse buvo telkiami sukilėliai ir rengiami jų apmokymai. Šiame ruože vykdavo kautynės su caro kariuomene. Muravjovas korikas, norėdamas sukilėlius išnaikinti, ar bent jau išvaryti iš sūduvių girios, pasiuntė į Kazlų Rūdą vieną kariuomenės grupę. Miškuose yra nemažai kapų.
Po antrojo pasaulinio karo iš Kazlų Rūdos miškų antisovietinio pasipriešinimo dalyviai, lietuvių partizanai puldinėjo vietinius stribus ir kenkė okupantams. 1945 m. vasario mėn. prie Gerčių didelės rusų enkavedistų pajėgos puolė 150 lietuvių vyrų dalinį. Partizanai turėjo nemažas ginklų atsargas, todėl kovėsi kelias valandas. Sutemus pasitraukė į miško gilumą.
Keršydami komunistai baudė vietinius gyventojus. Daugelis ūkininkų buvo suimti, ištremti ir sugrūsti į kalėjimus. Ypač žiauriai nukankintas ūkininkas Bielskis. Jo lavonas buvo rastas pakabintas už kojų ant medžio šakų, o galva įkišta į didelį skruzdėlyną.
1946 m. dvi rusų divizijos apsupo Kazlų Rūdos miškus. Buvo pasiųsti tankai, lėktuvai ir artilerija. Miškas skersai ir išilgai buvo „košiamas“. Vėliau prasidėjo mūšis. Laisvės kovotojai stengėsi prasiveržti per apsupimo žiedą ir papulti į kitus miškus. Partizanų išniekinti lavonai buvo ne kartą numesti Kazlų Rūdos miestelio aikštėje.
Kazlų Rūdos miškai (kartu su miško brolių kovomis) įgijo naują, lietuviui šventą istoriją.“
Tomas Sušinskas
