Gyvenimas mažuose miesteliuose gerokai skiriasi nuo didmiesčių kasdienybės, bet Kristina ir Valentinas Paškevičiai nesikremta Kauną iškeitę į Šakius, kur daugiau ramybės, mažesni atstumai ir lėtesnis tempas. Nedideliame miestelyje daugiau laiko lieka bendrauti su vaikais, kurti ir puoselėti šeimos tradicijas.
Gera gimtinėje
Lukšiškio Valentino ir Žvirgždaičiuose užaugusios Kristinos keliai susikirto visoje Suvalkijoje garsėjančiuose Griškabūdžio miestelio šokiuose, o pasuko į Kauną, kur vienas dirbo, kitas mokėsi Veterinarijos akademijoje. Šešerius metus Kaune ir gyveno, bet svajonė turėti savo namą su didžiule virtuve ir erdviu kiemu jaunai šeimai dideliame mieste buvo per brangi. Taigi iškart, kai tik Kristina gavo darbą Šakių valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje, grįžo gyventi gimtinėn.
Niekada to nesigailėjo, nors Kristina mato ne vien pliusus. Mažuose miesteliuose, kur žmonių perkamoji galia nedidelė, sudėtinga rasti vaikams kokybiškos avalynės, drabužių, žaislų, menkesnės ugdymo galimybės. „Užtat nuėję parduotuvėn visų pinigų neišleidžiame – patys jaučiame, kad perkame tik būtiniausius dalykus“, – juokiasi K. Paškevičienė.
Rytą į darbą ji gali eiti pasivaikščiodama – užtruktų ne ilgiau kaip dešimt minučių. Bet dažniausiai važiuoja automobiliu, nes vaikus reikia palikti darželyje. Daugybę metų į darbą Kaune kas ketvirtą dieną vykdavęs Valentinas prieš keletą mėnesių ryžosi kurti savo verslą, tad dabar visą dieną būna namuose. Jei klientų mažai, dar ir pietus išverda.
„Ne kartą ir ne du galvojome apie emigraciją, bet vis dar tikime, kad niekur kitur geriau kaip savo šalyje nerasime. Pinigai neatstos tokių dalykų kaip buvimas šalia artimųjų, tėvų, seserų ir brolių palaikymas, kaip žinojimas, kad visada esi laukiamas. Sudėliojame visus pliusus ir minusus, ir nutariame, kad dar reikia pakentėti – gal įsisuks šeimos verslas ir viskas bus gerai. Labai tuo tikime“, – vienas kitą papildydami pasakoja Paškevičiai.
Neleido sau tinginiauti
Kristina tikina, kad auginti vieną po kito gimusius vaikus jai nesunku, nors sūnų ir dukrą skiria tik dveji metai. „Finansiškai ir vienas vaikas nemažai kainuoja, bet man atrodo, kad kuo daugiau vaikų, tuo smagiau. Aš pati turiu tris seseris, Valentinas kilęs iš penkių vaikų šeimos, matome, kaip smagu susitikti, bendrauti šeimomis. Vienam gyventi būtų labai liūdna“, – įsitikinusi Kristina. Ketverius metus trukusias motinystės atostogas ji atsimena kaip nuostabų laiką.
Tuo metu jauna mama ne tik išmoko kepti tortus ir pyragus, konservavo ir marinavo, kad šeimai nieko netrūktų, bet ir nusprendė negalinti leisti protui tinginiauti – turi mokytis. Veterinarijos akademiją baigusi moteris įstojo į kolegiją ir augindama vaikus įgijo buhalterio profesiją.
„Mano mama buhalterė, tai ir man skaičiai įaugę į kraują“, – tvirtina Kristina. Ir juokiasi prisiminusi, kad ruošdamasi egzaminams mažąją supdavo ant rankų, sūnus stovėdavo įsikibęs į koją, o pati neatitraukdavo akių nuo užrašų.
Laiko jaunai mamai niekam nepritrūkdavo dar ir dėl to, kad jos vaikai vienas kitą labai myli. Sesę užaugino brolis, niekur nesitraukdavęs nuo jos lopšio. Jiedu geriausi draugai, į darželį nenori eiti tik dėl to, kad turi visą dieną praleisti atskirai. „Mūsų Emilis labai geras – galėtų visais už save mažesniais pasirūpinti, tad kaimynų mergaitės prie jo kaip prie medaus limpa“, – juokiasi mama.
Vaikų lavinimui pinigų negaili
Septynmetis Emilis pirmoku taps tik rudenį, bet jau yra Sporto mokyklos mokinys.
Kristina įsitikinusi, kad vaikus lavinti reikia pradėti labai anksti. „Kuo mažesnis vaikas, tuo imlesnis – gali jį lipdyti kaip plastiliną. Aš pati kaime užaugau, jokių būrelių nelankiau, o kai atvažiavau mokytis į Šakių gimnaziją, buvo nedrąsu, atrodė, kad visi čia viską už mane geriau moka, supranta. Dėl to labai stengiuosi, kad mano vaikai užaugtų kitokie, noriu, kad kuo daugiau ir su kuo įvairesniais žmonėmis bendrautų, atrastų, kas jiems patinka, ir tobulintų savo gebėjimus“, – dalijasi lūkesčiais Kristina.
Darželyje Emilis lankė šachmatų būrelį. Praėjusį rudenį šeima nutarė, kad sūnus turėtų lankyti baseiną. Paaiškėjo, kad vaikas gabus, turi plaukikams reikalingų duomenų ir galėtų pradėti treniruotis.
Kristina tikisi, kad ir Austė anksti atsirinks, kas jai įdomu. Jau dabar mergaitė susidomėjusi žirgais, tad šeima dažnokai išsiruošia į žirgyną Jurbarke. Paškevičiai neslepia, kad vaikams lavinti pinigų jie negaili, o kol kas tie pomėgiai nedaug tekainuoja.
Kristina pasakoja, kad ir jų vaikai visko nori, dažnai prašo nupirkti naujų žaislų, saldumynų, supyksta išgirdę, jog mama neturi pinigų. „Kalbame su jais apie tai, kad pinigus reikia užsidirbti, kad visi turime taupyti ir tik susitaupę galime ką nors pirkti. Didesnes svajones paliekame gimtadieniui, prašome Kalėdų Senelio. Jei dovanos neatitinka lūkesčių, sakome, kad reikia pagalvoti, ar tikrai buvai toks labai geras – gal reikia džiaugtis, kad Kalėdų Senelis po eglute akmenėlio nepadėjo?“ – pasakoja Kristina.
Su vaikais jų šeimoje žaidžia Valentinas, jis ir pasakas prieš miegą seka. Kristina tikina, kad tai darė augindama vaikus ketverius metus, dabar vaikams daugiau laiko gali skirti vyras.
Savaitgaliais neišskiriami
Paškevičiai džiaugiasi, kad auklės jiems niekada nereikėjo – šeima renkasi tik tokias pramogas, kuriose gali dalyvauti vaikai. Kiekviena išvyka iš namų jiems visiems tampa švente, net jei vėlų vakarą išsiruošia pasivaikščioti po savo gyvenamąjį kvartalą. Tokius pasivaikščiojimus Paškevičių vaikai vadina naktiniais žygiais.
Penktadieniais, kai Kristinai darbas baigiasi anksčiau, visi keturi važiuoja į Gelgaudiškį, prie Nemuno, kur šiltuoju metų laiku smagu basiems pasivaikščioti smėliuku, pabraidyti pakrantėje, pažiūrėti į bangas, pastebėti gamtos ženklų. Kristinos nuomone, tokios išvykos labai stiprina šeimą, nes suteikia galimybę visiems kartu pasikalbėti, pasidalyti savaitės įspūdžiais, sėkme ir rūpesčiais. Namuose tokių pokalbių reta, nes vakarais visi turi savo užsiėmimų.
Daug džiaugsmo suteikia ir tolimesnės kelionės. Net su visai mažais vaikais Kristina nebijojo išvykti pas draugus į užsienį. „Jei namuose susitvarkau, tai kodėl nesusitvarkyčiau kelionėje? Jie juk mano vaikai“, – didžiuodamasi sako jauna moteris.
Jau ne vienus metus visi keturi traukia į Šakių dviračių klubo „Vėjas“ rengiamus žygius. Nebijo, kad vaikai sušals ar pavargs – visada gali juos pasodinti į dviratininkus lydintį autobusą. „Savaitgaliai tokie trumpi, reikia juos išnaudoti būnant kartu. Buvo laikas, kai tekdavo vaikus palikti važiuojant į studijas, bet dabar visada stengiamės laisvalaikį praleisti tik kartu“, – džiaugiasi Kristina.
Laikas sau
Valentinas pripažįsta, kad kuria tokią šeimą, kurioje visiems būtų gera gyventi. „Kol kas mums pavyksta. Aš patenkintas“, – trumpai drūtai užtikrina vyriškis.
Kad jų šeima laiminga, mano ir Kristina. Jos nuomone, savaime šeimos laimė neatsiranda, reikia visiems stengtis draugiškai sutarti, būti vieningiems, ugdytis bendrumo jausmą. „Visko reikia – ir apsikabinimų, ir pašnekesių, kartais net ir barnių, kad galėtum susitaikyti. Ir atskirai pabūti reikia, ne tik visiems kartu“, – įsitikinusi K. Paškevičienė.
Labai svarbu jai atrodo bent kiek laiko skirti sau, todėl dukart per savaitę po valandą išsiruošia į aerobikos treniruotes. Valentino pomėgis – keturračiai, jis mėgsta lenktyniauti ir tuo jau užkrėtė sūnų. Kai vyrai išrieda į trasą, Kristina trumpam pasikviečia dukrelę į įstaigą, kurioje dirba. Mergaitė piešia, pina sąvaržėlių karolius ir geria su mama arbatą. Kristinos darbo stalą puošia Austės piešiniai, jų pilna ir moters rankinė.
„Man gera praskleidus dokumentus ant darbo stalo pamatyti Austės kūrinius. Esu mama ir tuo nepaprastai didžiuojuosi“, – tikina laiminga moteris.
Daiva Bartkienė, „Šeimininkės“ korespondentė
Daivos Bartkienės nuotrauka
