Kai dainuoja choras, girdisi ne tik balsai – skamba bendrystė, drausmė, pasiaukojimas, o kartu ir tai, kas nematoma: vadovo įkvėpimas, choristų pasitikėjimas, bendras pulsas. Būtent tokį gyvą vyksmą jautė trys Lietuvos chorų vadovės, dalyvavusios „Erasmus+“ programos mainuose Lenkijoje.
Į Varšuvą vyko Kelmės kultūros centro mišraus choro „Cantio“ vadovė Dalia Miklovienė, Marijampolės kultūros centro mišraus choro „Šešupė“ vadovė Rima Berentaitė ir Baisogalos kultūros centro mišraus choro „Naktikovas“ vadovė Neringa Bernadickienė. Kelios dienos Varšuvoje joms tapo intensyvia muzikos akademija, kur buvo gilinamos profesinės žinios, susipažįstama su Lenkijos chorine kultūra, semiamasi įkvėpimo ir dalijamasi patirtimi.
Kai profesionalumas tampa kasdienybe
Vos tik patekus į Varšuvos technologijos universiteto chorų repeticijas, dalyvės pajuto, kad čia chorinis dainavimas ne pramoga, o rimtas menas, paremtas aiškiu metodu, disciplina ir pagarba. „Chorinei kultūrai Lenkijoje skiriamas didžiulis dėmesys. Į chorą nepriima kiekvieno norinčio – vyksta atranka, įvertinami vokaliniai duomenys, klausos tikslumas“, – pasakojo Dalia Miklovienė. Ji stebėjo trijų universiteto chorų darbą – iš viso apie 120 dainininkų. „Stebino jų profesionalumas, gebėjimas greitai reaguoti į vadovo pastabas, dirbti susitelkus. Kiekvienas žino savo vietą ir atsakomybę.“
Anot Rimos Berentaitės, „repeticijos be pašalinių pokalbių ir „be telefono ekrano akimirkų“ tapo tikra įkvėpimo pamoka. Lenkai dirba greitu, produktyviu tempu, bet tuo pačiu be įtampos, labai natūraliai. Viskas atrodo tarsi savaime, o iš tiesų už to slypi didžiulis darbas“. Neringa Bernadickienė pabrėžė, kad profesionalumas čia matomas ir už dirigento pulto: „Buvo smagu stebėti choristų susikaupimą, dainavimą iš širdies. Trumpos arbatos pertraukėlės – ir vėl aktyvus, tikslus darbas. Stipresni choristai patys su entuziazmu padeda silpnesniems. Tokia kultūra augina visą kolektyvą.“
Įsidainavimas be instrumento – balso tiesos paieškos
Vienas didžiausių atradimų visoms trims vadovėms buvo lenkų požiūris į įsidainavimą. Tai ne formalus pradžios „ritualas“, o visos repeticijos pamatas. „Įsidainavimas vyksta itin atsakingai, beveik visada be instrumento“, – pasakoja D. Miklovienė. – „Dainuojama ne skiemenimis, o tekstu, kad būtų išlaikyta dikcija, artikuliacija, balsių spalvos. Tai leidžia kurti vientisą choro tembrą dar prieš pradedant kūrinį.“ R. Berentaitė prideda: „Įsidainavimas minore! Niekada to nebuvau dariusi, o pasirodo tai atveria kitokį emocinį toną. Tokie niuansai formuoja viso choro skambesį.“
N. Bernadickienė čia pat mato praktinę naudą savo kolektyvui: „Savo chore pabandysiu pritaikyti dainavimą grupėmis ir balsų pasikeitimus vietomis. Tai bus naujas metodas išgirsti save ir šalia esančius. Tokie pratimai padeda formuoti balso tembrą, lavina intonaciją ir stiprina bendrą ansamblio skambesį.“
Dariusz Zimnicki – maestro, mokantis klausytis tylos
Kelionės epicentras buvo susitikimas su chorų vadovu Dariusz Zimnicki – Varšuvos Metropoliteno katedros ir Technologijos universiteto akademinio choro dirigentu. Jo vardas Lenkijos choriniame pasaulyje skamba su pagarba – profesionalas, pedagogas, Fryderyko Chopino universiteto dėstytojas. „Tai dirigentas, kuris geba valdyti chorą net nedideliu mostu. Bet svarbiausia – jis ne šiaip moko dainuoti, jis moko mąstyti muzika“, – sako D. Miklovienė.
„Jo repeticijose nėra atsitiktinių garsų. Kiekviena frazė turi būti ištobulinta, kiekvienas atsikvėpimas – apgalvotas.“ Pasak R. Berentaitės, D. Zimnicki dirba ne tik su choru, bet ir su jo dvasia: „Vadovas kalba su choristais ne iš aukšto, o kaip su partneriais. Jo chormeisteriai – buvę mokiniai – tęsia tą pačią tradiciją. Jų santykis su choristais draugiškas, kupinas pagarbos, be menkiausios įtampos. Tai labai įkvepia.“ N. Bernadickienė akcentuoja ir bendravimo žmogiškumą: „Lenkų dirigentų santykis su choristais labai šiltas, draugiškas. Bendruomeniškumas čia ne deklaruojamas, o kasdien praktikuojamas.“
Choro drausmė – be įtampos, motyvacija – iš vidaus
Stebėdamos repeticijas, lietuvės vadovės pamatė, kad lenkų choruose viskas veikia kaip darnus mechanizmas. Yra paskirti atsakingi žmonės už natų dalijimą, repeticijų eigą, net už švarą salėje – vadovui belieka tik diriguoti ir koordinuoti procesą. „Žavėjo jų saviorganizacija. Choras pats pasiruošia repeticijai. Vadovas ateina ir iškart gali dirbti kūrybiškai. Niekas nesiblaško, visi įsitraukę. Tokią kultūrą norėtųsi įdiegti ir savo chore“, – pasakoja D. Miklovienė. N. Bernadickienė papildo: „Mums padėjo ir puikūs vertėjai – Adomas ir Diana, kurie kantriai atsakė į visus klausimus. Tokie smulkūs dalykai irgi kuria pasitikėjimą bei darbo ritmą.“
Sakralinė muzika – dvasinės jėgos šaltinis
Lenkijos chorai, kuriuos stebėjo lietuvės, daugiausia dainuoja sakralinį repertuarą – nuo W. A. Mozarto „Requiem“ iki J. S. Bacho „Mišių h-moll“. Tačiau repertuaras čia nėra vien tradicinis – girdėti ir modernūs kūriniai, ir netgi lietuvių kompozitorių, tarp jų M. K. Čiurlionio, darbai. „Tai buvo viena gražiausių akimirkų – girdėti, kaip lenkų choras repetuoja Čiurlionį“, – prisimena R. Berentaitė. – „Tarsi simbolinis tiltas tarp mūsų kultūrų. Jauti, kad mus jungia tie patys idealai, tas pats siekis – kurti grožį.“ N. Bernadickienė atkreipia dėmesį į sudėtingumo kartelę: „Dauguma kūrinių sudėtingi, bet choristai jų imasi drąsiai. Tai augina ir techniką, ir atsakomybę.“
Kultūriniai atradimai
Muzika Lenkijoje – ne tik salėse. Ji skamba muziejuose, aikštėse, katedrose. Vadovės lankėsi Fryderyko Šopeno muziejuje, Karališkuosiuose rūmuose, Varšuvos kultūros ir mokslo rūmuose. „Būti Šopeno muziejuje, klausantis jo muzikos, buvo neįkainojama. Tai valanda su genijumi“, – sako D. Miklovienė. – „Varšuva gyvena kultūra, nuo žmonių elgesio iki gatvių tvarkos. Tai šalis, kurioje pagarba menui yra kasdienybė.“ N. Bernadickienė pritaria: „Muziejai, architektūra, pati miesto dvasia – visa tai praturtino profesinę patirtį. Pamatę, kaip nuosekliai saugoma kultūra, norisi dar labiau branginti savąją.“
Grįžus – nauji planai ir metodai
Po kelionės visos vadovės grįžo ne tik kupinos įspūdžių, bet ir naujų idėjų.
„Savo chore pritaikysiu dainavimą grupėmis ir balsų rotaciją – tai puikus būdas išgirsti save ir šalia esančius“, – pasakoja N. Bernadickienė. – „Manau, kad pasidalinus šia patirtimi su choristais, atrasime naujų būdų tobulinti balso formavimą, intonaciją ir bendrą choro skambesį.“ R. Berentaitė planuoja organizuoti bendrus projektus su lenkų chorais: „Vadovas D. Zimnicki pažadėjo 2026 metais atvykti į Lietuvą.
Labai tikiuosi, kad vienas koncertas vyks Marijampolėje. Tokie mainai – ne tik muzikiniai, bet ir žmogiški tiltai.“ N. Bernadickienė džiaugiasi ir naujais ryšiais: „Su choro vadovu Dariusz Zimnicki aptarėme galimybę pavasarį atvykti į Lietuvą su Katedros choru. Gavusi pasiūlymą dalyvauti programoje, ilgai nesvarsčiau ir išsyk ėmiau galvoti, kurias koleges pasikviesti kartu.“
„Erasmus+“ – ne tik kelionė
Visos chorvedės vieningai sako: tokios patirtys – būtinos kiekvienam, kurie nori tobulėti. „Kolegos, jei tik turite galimybę – vykite! Tai neįkainojama patirtis. Parsivešite ne tik naujų metodų, bet ir tikėjimo tuo, ką darote“, – sako D. Miklovienė. „Erasmus+ programa, tai ne turizmas, o kelionė į savo profesijos esmę. Ji priverčia iš naujo įvertinti, kodėl dirbame šį darbą ir ką reiškia muzika mūsų gyvenime“, – priduria R. Berentaitė. N. Bernadickienė – su padrąsinimu kolegoms: „Nebijokite ir neabejokite savo gebėjimais. Tokie mainai praplečia akiratį, įkvepia ir grąžina prie esmės – kodėl dainuojame ir kodėl vedame kitus dainuoti.“
