Spalio 3–13 dienomis penkiuose Lietuvos miestuose Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Mažeikiuose ir Šalčininkuose vyko
19-asis Lenkų kino festivalis, pasiūlęs kino gurmanams lenkų kino grietinėlę, t. y. rinktinius filmus iš Kanų, Berlyno, Sandanso ir kitų geriausių pasaulio kino festivalių.
XFM radijo laidos „Kitas kadras“ kūrėjai Ramūnas Aušrotas ir Dalius Joneikis pasikalbėjo apie festivalį ir koks turėtų būti jį reprezentuojantis atidarymo filmas.
2/3 festivalio filmų yra istoriniai. Kaip manai, Ramūnai, kodėl?
Iš vienos pusės, galima sakyti, kad yra daug neatsakytų istorinių klausimų, ypač susijusių su sovietine okupacija, pokariu, „Armia krajowa“ ir t. t. Bet yra ir kita pusė. Daug Vakarų filmų stokoja idėjų, net ir istorinės tematikos. Mat vakarietiškoje istorijoje viskas gražiai sudėliota į lentynėles: holokaustas, nacizmas, fašizmas ir t. t., šie klausimai nebekeliami. Tad reikia didelės drąsos kažkuriuo kampu revizuoti tai. Rytų Europa neturėjo galimybių panagrinėti savo istorijos, tos temos yra karštos, jose galima rasti įdomių dalykų: įdomus žmogus istorinių permainų laikotarpiu, dar net nežinant atsakymo, kas yra galutinė tiesa. O Vakarai ją žino.
Štai puiki režisierė Agnieszka Holland gyvena Vakaruose, o temų ieško Rytų istorijoje. Jos filmas „Ponas Džounsas“ pasakoja apie žurnalistą, kuris į viešą erdvę pirmas išnešė bolševikų įvykdytos Holodomoro tragedijos faktą, apie kurį Vakaruose nežinoma. Ši tema ir nepatogi, kai žinai Rusijos ir Vakarų politikų flirtą, ir įdomi. Tad gal dėl to lenkų kinas ir yra toks gyvybingas, kad nagrinėjamos tokios temos.
Bet gal lenkų kinas netgi skatinamas kalbėti apie tiesas, kurios dešimtmečius buvo slepiamos? Ir būtent kaimynų patirtis galėtų būti geras pavyzdys mūsų kino kūrėjams.
Aš manau, kad taip, nes turime tą patį dalyką – poliariškumą. Ne paslaptis, kad Lenkija yra poliarizuota: valdžioje buvusių postkomunistų, turinčių įtaką kultūriniam, socialiniam, ekonominiam gyvenimui, ir krikščioniškos dalies, kuri buvo persekiojama, okupuota, pogrindyje kovojo ir žuvo dėl nepriklausomybės. Taigi tai suteikia galimybę atsirasti ryškiems filmams, kalbantiems apie šias temas. Vakaruose poliarizacijos nebėra.
Taip, yra politkorektiškumas, kuris labai apriboja kūrėjo galimybes.
Būtent tai gerai parodo atidarymo filmas „Saldi dienos pabaiga“, kuris nėra istorinis. Jo net nepavadinsi filmu, tai – tiesiog kinematografinis projektas, brangiai filmuotas Italijoje. Aktuali dabarties tema (na, gal Lietuvai dar ne tokia aktuali) – pabėgėlių krizė. Pasakojama apie intelektualę moterį, Nobelio premijos laureatę, kuri pasako kalbą vietos miestelio bendruomenei ir sukritikuoja teroristinį išpuolį Romoje. Žiaurų išpuolį, bet tai filme nerodoma. Ji iš to padaro meną. Man atrodo tuščia klausti, ar iš terorizmo galima padaryti meną.
Kitas aspektas – filmas neatskleidžia priežasčių, kodėl yra pabėgėlių krizė. Tik parodo, kad po to išpuolio prasideda smurtas. Smurtu vadinamos ir pabėgėlių stovyklos, ir sienų statymas, atsiribojimas, ir miestelio gyventojų užpuldinėjimai. Tarsi leidžia suprasti, kad tai turi įtakos, bet priežasčių nerodo. Gal pasikliauja žiūrovų žinojimu?
Ir į tą problemą keistai žiūrima iš pagrindinės veikėjos patirties, migrantų krizė atskleidžiama per jos meilės istoriją su egiptiečiu.
Skaičiau šiandien interviu su kunigu Ričardu Doveika, kuriame jis sakė, kad gyvename jausmų kultūroje. Matyt, šį filmą taip galima apibūdinti. Kalba apie pabėgėlių krizę, apeliuodamas į jausmus jausmų kultūroje. Gyvenimas jausmais – viena, o konkretus praktinis realus meilės artimui darbas – kas kita. Motina Teresė, racionalus ir kietas žmogus, nebuvo labai jausminga. Bet ji pasižymėjo artimo meilės darbais. Ir kai pagrindinė aktorė Kristina Janda bando jausminti pabėgėlių tema, tiesiog rodo buržua išgyvenamą slogutį.
Sakyčiau, Europos senosios inteligentijos krizė. Pameni, kai egiptietis sako: „Ar žinai, kodėl mes bėgame į Europą? Todėl, kad čia esame laisvi nesakyti tiesos“. Įsivaizduoji, Europoje yra laisvė nesakyti tiesos. Pagrindinė veikėja bando egoistiškai atsigriebti garbės, šlovės, pasakodama apie išpuolį pagrindinėje Romos Šv. Petro aikštėje, per TV rodo daug žuvusių žmonių, o ji sako, kad tai yra tarsi menas…
Gal tai yra kaip provokacija, juk sakoma, kad menas bando provokuoti? Bet šiuolaikinei visuomenei trūksta ne jausmų įjautrinimo, Gretos Thunberg ar Švedijos kalbėjimo apie ekologiją, bet realių Motinos Teresės artimo meilės darbų.
Bandome išsiaiškinti, kodėl antrus metus iš eilės Lenkų kino festivalio atidarymo filmai, krikščionišku požiūriu, yra keistoki. Pažiūrėkim šio filmo anotaciją: „Mylinti motina, mylinti močiutė…“ Ką matome filme? Seną moterį, išgyvenančią senatvės krizę, besirengiančią ne pagal savo amžių, o tai rodo, kad nesugeba susitaikyti su savo senatve, tarsi nori antrą kartą išgyventi jaunystę, jos meilę su 30 metų jaunesniu emigrantu iš Egipto. Matome baisų egoizmą vietoj „mylinti močiutė“. Dar matome seną moterį, nepaleidžiančią cigaretės iš burnos, ji išgyvena gilią vidinę krizę, baimę – ir turime kalbėti apie laisvą žmogų?
Kai festivalio organizatorės paklausiau, kuo paveikus šis filmas, ji pasakė tokią mintį: jį labai myli jaunasis žiūrovas ir K. Jandos veikėjoje mato savo personifikaciją. Jeigu pakeistume jauna aktore, suprasčiau siužetą: jaunas žmogus, kuris ieško savęs, puldinėja iš vieno kraštutinumo į kitą, važinėja į vakarėlius, vartoja narkotikus, ir padaro tokius radikalius pareiškimus. Bet ne senas žmogus, kurio pasaulėžiūra – aiški, konkreti, nusistovėjusi. Na, bet galbūt metaforiškai tai rodo, kad Europa yra išmušta iš vėžių pasaulėžiūros prasme. Pabėgėlių krizė išmuša iš vėžių ir atsiranda chaoso elementų.
Dar man įdomus dvasingumo aspektas, filme vystomas sentimentalokai. Nekalbu apie krikščionišką dvasingumą, o apskritai kaip tokį. Filme jaučiama mintis, kad dvasingumas turi būti išjaustas iki galo, bet nebūtinai išgyventas. Moteris nepadeda savo meilužiui, kurio kavinę sudegina.
Man didžiausią šoką sukėlė baltojo žmogaus negebėjimas pažinti kitą kultūrą. Egiptietis koptas krikščionis padovanoja Omaro Chajamo, kuris nei egiptietis, nei koptas, nei arabas, knygą. Baltojo akimis, jie – vienodi. Filmo kūrėjai neskiria kultūros, kuri yra už Europos. Ten – tokia įvairovė, tiek subtilumo, tad reikia pateikti su pagarba. O čia subendrinama, klišėmis padaromas vieno arabo vaizdas.
Bet čia – atviras melas. Jausminiu lygmeniu mes jaučiame, mylime, užjaučiame, bet iš tiesų nepažįstame tos kultūros, „visi arabai yra tokie“…
…ir juos visus reikia mylėti. Žinoma, tai yra tiesa, bet reikia ir pažinti. Gal mes nuspręsime pažinti?
Ir kaip sakė egiptietis, išdrįsime pradėti sakyti tiesą. Tą bando kiti lenkų filmai padaryti. „Pilsudskis“. Garsusis maršalka, neeilinė asmenybė, Lenkijos lyderis. Mes nesuvokiame, kad jei ne Pilsudskis ir jo laimėtas mūšis 1920 m. prie Varšuvos, nebūtų dabar nei Lenkijos, nei Lietuvos ir gal net dabartinės Europos. Man ši asmenybė yra labai įdomi. Ir mes, lietuviai, turime išsiaiškinti, kas yra Pilsudskis ir mums, ir lenkams. Aš būčiau atidarymui pasirinkęs šį filmą.
Programa jau buvo sudaryta. Galimybė parodyti filmą „Pilsudskis“ atsirado tik paskutiniu momentu. Nes net ir Lenkijoje jo premjera buvo tik prieš mėnesį. Aš labai džiaugiuosi, kad pirmiausia karštomis bandelėmis pavaišino kaimynus.
„Pilsudskis“ – bendra XX a. pradžios istorija. Mes žiūrim į istoriją iš savo tautinio požiūrio taško. Bet reikėtų taip pat pažiūrėti ir iš kitų tautų tautinio požiūrio taško. Pilsudskis buvo dvikalbės tautos atstovas. Aplinkybių dėka jis tapo maršalka, kaip mūsų A. Smetona – valstybės vadovu, bet jo vizija buvo Abiejų Tautų Respublika. Jo vizija negalėjo išsipildyti dėl lietuviškojo ir lenkiškojo nacionalizmo.
Bet jis apskritai matė visos Europos viziją. Vienas iš jo pasiūlymų – daryti jungtinę sąjungą, kad tautos atstovėtų augantį raudonąjį terorą. Jis matė, kas laukia Europos.
Įdomu, kad pačioje Lenkijoje Pilsudskį ir kitus tos kartos žmones vadino stumbrais – rūšimi, kuri nyksta, gerbtina, su kurios stotu nepasiginčysi, bet jau politinės įtakos tais lemtingais geopolitiniais klausimais jie vis dėlto balso neturėjo.
Ramūnai, kalbėjome, kad atidarymo filmas turėtų būti aktualus tiek lenkams, tiek lietuviams, kultūrinis įvykis, kuris suartina tautas. Mano nuomone, puikiai būtų tikęs „Pilsudskis“.
Arba filmas „Malonė“. Spalio 9 d. „Pasakoje“ po seanso vyko susitikimas su jo režisieriumi Janu Jakubu Kolskiu ir pagrindine aktore Grażyna Błęcka-Kolska. Mane sukrėtė. Tokie turėtų būti istoriniai filmai. Jis būtų labai tikęs atidarymui.
Filmas pasakoja apie pokario laikus. Atrodytų, istorija – labai paprasta. Iš vaiko, kuris yra režisieriaus personifikacija, perspektyvos matome šeimos, kurioje įvyko tragedija, istoriją. Išdavikas nužudė sūnų – Lenkijos pasipriešinimo judėjimo „Armia Krajowa“ narį (kaip ir Lietuvoje, Lenkijoje buvo stiprus pasipriešinimas sovietų valdžiai, trukęs iki pat 1953 m.). Nužudytąjį šeima iš bendro kapo išsikasa ir palaidoja kaip krikščionį. Tada prasideda groteskas. Nes sovietai nori įsitikinti, ar tikrai tas partizanas buvo sunaikintas. Jį iškasa ir palieka. Šeima vėl užkasa. Ir taip kelis kartus. Šeima neapsikentusi nusprendžia jį išvežti. 500 km per visą Lenkiją važiuoja į senelių tėviškę, kad galėtų ramiai palaidoti. Prisipažinsiu, man gniutulas pradėjo kauptis, kai žiūrėjau šį filmą. Režisierius Janas Jakubas Kolskis labai mėgsta metaforas (žiūrovai gali jį prisiminti iš 2006 m. filmo „Jasminum“ – metaforiško darbo apie vienuolį). Taigi ta kelionė per visą Lenkiją leidžia pamatyti, kaip okupuotas kraštas atrodo, su kokiomis baimėmis susiduria gyventojai, kai nežinai, kas tau padės, o kas – išduos. Man pasirodė tarsi lenkiška „Ekskursantės“ versija. Kartu tos šeimos kelionė – bandymas išgedėti istorinę atmintį. Deja, mes tokio filmo neturime.
Parengė Ilona Petrovė
Visą laidos įrašą galite rasti čia : https://soundcloud.com/xfmlt/kitas-kadras-lenku-kino-festivalio-apzvalga-1-dalis-2019-10-04?in=xfmlt/sets/laida-kitas-kadras
