Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, 2019 metais buvo įvaikinti 108 Lietuvoje be tėvų globos likę vaikai. Iš jų trečdalį įvaikino užsieniečių šeimos. Šiuo metu įvaikinimo laukia 377 galimi įvaikinti vaikai. Didžioji jų dalis (68 proc.) – vyresnio amžiaus ( nuo 10 iki 17 metų). Tarnybos specialistai pastebi, kad labai sumažėjo mažo amžiaus (iki 3 metų) galimų įvaikinti vaikų.
„Intensyvesnis darbas su į krizę patekusiomis šeimomis duoda apčiuopiamų rezultatų. Dedamos visos pastangos, kad vaikas galėtų augti biologinėje šeimoje: taikoma atvejo vadyba, vaiką laikinai prižiūri budintys globotojai, jei reikia, ieškoma globėjų (rūpintojų) ir intensyviai dirbama su biologiniais tėvais, plėtojamas paslaugų ratas šeimai. Šių pastangų rezultatas – 2019 metais beveik per pusę sumažėjo mažamečių (iki trejų metų amžiaus ) galimų įvaikinti vaikų skaičius ( galimų įvaikinti vaikų iki 3 metų 2018 m. buvo 100 vaikų, o 2019 m. 52 vaikai)“, – pabrėžė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Įvaikinimo ir globos skyriaus vedėja Agnė Marčiukaitienė.
Tarnybos tvarkomame Norinčių įvaikinti Lietuvos Respublikos piliečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, sąraše šiuo metu yra 165 pageidaujančios įvaikinti šeimos ar asmenys. Šiuo metu yra siūlomi įvaikinti 377 galimi įvaikinti vaikai. Didžioji dalis šiame sąraše – 68 proc. vaikų yra vyresnio amžiaus 10-17 m. amžiaus. Galimų įvaikinti vyresnio amžiaus vaikų skaičiaus tendencija išlieka stabili, palyginti su ankstesniais metais.
A.Marčiukaitienės teigimu, būtent vyresni vaikai labai laukia įtėvių arba nuolatinei globai (rūpybai) pasiryžusių šeimų ar asmenų.
„Priežastys kodėl šeimos ilgiau laukia galimo įvaikinti vaiko yra susijusios ne tik su tuo, kad mažėja galimų įvaikinti vaikų iki trejų metų amžiaus skaičius, bet ir su įvaikintojų lūkesčiais vaiko atžvilgiu – jo socialinės kilmės, sveikatos ir t.t. Lietuvos šeimos ar asmenys daugiausia pageidauja vaikų iki vienerių arba iki trejų metų amžiaus, kurie turėtų tik nežymius sveikatos sutrikimus. Būsimi įtėviai taip pat išsako lūkesčius ir vaiko biologinių tėvų turimoms priklausomybėms, psichinei sveikatai ar protiniams gebėjimams “, – sako A. Marčiukaitienė.
Pasak jos, džiugina tai, jog yra šeimų, kurios įvaikinusios vaiką (-us) ar turinčios savo biologinių vaikų, kreipiasi dėl įvaikinimo, norėdamos likusiems be tėvų globos vaikams suteikti šeimą ir kartu turėti gausią šeimą. Tokios šeimos yra puikus pavyzdys kaip nesibaiminti sklandančių mitų apie įvaikinimą, ilgas ir sudėtingas įvaikinimo procedūras.
A.Marčiukaitienė neigia ir sklandantį mitą, kad užsieniečiai yra visiškai nereiklūs pageidaujamiems įvaikinti vaikams.
„Jie taip pat yra reiklūs, atidžiai domisi vaiku. Tačiau skirtumas yra toks, kad, vaikui turint sveikatos ar raidos sutrikimų, ar esant brolių ir seserų grupei, užsieniečiai vertina savo pasirengimą, gebėjimus ir resursus į šeimą priimti vaiką. Be to užsienio šalyse yra geriau išvystyta sveikatos priežiūros, švietimo, socialinių paslaugų ir pagalbos šeimoms infrastruktūra ir jie tada sprendžia ar gaudami esamą pagalbą jie gali įvaikinti vaiką, turintį vienokių ar kitokių sveikatos ar raidos sutrikimų“, – sako A. Marčiukaitienė.
Specialistė taip pat pabrėžia, kad kiekvienam galimam įvaikinti vaikui šeimą parenka komisija, atsižvelgdama į tai, kuri šeima geriausiai atitinka vaiko poreikius ir interesus. Kartu yra vertinami ir šeimos lūkesčiai vaiko atžvilgiu. Dažniausiai vaikui šeima renkama ne iš vienos potencialios šeimos, bet gali būti ir iš keliolikos šeimų.
Pasak specialistės, ne visus be tėvų globos likusius vaikus galima įvaikinti. Tam, kad vaikas būtų įrašytas į galimų įvaikinti vaikų apskaitą (sąrašą), jis turi atitikti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatytus kriterijus.
„Remiantis Lietuvos Civiliniu kodeksu, Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija ir kitais tarptautiniais teisės aktais, įvaikinimas galimas tik atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus, tai yra įvaikinimas visų pirma turi būti naudingas pačiam vaikui. Galimas įvaikinti vaikas yra toks vaikas, kurio situacija atitinka Civilinio kodekso nustatytus atvejus: kai vaiko biologiniams tėvams (ar turimam vieninteliam iš tėvų) yra neterminuotai apribota tėvų valdžia, tėvai (arba vienintelis iš tėvų) teisme duoda sutikimą vaiką įvaikinti, kai abu tėvai yra mirę arba nežinomi ir kitais nustatytais atvejais. Taip pat neretai būna atvejų, kai yra įvaikinamas sutuoktinio vaikas“, – sako A. Marčiukaitienė.
Pasak jos, vaiko nuomonė yra vienas iš svarbiausių aspektų įvaikinimo procese, net jeigu ir nėra teisinių kliūčių vaiką įvaikinti, tačiau įvaikinimo procedūra nebus pradedama jeigu pats vaikas nesutinka būti įvaikintas. Aišku, tokiu atveju yra vertinamas vaiko brandumas ir gebėjimas išreikšti savo nuomonę.
„Vaiko nuomonė dėl galimo įvaikinimo išklausoma prieš pradedant ikiteismines įvaikinimo procedūras ir jau vykstant įvaikinimo procesui teismo posėdžio metu. Visais atvejais prieš pradedant įvaikinimo procesą vaiko pilnamečiams broliams ir seserims bei kitiems giminaičiams yra siūloma vaiką globoti ar įvaikinti. Tais atvejais, kai vaiko broliai ar seserys ar kiti vaiko giminaičiai pareiškia norą vaiką globoti, įvaikinimo procedūra nepradedama“, – sako A. Marčiukaitienė.
Pasak specialistės, be tėvų globos likusiam vaikui labai svarbu turėti šeimą, todėl tiek įvaikinimas, tiek globa (rūpyba) šeimoje savo esme sudaro galimybes vaikui augti šeimoje.
„Tik įvaikinimo atveju, įvaikintam vaikui ne tik suteikiama šeimos aplinka, bet ir giminystės ryšiai su naująja šeima. Vaikas tampa pilnaverčiu šios šeimos nariu ir jo teisės prilyginamos biologinio vaiko teisėms. Tai yra, šeima įvaikintą vaiką augina kaip savo biologinį vaiką. Tuo ir skiriasi vaiko globa nuo įvaikinimo, nes globojamas vaikas neįgyja giminystės ryšių ir iš to ryšio išplaukiančių teisių bei pareigų, be to globos (rūpybos) atveju vaiko tėvams išlieka galimybė vaiką susigrąžinti“, – sako A. Marčiukaitienė.
2019 m. 62 Lietuvos sutuoktinių poros ir 7 nesusituokę asmenys įvaikino 74 tėvų globos netekusius vaikus. Įvaikintos 39 mergaitės ir 35 berniukai. Iš visų įvaikintų vaikų 56 – iki trejų metų amžiaus, 16 vaikų – nuo ketverių iki šešerių metų amžiaus 2 vaikai – nuo septynerių iki devynerių metų amžiaus. Penkios šeimos (ar asmenys) įvaikino po du vienos šeimos vaikus, kitos visos – po vieną vaiką. 21- ą vaiką įvaikino tėvo ar mamos sutuoktinis (20 sutuoktinių įvaikino 21-ą vaiką).
2019 metais 26-ios užsienio valstybių piliečių šeimos įvaikino 34 be tėvų globos likusius Lietuvos vaikus (17 mergaičių ir 17 berniukų). Daugiausia vaikų įvaikino italų šeimos (22), antroje vietoje – kanadiečių (7). Lietuvos vaikus taip pat įvaikino šeimos iš Jungtinių Valstijų, Švedijos, Naujosios Zelandijos.
A.Marčiukaitienė pabrėžia, kad užsienio piliečiams įvaikinus vaiką iš Lietuvos, Tarnyba periodiškai pirmus ketverius metus nuo įvaikinimo gauna ataskaitas kaip vaikui sekasi. Esant poreikiui, Tarnyba gali prašyti ataskaitas apie įvaikintą vaiką teikti ir ilgesnį laiką.
„Tarptautinis įvaikinimas vyksta per aštuonias Lietuvoje akredituotas užsienio valstybių įvaikinimo agentūras ir užsienio valstybių centrines institucijas, kurios yra prisijungusios prie Hagos konvencijos dėl vaiko teisių apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje. Taip pat įvaikinimo procesas gali vykti per užsienio valstybių centrines institucijas, į kurias gali kreiptis tik nuolat užsienyje gyvenančios Lietuvos Respublikos piliečių sutuoktinių poros arba sutuoktiniai, kurių vienas yra Lietuvos Respublikos pilietis“, – aiškino A. Marčiukaitienė.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos informacija
