1931 m. nepriklausomas visuomenės laikraštis „Diena“ Marijampolės miestui skyrė visą numerį. Tarpukaryje Kauno redakcijoje leistas dienraštis apžvelgė Sūduvos sostinės istorijos raidą ir perspektyvas.
Anot prieškario reporterių „Marijampolės miestas nėra labai senas. Nuo marijonų jis gavo vardą. Tai šalis tarp Nemuno ir prūsų. Apskritai Suvalkija nėra labai senai apgyvendinta, jos miestai dar jaunyste kvėpuoja.
XIII šimtmetyje šis kraštas Sūdavija vadintas. Antroje trylikto amžiaus pusėje kryžeiviai nukariavo visas senovines prūsų gimines. Prisiartino prie sūdavų ir su jais pradėjo karą trukusį keletą šimtmečių.
Sūdavai neturėjo anuomet dar politinės vienybės ir buvo valdomi atskirų kunigaikščių. Visa Sūdavija buvo nuteriota. Liko tik du kunigaikščiai: Jedetas ir Skurdas. Netrukus Jedetas pasidavė kryžeiviams. O kryžeiviai jį ir jo žmones išvarė į Karaliaučių. Antrasis kunigaikštis Skurdas nenorėjo Jedeto lemties. Todėl persikėlė per Nemuną ir pasidavė kunigaikščiui Vyteniui.
Po tų karų Sūdavija buvo tuščia daugiau nei pusantro šimtmečio. Tik nuo penkiolikto amžiaus vidurio čia vėl pradėjo kurtis žmonės.
Kuriantis dvarams ir kaimams visa ši šalis suskirstyta į seniūnijas. Viena iš jų pavadinta Prienų vardu. Prienams priklausė netoli Šešupės esantis Kvietiškio dvaras. Taip pat prie Javonio upelio įsikūręs mažas Starapolės kaimelis. Šio kaimelio gyventojai vertėsi žvejyba.
Kada jis buvo įkurtas tikrų žinių nėra. Tačiau pirmieji šaltiniai mini 1732 metus. Pasakojama, kad tais metais Starapolėje stovėjo koplyčia.
Kadangi į Prienus reikėjo padaryti šešias mylias kelio, tai Prienų seniūnienė, grafienė Pranciška Butlerienė, Kvietiškio dvaro savininkė prašė marijonų generolą Kazimierą Višinskį, kad atsiųstų į Starapolę kunigą. Prašymas buvo įvykdytas ir 1730 m. čia ganytoju dirbo Adelberdas Strach.
Minėtoji grafienė Butlerienė Starapolėje pastatė medinę bažnyčią ir medinį vienuolyną. Davė vienuoliams 60 margų žemės. Kartu su žeme suteikė ir teisę ant tos žemės miestą statyti ir valdyti.
Starapolės miestelis pradėjo plėsti. 1798 metais čia įsikūrė parapijinė mokykla. Pirmajam lenkmečiui praūžus, Suvalkijoje pradėjo persitvarkyti ugdymo įstaigos. Buvusi Seinų gimnazija uždaryta ir perkelta į Suvalkus. Marijampolėje įsteigta keturių klasių mokyklėlė.
Po antrojo Suvalkijos lenkmečio Marijampolės būklė pasikeitė. Muravjovas krašte nustatė savo politiką. Suvalkų gubernijos ūkininkai buvo paliuosuoti nuo baudžiavos. Visi jie buvo gausiai apdovanoti žemėmis, nes lenkų dvarininkai aktyviai dalyvavo sukilime. Todėl tokiu būdu lietuvių valstiečiams buvo suteikiama daugiau laisvių, idant kuo toliau juos patraukti nuo lenkų įtakos. Tuo tarpu visoje likusioje Lietuvoje mokyklų skaičius buvo mažinamas, o Suvalkijoje padidintas.
Marijampolėje 1867 m. buvo įsteigta gimnazija. Čia vietoje lenkų kalbos buvo įvesta rusų kalba. Keletą pamokų per savaitę buvo leidžiama dėstyti lietuviškai. Nuo to laiko Marijampolė virsta lietuvybės kultūros centru. Gimnazijoje išeina Basanavičius, Kudirka, Jablonskis ir kiti. Todėl Marijampolės, kaip miesto reikšmė Lietuvos istorijoje yra neabejotina, – pasakojimą užbaigia istorikas Totoraitis.
Lenkiškai Starapolė reikšdavo „senas laukas“. Bundant lietuvybei lietuviai vis mažiau vartodavo šį miesto pavadinimą. Manoma, kad vietoje žodžio „Stara“ susipratę lietuviai įdėjo vardą „Marija“. Gavosi Marijampolė – Marijos laukas. Kiek šioje trumpoje legendoje tiesos, lieka neaišku, tačiau mūsų miesto protėviai vartodami naujadarą „Marijampolė“ buvo patenkinti.
Tarpukaryje ūkininkai į Rygiškių Jono gimnaziją leisdavo vaikus eiti į mokslą net iš tolimiausių Suvalkijos kampelių. Pirmoje Lietuvos Respublikoje Marijampolės gatves šlifuodavo gausybė moksleivių. Rygiškių Jono gimnazija turėjo daugiau kaip tūkstantį vaikų. Juos mokė apie penkiasdešimt mokytojų.
Dabar poezijos parke esanti Marijonų gimnazija anuomet sutalpino apie tris šimtus ugdytinių. Marijampolėje veikė žydų ir amatų mokyklos, mokytojų seminarija ir gausybė žemesniųjų mokymo įstaigų.
Tomas Sušinskas
