Pastaraisiais metais lietuviška sporto medija turi savo pakilimą – atrasdami savarankišką nišą interneto platformose, suteikia terpę sklisti asmeninėms nuomonėms, kelia diskusijas ir apskritai stipriau įtraukia sirgalius link jų hobio. Deja, bet išskyrus Daliaus Matvejevo kurtą „Sūduvos sporto“ tinklalaidę, sūduviečiams trūksta kitose medijų erdvėse savo kraštiečio balso, kuris stebėdamas ir sekdamas buvusią A lygos čempionę pateiktų nuoširdžią nuomonę.
Taigi, stengdamasis kuo glausčiau, pateiksiu, mano labai subjektyvią nuomonę apie tarpsezonį ir ko manau galima tikėtis iš artėjančio A lygos sezono „Sūduvos“ sirgaliui.
„Tai Vidmantai, ar Sūduvą parduodat?“
Ko gero labiausiai įgrisęs girdėti ne tik klausimas, bet ir tema, buvo būtent apie man asmeniškai brangaus klubo pardavimą. Kad ir kaip erzindavo Budraičio šypsenėlė kalbant šia tema, bet privalau pripažinti, jis buvo teisus – klubas buvo ir greičiausiai vis dar yra parduodamas. Paliksiu klubo pardavimo, jo infrastruktūros ir t.t. klausimus norintiems šia tema pasisakyti, nes man aktualiau yra kiti niuansai ir tai yra būtent klubo ateities vizija ir jos išpildymas.
Prisipažinsiu, bet dabartinis „vaizdelis“ neįkvepia optimizmo. Kol visi linksniuoja prarastą kvalifikaciją Europos taurės turnyruose, klubas turi didesnius skaudulius – čempioniškas žaidėjų branduolys, formuotas dar administracijoje dirbant Karoliui Skinkiui, treniruojant Vladimirui Čeburinui bei jo trenerių štabui ir talentui, kurį sudarė mišinys legionierių ir lietuvių, praktiškai yra išnykęs, liko tik trupiniai.
Akivaizdu, kad po Sauliaus Širmelio vadovauto nesėkmės sezono, atsirado poreikis formuoti naują branduolį ir galima ginčytis, ties kuriais žaidėjais buvo pataikyta, kur buvo prašauta ir diskutuoti strategų pasirinkimus, bet man asmeniškai labiau įstrigo visai kita detalė. Nesiginčiju, jog norint pergalingos komandos, kuri žavėtų ir trauktų sirgalius ją palaikyti, reikalingas būtent minėtas komandos branduolys, aplink kurį lipdai kitus žaidėjus, bet kaip gali tikėtis, jog toks darinys bus suformuotas, jeigu klubo planai regis pasibaigia ties sekančiu tarpsezoniu. Vietoj galimai matomų vizijų dviejų, trijų ar daugiau sezonų laikotarpiui kaip sustiprinti komandos marketingą, auginti namų sirgalių bazę, įdiegti ir plėtoti fanų kultūrą, realybėje mes matome kaip pasibaigus sezonui administracija atsikrato susikaupusiu pertekliu, palieka tik „gyvybiškai“ svarbius elementus, supakuoja į dovanų dėžutę, užriša kaspinėlį ir ieško preke sudomintų pirkėjų. Neradus, tenka kaspinėlį atrišti, dovaną išpakuoti ir dar vienam sezonui stengtis išlaikyti prekės vertę rinkoje. Tada vizija tampa labai akivaizdi – išlaikyti komandą tam pačiam lygmeny, o kas bus dar sekantį sezoną – paliekama galimai naujam savininkui.
Manau, tai yra pagrindinė priežastis dabartinės situacijos. Taip, negaliu kritikuoti savininkų noro parduoti komandą, turint omeny milžinišką indėlį į mūsų krašto futbolą, bet nemanau, jog pasirinkta strategija teisinga. Mažėjantis komandos konkurencingumas, susitraukusi rungtynes lankančių sirgalių bazė yra ženklas ne klubo išgyvenančio stagnaciją, bet patiriančio regresiją ir nors potencialas šlovės metais buvo aiškiai matomas, tačiau banaliam verslo pasauly esama klubo situacija tikrai netrauks galimų investuotojų.
Treneriai?
Iš Vilniaus „Riterių“ ekipos vadovybė yra dažnai šaipomasi, kaip dažnai jie keičia savo vyriausius trenerius ir praeitą sezoną jų rungtynėms vadovavo trys skirtingi strategai. Pernai Sūduva turėjo KETURIS skirtingus rungtynėms vadovavusius strategus.
Nuo kamuolio kontrolės reikšmę pervertinusio ir puolime neturėjusio idėjų Viktoro Basadrės, tik moralę pažadinusio Eivino Černiausko, galop savo emocijose sudegusio Miguelio Moreiros ir draugišką „vaibą“ skęstančiam laive atnešusio Matthew Silvos – komanda realiai neturėjo savo žaidimo braižo, nes kada ji galėjo jį suformuoti ir kaip treneriai galėjo išpildyti savo lūkesčius realiai nedalyvaujant žaidėjų atrankoje. Kalbant apie pastaruosius…
„Aukšti, gražūs, protin…“
Apie žaidėjus – čia išskirsiu į keturias atskiras kategorijas:
1) „Taip ir negavom progos išvysti papartį pražystant…“
Tomislavas Gomeltas sužaidė iš viso 9 rungtynes, dėl balandį rungtynėse prieš „Hegelmann“ patirtos traumos. Būtent šiose rungtynėse per pusvalandį veiksmo jis, bent jau man, parodė kuo asmeniškai galėjo būti komandai ir dėl to be galo gaila.
Istorija kartojasi ir su Simonu Urbiu. Rungtynėse prieš „Kauno Žalgirį“ patyręs traumą – pasibaigus sezonui taip ir liko su vienu įvarčiu prieš savo buvusį klubą Gargždų „Bangą“ sąskaitoje.
Na ir žinoma, neturėjęs progos atsiskleisti Joao Pedro Sacramento da Silva.. iki dabar man mistika jo atvykimo detalės…
2) Skaudūs praradimai
Saidas Hamuličius – smagu prisiminti, kaip vienas žaidėjas savo talento ir užsidegimo dėka sugebėdavo savaime kurti pavojingas progas. Tuo pačiu, buvo smagu stebėti ukrainietį Danylo Kondrakovą, kurio įvartis prieš „Riterius“ dar ilgam išliks atmintyje. Xabi Auzmendi buvo varikliukas, padėjęs kurti ir kartais realizuoti progas, gaila, kad antroje sezono pusėje jo baterijos tarsi išsikrovė. Dar ilgai liks nepamirštos Giedriaus indėlis ir kaip einant sezonui jis pavirto atakų rezgėju. Milan Jokič manau buvo puikus papildymas sezono eigoje atraminio saugo pozicijoje. Manau ir Markas Beneta bus pozityviai prisimintas sirgalių atmintyje.
Stebina kaip Vaidas Slavickas po Serbijoje patirtos traumos sugebėjo ne tik dar tris sezonus atstovauti savo gimtojo miesto komandai, bet ir sužaisti už Lietuvos vyrų nacionalinę rinktinę (nors pastarasis faktas gal labiau kalba apie rinktinės lygį, bet čia visai kita tema). Kaip sirgaliui, vienintelis nusivylimas, kad negalėjome padoriai „išlydėti į užtarnautą pensiją“ klubo legendos, žinodami iš anksto apie Vaido žaidžiamas paskutines rungtynes. Užsiminus apie tai, ne ką mažiau padėkos nusipelno ir Povilas Leimonas, šiam sezonui persikraustęs į Joniškio ekipą.
3) Keliai išsiskyrė
Pradedant nuo vartininkų – Makis Giannikoglou, prasėdėjęs puse sezono, taip ir išvyko atgal į gimtinę. Jo vienas sezonas, kada gaudavo progų pasireikšti primins apie techniškai gabų atlaikyti smūgius vartininką, bet tuo pačiu silpną mentalitetą, priimant sprendimus baudos aikštelėje ir tiesiog nesugebėjimą vadovauti gynėjų linijai.
Tomas Švedkauskas buvo tas žaidėjas, kur sezono pradžioje laikiau svarbiausiu komandos žaidėju, jo laimėta 11 m baudinių serija supertaurės rungtynėse nuramino, jog bent vartininku šiais metais galime pasitikėti. Iš pat pradžių, viskas taip ir buvo, bet sezonui persivertus į antrą pusę ir komandą slegiant nesėkmių lavinai, regis ir Tomą tai paveikė. Tai praleidžiami tolimi „sviediniai“ į vartų tinklą, komunikacijos klaidos ir galop tiesiog tragiškos, protu nesuvokiamos klaidos, kaip ir liūdnai pagarsėjęs išbėgimas iš vartų prieš Žalgirį namuose, kai kritiniu momentu vartininkas stabtelėjo neaišku kodėl, išlieka sunkiai paaiškinamu epizodu. Taip susumavus visą Tomo sezoną, pasidaro sunku vertinti ko būtų galima iš jo tikėtis ateityje, bet bent šiuo metu esu susidaręs įspūdį, jog šios skyrybos yra į naudą visoms pusėms.
Marko Pavlovski nesinori labai kažkuo kaltinti, jis vienas pirmųjų žaidėjų, Eivinui perėmus komandos vairą, sureagavusių į esamą situaciją ir rodžiusių charakterį, bet sezonui bėgant tapo akivaizdu, jog ten kur mes įsivaizdavom Sūduvos ambicijas, šis žaidėjas savo įgūdžiais tiesiog netempė lygmens.
Olivier Rommens atveju manau besikeičiantys treneriai, jų vizijos bei itin prasti sprendimai ties gynėjų komplektacija nulėmė jo nuviliantį pasirodymą. Žaidėjas, kuris realiai žiba labiau atakuojančiose rolėse ir būtent ties progų išpildymu iš saugo pozicijos buvo pastumtas atgal ir žaidė labiau „nuo baudos aikštelės iki baudos aikštelės“ (ang. „box-to-box“) saugą. Kas yra suprantama, siekiant padėti gynėjams permesti kamuolį į oponetų aikštės pusę, bet nesuprantama, kai stebimai tą rolę atlieka Giedrius ir ją atlieka geriau, neaukodamas savo kitų sugebėjimų, priešingai Olivier atveju. Jeigu būsimi strategai neplanuoja naudoti žaidėjo pagal jo profilį, manau tada tik į naudą abejoms pusėms išsiskirti.
Reiktų paminėti ir du vėlyvus prisijungimus, pradedant su ukrainiečiu Yevgen Yefremov’u. Manau visi puikiai suprantame josituaciją ir ką jis veikė, tad prisipažinsiu, jog likau nustebintas jo fizinės būklės, jam prisijungus prie komandos. Deja, matėsi žaidime aštrumo trūkumas ir noras vienam rūpintis visu kraštu, nežaisti su priekyje pasileidusiu krašto puolėju, todėl žvelgiant kokią rolę šiuo metu išpildo Protasovas, leidžiu sau daryti išvadą, jog čia vėl, labiau į naudą visiems, kad Yevgen’as keliasi į „Šiaulius“.
Iš kitos pusės, su Karoliu Laukžemiu situacija liūdnesnė. Po ne žaidybinės pertraukos prisijungęs palangiškis priminė, jog yra aukštas, gražus… bet nelabai pavojingas puolėjas. Teisybė, žalos nepridarė tiek, kiek kiti žaidėjai, kuriuos vėliau paminėsiu, bet akivaizdu, jog jam reikėjo daug daugiau laiko, kad pajėgtų sugrįžti į bent adekvačią formą, jeigu tai išvis yra įmanoma. Įdomu bus sekti, kaip jam Gargžduose seksis.
4) Nieko gero
„Įvarčių mašina“ – epitetas naudojamas siekiant apibūdinti Kule Mbombo. Vienintelė mašina, kuria jis save gali laikyti, tai nebent suvalgytų ir išvaistytų pozicijų. Hamuličius atgaivino komandą atnešdamas universalumą komandos puolime ir aš suprantu, koks dabar yra lygių skirtumas tarp šių legionierių, vien palyginus kokiose lygose dabar abu žaidžia. Manau viską pasako vienas epizodas Kaune, kai realiai į tuščius vartus iš dvejų metrų atstumo nesugebėjo kamuolio nukreipti į tikslą, na, nebent minėtas tikslas buvo virš aikštės pakeltas dronas ar praskrendantis balandis. Apie jo motyvaciją išvis diskusijos neturėtų būti, susidarai įspūdį, jog žmogus turi nulines ambicijas karjeroje vien jau iš to kaip prižiūrėjo savo kūno linijas.
Tiago Almeida – ar puolėjas jis, ar gynėjas, o gal saugas? Klausimas iškilęs po europinių atrankų diskusijose, galų gale, liko neatsakytas. Neneigsiu fakto, jog lietuviams nebūdingus įgūdžius su kamuoliu jis rodė, bet suvokimo trūkumas kur gynyboje turėtų užsiimti poziciją bei tiesiog tragiškas lėtumas gana apkartino regimą vaizdelį.
Nemalonu tai parašyti, nes neblogi šansai, jog ir pats žaidėjas gali tai išvysti, bet Justino Januševskio įsigijimas buvo klaida. Negaliu prisikabinti prie jo atsidavimo, ne kiekvienas priimtų smūgį į vartus atlaikyti sava galva. Deja trauma kamavo bei standartų neišpildymas gana sumenkino šio gynėjo efektyvumą. Pagrindinė problema – suporavus jį su Živanovičiumi, pasireiškė vienas labai didelis Justino lėtumas. Nuoširdžiai linkiu jam sėkmės Gargžduose atgaivinant savo įvaizdį, bet objektyviai, tragiškas sezonas.
Na ir žinoma, elementas, sujungiantis viską, kas buvo blogai su Sūduva praeitą sezoną, gyva personifikacija to, ką matėme aikštėje – Nicolas Taravel. Turėjęs būti kairio krašto gynėju, Slavicko taip ir nepakeitė. Žaisdamas centro gynėju taip ir nežavėjo. Žinoma, buvo aukštas, gražus… bet nelabai genialus paslėpti savo greičio trūkumus ar tinkamai užsiimti poziciją. Puolime aiškiai trūko agresijos kovoti dėl įvarčio ir apskritai, daugiau pakenkęs nei padėjęs klubui. Kad būtume žinoję, jog pramuštas jo 11 m baudinys buvo signalas mums, ko iš jo reikia tikėtis…
Kokia ateities strategija?
Manau neverta tikėtis, jog pagrindinis planas parduoti klubą kur nors pabėgo. Realiai, šiuo momentu, komanda stovi ant prekystalio ir laukia naujo savininko. Mano lūkesčiai, žinoma, kad sekantis savininkas puoselėtų ir plėtotų „Sūduvos“ vardą bei nedarytų jam gėdos, bet kol atsiras, viliuosi, jog dabartinės vadovybės strategija nesitęstų tik vieną sezoną.
Pradėkime nuo jauno stratego Dovydo Lastausko paskyrimo vyriausiu treneriu. Įspūdį apie šio stratego galimybes galėsime susidaryti A lygos sezonui įsibėgėjus, bet faktas, jog komanda greičiausiai nekovos dėl prizinių vietų – turėtų suteikti jaunam specialistui laiko apšilti kojas A lygoje. Žinoma, jaunimo įtraukimas į sudėtį yra sveikintinas žingsnis, kurio reikėjo jau praeitą sezoną. Lastauskas su jaunimu jau dirbo būdamas B komandos strategu, tad jis jau turi pranašumą debiutuodamas šį savaitgalį, gerai išmanydamas savo žaidėjų stipriąsias ir silpnąsias sąvybes.
Iš kitos pusės, sunku prognozuoti, koks bus galutinis komandos biudžetas? Be Živanovičiaus ir naujoko Suzuki, komandos sudėtyje sunkiai matosi galimai masyvesni kontraktai Lietuvos standartais. Toks ekonomiškesnis planavimas potencialiai gali suteikti klubui galimybių ieškoti rimtesnių laisvųjų agentų vasaros perėjimų rinkoje, žinoma, čia daug kas gali priklausyti ir nuo pirmos sezono pusės rezultatų. Nereiktų nustebti, jog prastesni rezultatai gali kainuoti ir tam pačiam debiutuojančiam strategui jo kėdę.
Tačiau komandos planavimo strategija šiam sezonui gana aiški – didesnis pasitikėjimas jaunimu, nutraukta „medžioklė“ lietuviško TOP talento, siekiant užpildyti jų kvotą rungtynėms, daugiau rizikos trenerių štabe ir nuomai galimų žaidėjų rinkoje bei taupumas, taupumas ir dar kartą, taupumas.
Ko galima tikėtis iš sekančio sezono?
Patrauklesnio futbolo aikštėje. Manau, vien šis faktorius turi sugrąžinti žiūrovus į maniežo, o vėliau ir į arenos suolus. Nemanau, kad pergalėmis žavima publika skubės plūsti artėjančioms rungtynėms, bet ta sirgalių dalis, kurią pykdė žaidėjų pastangų trūkumas, turėtų atsigauti jausdami, jog galų gale, komanda iš tiesų stengiasi vardan rezultato.
Žinoma, klausimas, kokios vietos galima tikėtis? Vertinant dabartinę situaciją ir oponentų sudėčių komplektacijas, kiek jie gali sustiprėti potencialiai vasaros laikotarpiu, nematau „Sūduvos“ finišuojant žemiau „Dainavos“, „Džiugo“ bei „Bangos“ ir čia kalbu su visa pagarba šiems klubams.
Alytaus ekipos žaidimą teko stebėti praeitame sezone Pirmoje lygoje, tad su ateinančiu branduoliu komandos esu daugmaž susipažinęs, Telšiuose panašu komplektacija yra paremta naujais legionieriais ir tikintis, jog vienas ar kitas „lips“, kai Gargždų nauji prisijungimai – tiesiog nežavi. Toliau turime „Riterius“, kurie kaip ir nebaigę komplektuotis, bet čia klausimus kelia koks bus komandos finansavimas artėjantį sezoną ir žinoma, kaip rutuliosis trenerio situacija sezonui bėgant. Su „Šiauliais“ klausimą dėl galimo rezultato kelia ne sudėtis, o vyr. trenerio Čepo rodomos praeities tendencijos, bet čia galiu labai klysti. „Panevėžys“ turi gana smarkius praradimus po praeito sezono ties žaidėjais ir klausimas, ar naujokams pavyks užpildyti tas skyles. „Hegelmann“ pakeitė itin didelę dalį savo komandos, tad įdomu kiek laiko Skerla užtruks, kad žaidėjai tarpusavyje susižaistų. O abu Žalgiriai šiuo metu nėra mums pasiekiami talento atžvilgiu.
Todėl spėju finišą tarp 7-os ir 5-os pozicijų – žemesnis finišas būtų nusivylimas, kai aukštesnė pozicija – tiesiog „lengvas kosmosas“. Tuo pačiu, šiais metais, kaip niekada, išauga LFF taurės svarba „Sūduvai“, bet iki jos pradžios dar yra laiko, tad susitikime jau šį šeštadienį 17h Marijampolės futbolo arenos manieže ir palaikykime savo miesto komandą A lygos sezono atidaryme!
Arnoldas Ragažinskas
