Iš Marijampolės kilusi Miglė Dagilienė jau atrado savo gyvenimo kelią. Chemijos daktaro laipsnį turinti jaunoji mokslininkė, kartu su kolegomis iš Sintetinės chemijos instituto, pluša Kauno technologijos universitete mokslo slėnio laboratorijose. Bendradarbiaudama su užsienio kolegomis bei verslo atstovais, ji prisideda prie naujų vaistų atradimo ir šviesesnės žmonijos ateities kūrimo. Miglė nepamiršta ir savo gimtinės. Tačiau į Marijampolę sugrįžtų tik su viena sąlyga.
Migle, trumpai prisistatykite mūsų skaitytojams. Kas esate ir kokia veikla užsiimate?
Aš esu Kauno technologijos universiteto Sintetinės chemijos instituto mokslo darbuotoja. Šiuo metu užsiimu organinių junginių gryninimu aukšto efektyvumo skysčių chromatografijos metodais.
Tai ar sunki ta mokslininko profesija?
Kaip pasakyti. Darbas, kai yra mėgstamas… Tai ir sunkumai, kartais yra tiesiog malonūs iššūkiai. Malonus ir įdomus darbas.
Kaip atrodo įprasta jūsų diena mokslo slėnyje? Ateinate į darbą, išgeriate kavos, ir kas po to?
(juokiasi)
Gal kavos, kai susidėlioju darbus, jau galima. Kai procesai vyksta, aparatai dirba, tada galima ir pertraukėlę pasidaryti. Mes viską deriname, kad darbai nenutrūkstamai vyktų kuo sklandžiau. Kitaip darbo laiko dienos neužtektų juk. Manau visi taip daro, ne tik mokslininkai.
Atliekate atsakingą darbą. Bet kiekviename darbe juk pasitaiko ir kuriozinių situacijų. Ar yra jums tekę darbe patirti tokių momentų, kad užsiėmusi už galvos sakytumėte sau: „o dabar tai jau prisidirbau“?
Gal labai kažko didelio ir tragiško nebuvo. Klaidų aišku pasitaiko, nes visi esame žmonės. (Paslaptingai šypsosi). Dirbame su pavojingomis medžiagomis. Negalime sau leisti didelių nesąmonių, nes pasekmės būtų skaudžios
Šiuo metu yra vyraujanti pragmatinė nuomonė, kad šiuolaikinis mokslas turi tarnauti visuomenei, glaudžiai bendradarbiauti su verslu. Ar jūsų grupės mokslininkai bendradarbiauja su verslo atstovais? Galbūt net kuriate bendrus projektus?
Taip. Sintetinės chemijos institutas bendradarbiauja su danų kompanija ir prisideda prie naujų vaistų kūrimo.
Gal galima plačiau?
Kaip čia pasakyti… Šiuo metu chemija yra toks mokslas, kur vienas žmogus negali labai daug nuveikti. Todėl norėdami kažką naujo ir inovatyvaus sukurti, turi bendradarbiauti didelės grupės mokslininkų ir verslo atstovų. Gerai tai, kad Lietuvoje tikrai yra stiprių mokslininkų grupių, kurios daro reikšmingus darbus.
Kitaip sakant plačiau negalite. Informacija susijusi su projektu yra konfidenciali, įslaptinta…
Iš dalies – taip. Šiaip mes esame mažas varžtelis dideliame mechanizme. Kompanija, su kuria bendradarbiaujame savo ruožtu bendradarbiauja su kitomis kompanijomis ir tyrimų grupėmis, procesas nuo idėjos iki produkto mūsų atveju yra ilgas ir susideda iš daug etapų.
Bet kiek man žinoma iš toli, būtent jūs esate tie žmonės, kurie pavyzdžiui padeda surasti naujus vaistus nuo vėžio, Parkinsono, Alzhaimerio ir panašių ligų. Taip?
Taip. Manom, kad prisidedame.
Supratau. Daugiau nekamantinėsiu ko negalima skelbti viešai. Pereikime prie lengvesnės temos. Sakykite ar moterys mokslininkės lengvai pritampa mokslininkų bendruomenėje?
Nesijaučiu kažkuo kitokia mokslininke nei kiti. Tarkim vien dėl to, kad esu moteris.
Tai jau praeitas etapas šiuolaikinėje visuomenėje?
Aš nežinau gal yra įvairių nuomonių, bet aš nemanau, kad moterys yra kažkuo kitokios. Moksle jos turi tas pačias galimybes, kaip ir vyrai. Esmė yra susidėlioti savo prioritetus. Galbūt su šeima moteriai yra sunkiau susiderinti, nes daugiau tos darbų naštos. Bet viskas yra suderinama. Viskas yra įmanoma.
Taigi jokios diskriminacijos.
Aš jos nejaučiu. Aš žinau, kad gal yra kas jaučia. Bet aš asmeniškai nesijaučiu kažkaip diskriminuojama.
Matot čia buvo suktas klausimas. Pastebėjau, kad jūsų mokslinėje grupėje dominuoja moterys. Vyrų vos vienas kitas. Kodėl vyrai neatranda kelio į chemiją? Ar galbūt jų jau nebeįsileidžia šiuolaikinės moterys?
(juokiasi)
Nemanau, kad čia reikėtų skirstyti. Gal tiesiog toks sutapimas. Mūsų grupėje yra daugiau moterų. Nemanau, kad čia yra kokių diskriminacijų. Chemijoje moterų pliusas, galbūt yra jų kruopštumas, darbštumas. Tas reikalinga šioje profesijoje. Moterys yra kruopščios ir darbščios. Neįsižeiskit… Galbūt kartais vyrams (šypsosi) to pritrūksta. Manau jie nori iš karto, dideliais žingsniais kopti, į kažkokias aukštumas. O iš tikrųjų dideli darbai padaromi ne jėga, bet atkaklumu.
Grįžkime prie jūsų šaknų. Esate suvalkietė kilusi iš Marijampolės. Kas nutiko jaunos merginos galvoje, jog ši pasirinko sudėtingą chemijos mokslo kelią KTU? Pavyzdžiui, daugelis merginų renkasi lengvesnius humanitarinius, socialinius mokslus. Kodėl būtent chemija?
Gal aš nenorėjau, kad būtų lengva. Norėjau, kad būtų įdomu. Aš norėjau, kad būtų prasmės savo darbe. Kai pradėjau galvot apie chemiją, tai buvo dvylikta klasė. Tuo metu atrodė, kad chemija yra ta sritis kur yra ką veikti. Ir, kad yra prasmė. Jau tada mano mintyse buvo vaistų kūrimas. Gal (chemiją) pasirinkau dar ir todėl, kad savo giminėje turiu vaistininkių. Taip ir sutapo. Be to turėjau labai gerą chemijos mokytoją Rygiškių Jono gimnazijoje Vilmą Mikalainytę, kuri labai sudomino dalyku. Nors mokykloje tai buvo siaubas baubas, bet pats dalykas kaip chemija pasirodė labai įdomus.
Jei dabar vėl būtumėt tos jaunos merginos vietoje, ar vėl pasirinktumėte chemijos kelią?
Turbūt, kad taip. (susimąsto). Gal svarstyčiau. Nesu įsitikinus, manau yra daug sričių kur galima daug gero nuveikti. Bet man tiko chemija ir taip žingsnis po žingsnio. Vis tik tas darbas reikalauja tiek žinių, tiek įdirbio. Kai eini nuosekliai tuo keliu, tai taip ir gaunasi, kad kažkur nueini. Viskas prasideda nuo minčių. O po kiek laiko atsigręži. Pamatai, kad tavo mintys realizavosi ir esi ten, kur net nesvajojai, kad būsi. Na kaip ir svajojai. Bet neatrodė tuo metu, kad realu.
Iš mūsų pokalbio pastebėjau, jog chemijos mokslas jums yra ne tik darbas, bet ir gyvenimo aistra. O be chemijos kokių dar pomėgių turite?
Mėgstu piešti. Tiesą sakant, birželio 17 dieną Garliavos bibliotekoje kaip tik įvyks mano pirmoji paveikslų paroda. Mielai kviečiu ir jūsų skaitytojus joje apsilankyti.
Nustebinote. Esate ne tik mokslininkė, bet ir menininkė. O Jūs šiuo metu gyvenate Garliavoje, ir dirbate Kaune?
Taip, Garliavoje. Važinėju į darbą.
Turite sukūrusi šeimą?
Taip. Turiu tris vaikus.
Ar nekyla iššūkių suderinant mokslininkės darbą su šeimos reikalais?
Gal ne tai, kad mokslininkės… Apskritai suderinti mamos ir bet kokias kitas pareigas jau yra iššūkis. Čia mokslininkė ar kokia kita darbuotoja, nėra tokio didelio skirtumo. Vis tiek reikia balansuoti, paskirstyti, savo laiką, jėgas ir energiją.
Paimkime hipotetinę situaciją. Dabar labai aktuali tema Marijampolėje yra spartus miesto gyventojų mažėjimas. Ieškoma išeičių, kaip skatinti gimstamumą, susigrąžinti išvykusius. Kokiomis aplinkybėmis nuspręstumėte, ar bent jau su šeima svarstytumėte savo sugrįžimą atgal iš Garliavos į gimtinę?
Turbūt atsiradus darbo, susijusio su profesija, galimybei. Ir man, ir vyrui.
Darbas svarbiausia aplinkybė?
Manau, kad taip. Viskas yra svarbu. Bet viskas galų gale į pragyvenimą kažkaip atsiremia. Kai jau tiek laiko ir jėgų į tai investuota, keisti profesiją atrodytų neracionalu. Mano išsilavinimas – 10 metų universitete. Tai yra investuota daug pinigų. Ir valstybės pinigų. Aš galvoju, kad už tą išsilavinimą reikia kažkaip atidirbti.
Supratau. Pabaigai paskutinis klausimas. Šiuo metu abiturientus krečia egzaminų karštinė. O po jų – stojimai. Ką patartumėte jaunesniam būsimam kolegai(ei). Ar verta ir kodėl jam verta, rinktis chemijos mokslininko kelią?
Chemija yra labai įdomus mokslas ir vis dar yra ką čia nuveikti. Yra ką atrasti. Viskas eina į priekį didžiuliais žingsniais. Viskas yra susiję su chemija. Mane domina tvarumo idėja, ekologija. Visa tai taip pat yra glaudžiai susiję su chemija. Ne tik vaistai, bet ir įvairūs ekologinių problemų sprendimai, taršos mažinimas. Tai yra labai svarbios veiklos sritys tiek dabar, tiek ir ateityje.
Ačiū už pokalbį.
Giedrius Iškauskas
