Marijampoliečiui Mantui nutiko šiurpus nepaaiškinamas įvykis apie kurį jis nori pasidalinti su kitais. Žemiau publikuojame atsiųstą jo žinutę portalui anomalija.lt.
Sveiki. Norėčiau papasakoti tai, kas man iki šiol neduoda ramybės. Nors tai atsitiko prieš penkerius metus, prisimenu viską tarsi tai įvyko vakar. Suprantu, kad tikriausiai manimi niekas nepatikės, tačiau galbūt man pačiam pasidarys ramiau, kai išsipasakosiu.
Prieš penkerius metus važiavau automobiliu iš naktinės pamainos namo. Staiga prieš akis iššoko jaunuolis. Sustabdžiau automobilį, kadangi jis buvo visas sužalotas ir sušlapęs. Pasakė, kad netoliese ant šunkelio nesuvaldė automobilio ir paprašė manęs jį pavežti iki namų.
Sutikau, nes pagalvojau nelaimė tai nelaimė. Kai privažiavom prie namo, paprašė manęs pakviesti jo mamą, kadangi pačiam labai sunku išlipti iš automobilio.
Nubėgęs prie namo durų pasibeldžiau, o duris atidarė pagyvenusi moteriškė.
Papasakojau jai visą situaciją ir pasakiau, kad jos sužalotas sūnus laukia automobilyje. Tačiau mano nuostabai moteris atsakė, kad ji čia gyvena viena jau 10 metų. Mano akys nuo tų žodžių vos neišsprogo. Dar kartą jai aiškinu, kad vaikinas, kuris sėdi mano automobilyje man rodė visą laiką kelią būtent iki šio namo.
Atsisuku ir jau noriu parodyti jai kas sėdi mano automobilyje ir staiga, net pats netikiu savo akimis. Jis tuščias.
Atbėgau, pagalvojau gal iš kitos pusės iškrito norėdamas išeiti, tačiau ne. Jokių pėdsakų. Net šlapios vietos neliko. Prie manęs priėjo ta pati moteriškė ir sako, kad tai jau ne pirmas kartas kai jos sūnus vis rodo kelią iki šio namo. Pasirodo jis žuvo autoavarijoje prieš gerus dešimt metų, tačiau iki šiol kažkas motinai jį „atveža“.
Vieną akimirką pagalvojau, kad sapnuoju, tačiau greitai suvokiau, kad tai realybė.
Atsiprašiau ponios, kad sutrukdžiau, sėdau į automobilį ir vis negalėdamas atsitokėti nuvažiavau namo. Tai buvo vienintelis kartas mano gyvenime, kai protu negalėjau paaiškinti tai, kas su manimi įvyko.
Mantas
