Vietovė stūksanti šalia Liekės upelio – iš visų pusių apsupta miškais ir krūmais. Lekėčiai tai nedidelis Šakių rajono miestelis. Pirmoje Lietuvos Respublikoje vadintas tiesiog pamiškės bažnytkaimiu. Gyvenvietė skęstanti medžių pavėsyje su senutėle bažnyčia priešakyje.
Lekėčių krašto gyventojams XIX a. iki artimiausios bažnyčios esančios Zapyškyje tekdavo keliauti beveik 12 km., o iki Šakių beveik 30 km. Anot kraštotyrininko B. Kviklio, Lekėčių apylinkių gyventojai dėl iš visų pusių supančių miškų ir pavasarinių potvynių sunkiai galėjo pasiekti gretimas šventoves. Todėl nuo 1830 m. vietiniai pradėjo varstyti caro valdininkų kontoras – prašė leidimo įsteigti parapiją.
Pagaliau 1843 m. kaimelio gyventojai pasistatė medinę koplytėlę, kurią retkarčiais aplankydavo Zapyškių kunigas. Leidimas Lekėčių parapijai įkurti gautas tik 1906 m. Pirmuoju klebonu paskirtas būsimas vyskupas, kunigas Justinas Staugaitis.
Būsimas Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Lekėčiuose ėmėsi darbų: „padidino Šv. Kazimiero vardu pavadintą koplyčią ir pavertė ją bažnyčia. Klebonui išlaikyti parapijiečiai mokėjo tam tikrus mokesčius. Vietinio nedidelio dvarelio savininkai Ignas ir Elena Verygos-Darevskiai bažnyčiai užrašė du hektarus žemės. Vėliau sudegus klebonijai, naujosios statybą parėmė grafas Potockis.
Miškingose Lekėčių apylinkėse, 1863 m. sukilimo prieš caro valdžią metu, čia slapstėsi lietuvio vadovaujamas sukilėlių būrys. Iš pradžių kautynių su rusais buvo vengiama. Vėliau pasiryžimas gintis Lekėčių-Griškabūdžio miškų bei balų teritorijoje paėmė viršų. Sukilėliams pavyko atmušti du caro kariuomenės puolimus. Todėl 4 km. nuo Lekėčių esančiame Kuro miške įvyko lemiamas mūšis. Išblaškyti sukilėlių likučiai buvo priversti trauktis. Kuro kaimo gyventojai ilgą laiką saugojo žuvusių lietuvių palaidojimo vietas.
Lietuviška veikla Lekėčiuose buvo gyva jau prieš pirmąjį pasaulinį karą. Anksčiau minėtas kunigas J. Staugaitis įsteigė „Žiburio“ ir „Blaivybės“ draugijų skyrius.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę Lekėčiuose buvo nuginkluoti vokiečių žandarai. Nepriklausomoje Lietuvoje vietiniai džiaugėsi ir Lekėčius kartais nedrąsiai pavadindavo miesteliu. Ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje čia egzistavo valsčiaus savivaldybė, paštas, policijos nuovada, trijų klasių pradžios mokykla. Veikė kelios parduotuvės, žemės ūkio kooperatyvas, smulkaus kredito draugija, biblioteka, parapijos salė, šaulių būrio dūdų orkestras. 1923 m. buvo devyniasdešimt sodybų ir beveik penki šimtai gyventojų.
Pirmoje Lietuvos Respublikoje vietinių sveikata rūpinosi daktaras Venckūnas. Vaistus žmonės pirkdavo E. Rasiukevičiaus vaistinėje.
1928 m. Lekėčių centrinėje aikštėje pastatytas Nepriklausomybės kovoms atminti paminklas. Iš Lekėčių apylinkių Nepriklausomybės kovose žuvo 11 savanorių. Po antrojo pasaulinio karo buvo gerokai nuniokotas, atgimimo laikotarpiu atnaujintas.
Anot B. Kviklio, Lekėčių apylinkės – beveik vieni miškai. Sodybos buvo įkurdintos daugiausiai prie upelių ar slėnių – iškirstose vietose. Žemė menkoka, nemažai smiltynų. Todėl žmonės papildomai vertėsi žvejyba Nemune ar miško darbais. Rinkdavo uogas, grybus, riešutus.
Tomas Sušinskas
