Praeities migloje paskendo II-ojo pasaulinio karo, pokario rezistencijos ir trėmimų baisumai, tačiau, kad ir kiek praeitų metų, šių įvykių pamiršti negalima. Jie – skaudus istorijos puslapis, mūsų patriotizmo ir tėvynės meilės pamatas.
Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras-muziejus jau daugiau tris dešimtmečius kaupia tremties istorijos archyvą. Fonduose saugoma daugiau 6 tūkstančiai vertingų eksponatų: nuotraukos, prisiminimai, dokumentinė medžiaga, asmeniniai daiktai ir kitos tremties relikvijos. Jau tapo tradicija kasmet parodomis ir renginiais paminėti tremčių sukaktis, kartu su buvusiais tremtiniais aplankyti svarbiausius paminklus. Prisimenant prieš 80 metų įvykusią Lietuvos okupaciją ir sovietinį tautos genocidą Paežerių dvaro ledainėje parengta paroda „Išplėšti iš Tėvynės delnų“. Ekspozicijos nuotraukos ir daiktai primena skaudžius tremtinių likimus, išgyvenimus Sibire ir tolimiausiuose Rusijos pakraščiuose.
Nuotraukose užfiksuotas atšiaurus gamtovaizdis, gyvenamieji barakai, darbai miškuose ir sovkozų laukuose, tremtinių laisvalaikis, šeimų šventės, kapinės ir kapai. Net ir sunkiomis sąlygomis mūsų žmonės išliko orūs, laikėsi tėvų įsikiepytų tradicijų ir svajojo kada nors sugrįžti gimtinėn. Juos palaikė malda, šeimų tarpusavio bendravimas, kūryba. Nuo rūsčių prižiūrėtojų išsaugotos maldaknygės, kryželiai, iš duonos lipdyti mažučiai rožantėliai, antkapinės plokštės, sušaudytos knygos, Vidos Jucaitytės-Stoškuvienės išsaugoti vaikiški veltinukai, šimtasiūlis vatinukas – svarbiausios tremties relikvijos. A. Juraičio, Alvito valsčiaus darbuotojo J. Samuolio rašyti laiškai, politkalinio Juodkojo užrašai, partizano J.Juraičio, politkalinių E. Nešukaitytės-Kriščiūnienės, O. Juodaitienės, L. Gelgotaitės-Puniškienės išsaugoti atminimų bloknotai, piešiniai kalba apie jaunatviškas svajones ir didžiulę viltį.
Politkalinės Marijonos Želvytės iš Mordovijos lagerių parvežti žėručio gabaliukai, užrašyti prisiminimai ir dainos, pačios gaminti atvirukai primena Želvių šeimos iš Sausininkų kaimo tragišką likimą, rodo paprastos kaimo merginos darbštumą ir talentą. Daugybė rankdarbių, pačių gaminti suvenyrai, atvirukai liudija, kad ir sunkiomis sąlygomis žmonės gražino savo aplinką, stengėsi pradžiuginti savo artimuosius.
Praeitais metais tremties fondą papildė Micutų, Giraičių, Povilaičių šeimų išsaugotos vertybės, Broniaus Dlugausko globėjos perduota kūryba ir asmeniniai daiktai. Sukaupti eksponatai primena 1941 m. birželio 14–18 d., 1948 m. gegužės 22 d., 1949 m. kovą, 1951 m. rudenį vykusius Didžiuosius trėmimus ir daugiau kaip 5 tūkstančius mūsų rajono gyventojų, nukentėjusių nuo sovietinio genocido. Kartu prisimename mokytoją-tremtinį, Vinco Kudirkos klėtelės-muziejaus kūrėją ir ilgametį jo saugotoją Stasį Ankevičių, pažymėdami jo gimimo 115-ąsias metines. Apsilankykite Paežerių dvare, tremčiai skirtoje parodoje – praturtinsite savo istorijos žinias ir kartu pagerbsite genocido aukų atminimą.
Mokytojo Stasio Ankevičiaus jubiliejus
Stasys Ankevičius – Mokytojas iš didžiosios raidės. Užaugęs paprastų valstiečių šeimoje, atkakliai siekė mokslo, pats lavinosi ir mokė kitus. Visi, kam teko bendrauti su mokytoju, žavėjosi jo erudicija, pagarba mokslui, kultūrai, noru žinias perduoti kitiems. Visą gyvenimą jis domėjosi krašto istorija, turėjo savo nuomonę gyvenimiškais ir politiniais klausimais, kurią nebijojo išsakyti. Savo mokiniams perdavė ne tik dalykines žinias, bet ir mokė praktinių dalykų, skatino domėtis krašto praeitimi. Gabesnius muzikai pakviesdavo muzikuoti savo įkurtuose Paežerių mokyklos ir kaimo orkestruose. Jis buvo ne tik Paežerių krašto, bet ir rajono kultūros šviesulys, visoje Lietuvoje žinomas Vinco Kudirkos tėviškės klėtelės saugotojas.
Stasys Ankevičius gimė 1905 m. balandžio 25 d. bežemių dvaro darbininkų Juozo ir Elžbietos Ankevičių šeimoje. Tėvai dirbo Šukių dvare, vėliau persikėlė gyventi į Stanaičius, kur gimė Stasys. 1910 m. Ankevičiai nusipirko nedidelį ūkelį Jančių kaime (Būblelių vlsč.). Nors daug ir sunkiai dirbo, šeima gyveno vargingai – mažas žemės sklypelis nepajėgė išmaitinti gausios šeimos. Kai Stasiui ėjo šešti metai, mirė tėvas, motina liko su šešiais vaikais. Vyriausiam tada buvo 16, o jauniausiam – vieneri metai. Vaikai turėjo duoną užsidirbti patys: piemenavo, bernavo, motinai padėjo prie ūkio darbų. Stasio vaikystė buvo sunki, tačiau jis buvo labai atkaklus ir vienintelis iš brolių prasimušė į mokslą. Baigęs dvimečius mokytojų kursus, tapo mokytoju. Dirbdamas Akėčių pradžios, vėliau – Plokščių mokyklose pasižymėjo patriotizmu ir aktyvumu, įsitraukė į kultūrinį gyvenimą. Plokščiuose S. Ankevičius įkūrė instrumentinį ansamblį, organizavo tautinius renginius ir paminklo savanoriams statybą. Šis paminklas miestelyje ir dabar stovi, primindamas savanorius bei patį Mokytoją. 1941 m. birželio pabaigoje mokytojams turėjo prasidėti atostogos, tačiau 14 d. Stasys Ankevičius su šeima buvo išvežtas „atostogauti“ į Sibirą. „Atostogos“ tęsėsi daugiau kaip 15 metų. Žmoną Rozaliją su sūneliu Gintuku išvežė į Altajų, o Stasį nuteisė 8 metams ir išsiuntė į lagerius Krasnojarsko krašte. Sūnelis netrukus mirė nuo kokliušo, viena likusi Rozalija vergavo kolūkiuose. S. Ankevičius kalinimą atliko „nuo skambučio iki skambučio“ – visus 8 metus. Jis dirbo prie miško darbų, staliumi, virtuvėje. Labai nusilpo, bet visus kalinimo sunkumus ištvėrė ir po lagerių buvo išleistas į tremtį. Nuvyko pas žmoną ir toliau skaudžią tremtinių lemtį išgyveno drauge. 1956 m. vasarą šeima gavo leidimą grįžti į Lietuvą. Sūnui Algimantui tada buvo vos ketveri metai. Skubiai pardavę kuklų turtą, įsigijo bilietus ir išvažiavo į pasiilgtą gimtinę. Apsigyveno Dabravolės kaime pas seserį. Ankevičiaus brolis dirbo Kupreliškių miško eiguliu, tai Stasį įdarbino prie miško darbų. Vėliau, padedant pažįstamiems, gavo darbą Paežerių septynmetėje mokykloje, Paežeriuose pasistatė namą ir čia liko visam gyvenimui. Įkūrus Paežeriuose klėtelę-muziejų, jis surinko medžiagą iš kaimo istorijos, daugybę vertingų eksponatų: V. Kudirkos smuiką, A. Kriščiukaičio-Aišbės asmeninius daiktus, įspūdingą drožinėtą spintą ir kt. Eksponatus skrupulingai aprašė, nes suprato, kad daiktas be istorijos bevertis.
Vyresnės kartos kultūros ir švietimo darbuotojai bei Paežerių krašto gyventojai dar prisimena mokytoją Stasį Ankevičių – kuklų kultūros puoselėtoją, Sūduvos istorijos žinovą. S. Ankevičius, kaip žilagalvis vaidila daugiau kaip keturis dešimtmečius saugojo prie Gulbino ežero šimtamečių ąžuolų paunksnėje esančią tautos šventovę – Vinco Kudirkos tėviškės klėtelę. Vadovavo muziejėliui kol leido jėgos, buvo neatsiejama jo dalis. 2004 m. išleistoje knygoje „Stasys Ankevičius. Daktaro V. Kudirkos klėtelės-muziejaus saugotojas“ gyvenimą ir visuomeninę veiklą aprašė su juo daug bendravę mokytojai L. Kraulėdienė ir V. Grinius. Jie išreiškė paežeriečių pagarbą ir dėkingumą Mokytojui už Paežerių išgarsinimą, jo švietėjišką darbą ir visuomeniškumą. Knygoje rašoma: „Aktyvesni mokytojai, kuriems rūpėjo jaunimo tautinis ugdymas, net ir esant gūdžiam sovietmečiui veždavo savo mokinius į Paežerius, kur gimė Vincas Kudirka ir tebestovi jį menanti klėtis. Mokytojas visus maloniai sutikdavo, aprodydavo ekspozicijas ir pasakodavo pasakodavo… Paskui iš spintos ištraukdavo V. Kudirkos smuiką ir sugrieždavo „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Vaikai nustebę klausydavosi negirdėtos melodijos, mokytojai susigraudindavo, nes žinojo, kokia tai melodija, ir ką ji reiškia lietuviui. Kai kažkas paklausė, ar jis nebijo valdžios, senasis mokytojas atsakė: „Visą laiką juk žmogus negali bijoti. Nebijau, ką jie man padarys. Kartą jau buvau tremtas, negi veš dar…“ Mokiniai ir mokytojai iš Kudirkos Paežerių išvažiuodavo šviesesniais veidais, išsiveždavo laisvės viltį ir šventąjį burtažodį: „Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse…“
Šie žodžiai buvo svarbūs Stasiui Ankevičiui, jais jis vadovavosi visą gyvenimą. Patriotizmą ir atsidavimą savo kraštui jis perdavė savo kraštiečiams, mokiniams ir Kudirkos klėtelės lankytojams. Gaila, kad S. Ankevičiaus saugota ir puoselėta klėtelė-muziejus, kuriuo džiaugėsi iš visos Lietuvos atvažiuojantys turistai, dabar privatizuotas ir užvertas lankytojams. Taigi, laikas ir istorinė situacija kartais būna negailestingi kultūros paminklams. Nežiūrint neaiškaus klėtelės likimo, ji, kaip ir jos saugotojas mokytojas Stasys Ankevičius liks žmonių atmintyje ir krašto istorijoje.
Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus istorikė Elena Rupeikienė
K. Inkratos nuotraukos