Marijampoliečiai prekybininkai, ypatingai verslios moterys, 1932 m. gruodžio mėn. laikraštyje „Šaltinis“ guodžiasi.
Trumpoje žinutėje pažymima, kad „Į naujai pastatytą miesto halę iš Laisvės g. suvarytos moterys prekybininkės daug mažiau parduoda negu pirmiau. Bedarbių ir vargšų skaičius mieste gerokai padidėjo. Katalikai visomis išgalėmis rūpinasi apleistaisiais.“
Itin stipriai tikintys marijampoliečiai tarpukaryje globojo ne vieną labdaros organizaciją.
Netrukus skundai liejasi kita tematika. Metamas akmenukas į netinkamą autobusų stoties vietos pasirinkimą. Šaltiniuose rašoma, jog „Marijampolės autobusų stotis yra itin graži, tačiau pastatyta ne visuomenės labo žiūrint. Stotis stovi Degučiuose, beveik už miesto. Iš naujojo miesto į stotį bus daugiau kaip kilometras kelio.“
Naujoji marijampoliečių autobusų stotis išdygo 1932 m. adresu Kauno g. 34. Tarpukaryje nuolat aidėjo skundai apie itin toli nuo miesto centro nutolusią stotį. Netrukus šalia stoties iškilo ir degalinė.
Sekanti žinutė senuosius marijampoliečius turėjo gerokai pradžiuginti. Rašoma, kad „Basanavičiaus aikštės šiaurinėje pusėje bus išimami akmenys. Manoma čia padaryti čiuožyklą. Vėliau pavasarį bus įrengta žaliuojanti pieva su suolais pasilsėti.“
Kiekvieną žiemą parengta čiuožykla – neišsipildžiusi marijampoliečių svajonė.
Būtų puiku įgyvendinti senųjų miesto vadovų gerąsias idėjas dvidešimt pirmame amžiuje.
Tą 1932 metų žiemą buvo rengiamas kalėdinis vakaras vaikams. Rašoma, kad „Trečią Kalėdų dieną Seselių vienuolyno pradžios mokykla rengia didelį vaikų vakarą – Eglelę. Įėjimas su pakvietimais. Pelnas bus skiriamas mokyklą lankantiems neturtingiems mažiesiems.“
1932 m. žiema., Marijampolė.
