Gruodžio 3 dieną, vieninteliam Marijampolėje, „Spindulio“ kino teatrui sukanka 50 metų. Atidarytas dar 1971 metais ir pavadintas „Kapsuku“, po to 1975 kažkodėl „perkrikštytas“ į „Pergalę“, o galiausiai 1990 metų lapkričio mėn., tikėkimės, kad visiems laikams, į „Spindulį“, kino teatras per gyvavimo metus tapo labai reikšmingų Lietuvai istorinių procesų liudininkas. Jo salėje vykusiuose susitikimuose su Sūduvos krašto žmonėmis yra kalbėję, šiandien jau istorinėmis asmenybėmis tapę politikai – Kazys Lozoraitis, Algirdas Brazauskas, Vytautas Landsbergis, Valdas Adamkus, Kazys Bobelis, Rolandas Paksas ir dar daugelis kitų. Kino teatre su savo gerbėjais susitinka garsūs kultūros bei meno pasaulio žmonės. Tad ši kultūros įstaiga užima deramą ir be abejonės reikšmingą nišą regiono kultūriniame gyvenime.
Garbingos sukakties proga siūlome jūsų dėmesiui pokalbį su VšĮ „Marijampolės telekinas“ direktore Kristina Dobrovolskiene.
– Gruodžio 3 dieną jūsų vadovaujamas kolektyvas pažymės kino teatro veiklos pusės šimto metų sukaktį, per šį laikotarpį ne kartą keitėsi ne tik darbuotojai, bet ir pačios įstaigos pavadinimas, kito veiklos turinys bei forma, taigi koks skirtumas tarp „Kapsuko“, „Pergalės“ ir „Spindulio“ kino teatrų?
– Jubiliejaus išvakarėse puikus klausimas verčiantis pamąstyti ir „perkratyti“ kino teatro istorijos laikotarpius. Paanalizavus kino teatro gyvavimo istoriją pajunti, jog jis dar negyveno savo „aukso amžiuje“, nebent išskyrus 2019 metus, kurie lyg ir buvo tramplynas į tą „aukso amžių“.
Trumpiau kalbant, gyvavimo pradžioje esminis bruožas skyręs kino teatrus, tai cenzūra. „Kapsuke“ bei „Pergalėje“ rodomas kinas tuo metu buvo itin orientuotas į sėkmingos komunizmo statybos propagavimą, net 70 procentų repertuaro sudarė tarybiniai filmai, 20 procentų – kitų socialistinio bloko valstybių produkcija ir tik likusieji 10 procentų buvo kapitalistinių šalių juostos, kurios, pageidautina, turėjo kritikuoti tą kapitalistinį gyvenimo būdą.
Lietuvos TSR komunistų partija kontroliavo, kad šių proporcijų būtų griežtai laikomasi, Kapsuke tuo užsiėmė rajono partijos komiteto ideologijos skyrius.
Devintame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje, Lietuvos TSR išpopuliarėjus iš kapitalistinio užsienio įvairiais būdais įvežamoms vaizdo kasetėms ir jų demonstravimui skirtai vaizdo aparatūrai, šalies kino teatrai, tarp jų ir mūsiškis, išgyveno sunkų laikotarpį. Kino rinkoje atsirado daug nelegalios, taip vadinamos „piratinės“ produkcijos. Žmonės susirinkdavo kažkieno namuose, sumokėdavo brangiai – penkis rublius, kai mėnesio atlygis buvo apie 120 rublių ir žiūrėdavo nelegalias kino filmų kopijas. Daugiausia tai buvo Holivude pagaminti koviniai, siaubo ir sekso filmai.
Tuo tarpu kino teatrų repertuaras perdėm politizuotas ir orientuotas į to meto ideologiją, visiškai nedomino žiūrovo. Beje, buvo galima demonstruoti ir tam tikrą kiekį cenzūros atrinktų Holivudo filmų, tačiau jie itin didele žiūrovų gausa nepasižymėjo . Dar didesnį žiūrovų „badą“ kino teatrai pajuto atsiradus kabelinei televizijai, nes tuo metu kino teatre žiūrovų rinkdavosi itin mažai.
Įsibėgėjus gorbačiovinei „perestroikai“, „Pergalės“ veikloje juntamai sumažėjo cenzūros, atsirado pirmieji vaizdajuosčių nuomos salonai. Suprantama konkurencija buvo didelė, bet kino teatras įsigijo neblogą vaizdo aparatūrą, beje, vieną pirmųjų tarp Lietuvos kino teatrų. Ir tai patiko žiūrovui, tad salė buvo sausakimša.
Tuo metu dar gyvavo antras miesto „Sūduvos“ kino teatras. Vyresniojo amžiaus žmonės tikriausiai pamena, kai jame buvo rodomas sovietinis filmas „Mažoji Vera“, kuriame parodytos, iki to laiko neregėtos sovietiniame kine, itin atviros erotinės scenos ,- eilė prie kino teatro kasos nusidriekdavo nuo ankstyvo ryto, nors kasa darbą pradėdavo tik po vidurdienio…
„Spindulio“ kino teatras sudėtingą laikmetį išgyveno pradėjus plisti naujoms technologijoms, norint išlikti reikėjo investuoti į aparatūrą, improvizuoti, ieškoti visų galimų ir negalimų kelių. Kad gauti pelno teko erdvią kino teatro salę naudoti įvairiems koncertams, politiniams ir kitokiems renginiams. Net kažkoks „gyduoklis“ (hileris), berods iš Indijos, publikai yra rodęs „stebuklingas operacijas“ atliekamas be skalpelio.
Kultūros rūmų Marijampolėje tuo metu dar nebuvo, tad atlikėjai dažnai koncertuodavo pas mus. Pirmasis iš jų, dainininkas, vadintas Atgimimo dainiumi – Arvydas Vilčinskas, būdamas savo populiarumo pike, kino teatro scenoje dainavo net tris dienas iš eilės, surengdamas po du koncertus per dieną ir visų pasirodymų metu salė buvo sausakimša.
Ypač reikšmingi „Spinduliui“ buvo 2001-ieji, kino teatras modernizuojamas, sumontuojama moderni „Dolby“ garso ir vaizdo sistema, atidaroma antroji salė. Permainos netruko duoti rezultatą – jei prieš remontą per metus kino teatre apsilankydavo apie 7 tūkst. žiūrovų, tai po jo vien per 2001-uosius, pradedant balandžio mėnesiu, kai buvo baigta renovacija, iki metų pabaigos sulaukta net 50 tūkst. lankytojų. Reiktų pažymėti, jog tuo pat metu jau sparčiai plito internetas ir „piratinės“ filmų kopijos.
O 2011 metų rugsėjo 1-ąją kino teatras savo lankytojus pasitiko atsinaujinęs, jame buvo įdiegta 3D vaizdo rodymo technologija. Ši naujovė žiūrovui labai patiko, tad 2011 metai tapo pelningiausiais kino teatro istorijoje bei treti pagal lankomumą net nuo 2001 metų. Kino seansuose per metus apsilankė 51625 žiūrovai. Palyginimui – 2010 metais kino seansus stebėjo 32908 žiūrovai, taigi žiūrovų padaugėjo ženkliai!
Modernios technologijos naudojimas įgalino Marijampolės žiūrovus pamatyti naujas juostas tuo pat metu kaip, kad jas matė žiūrovai Vilniuje ar Kaune. Iki to laiko Sūduvos sostinę jos pasiekdavo maždaug tik po mėnesio.
Kino teatro žiūrovų skaičius pastoviai augo, antai 2014-2017 metais seansų lankomumas padidėjo 10–15 procentų, nors gyventojų skaičius Marijampolėje kasmet mažėjo ir tebemažėja, deja. 2016 metais „Spindulyje“ pabuvojo jau 80 tūkst. lankytojų. Statistiniais skaičiavimais Marijampolės gyventojai vidutiniškai daugiau nei du kartus per metus apsilanko mūsų kino teatre ir šiuo požiūriu mes beveik neatsiliekam nuo didžiųjų šalies miestų.
2014 metais „Spindulyje“ vėl keičiamos didžiosios salės kėdės naujomis, iš buvusių 455 vietų liko 384, mat buvo padidinti tarpai tarp kėdžių, taip suteikiant žiūrovams didesnį komfortą. O mažojoje kino teatro salėje yra 39 vietos.
Nuo 2016 metų vasario, atsižvelgiant į laikmečio reikalavimus, „Spindulys“ pradėjo bilietų prekybą internetu. 2019 metų rudenį kino teatras priimtas į Europos kino teatrų tinklą „Europa Cinemas“. Atranka vyko pagal pateiktą paraišką, vertinant kino teatro lankomumą, filmų programą ir kino edukacijos veiklas jaunimui. Tapęs „Europa Cinemas“ nariu kino teatras „Spindulys“ yra matomas ne tik Lietuvoje, jis pažymėtas ir Europos kino žemėlapyje.
Apibendrinant kino teatro veiklą galima konstatuoti, jog pavadinimo pakeitimas įtakos kino teatro veiklai nepadarė, tai padiktavo laikmetis, lemiamą įtaką daro ir darys tobulėjančios technologijos, kino mados, žiūrovo mentalitetas bei pomėgiai ir be jokios abejonės savalaikis kino teatro modernizavimas.
– Pamenu dar tarybiniais metais, kino teatro veiklos pradžioje, prie kasos išsirikiuodavo eilė, jei demonstruodavo kiną „apie indėnus“, ar kokį „Fantomasą“, „Muzikos garsus“, jautresnės sielos žiūrovus, o ypač žiūroves žavėjo indų kino menas apie „dramatiškai saldžias meilės peripetijas, tačiau, kaip taisyklė, laimingai pasibaigiančias“ ir t.t. Prasidėjus „perestroikai“ kasų rekordus Lietuvoje mušė gruzinų kinematografininkų kino juosta „Atgailos amžius“, kuria buvo išsakoma tai, apie ką viešai kalbėti buvo uždrausta visą Tarybų Sąjungos gyvavimo laikotarpį. Bėga metai, keičiasi gyvenimas, o su juo ir žiūrovų poreikiai, tad kokio žanro kinematografas žavi dabartinį žiūrovą? Kokios seansų lankomumo tendencijos šiandien, lyginant jas su netolima praeitimi?
– Šiandieninis žiūrovas mėgsta žiūrėti komercinius amerikietiškus, europietiškus bei nacionalinius įvairių žanrų filmus, bet Marijampolėje turime ir kino gurmanų, kuriems rodome nekomercinius (arthausinius) filmus.
Salės užsipildo įvairaus amžiaus žiūrovais kai rodome lietuviškus, lengvo turinio filmus, jaunimas aistringas siaubo ir „Marvel“ filmų gerbėjas, o mažųjų žiūrovų sulaukiame animacinių filmų seansuose. Vaidybiniai filmai skirti šeimai nėra tokie populiarūs kaip animaciniai. Amerikietiški filmai traukia žiūrovą todėl, jog remiasi tikrais istoriniais įvykiais, veiksmo filmai bei dramos populiarūs tarp įvairių amžiaus žiūrovų grupių, o europietiško filmo marijampoliečiai kol kas dar nepamėgo.
– Anksčiau kino teatro švietėjiška misija buvo kino filmų demonstravimas. Šiandien jūsų kolektyvas dirba dar ir didelį švietėjišką darbą, rengdamas susitikimus su kino kūrėjais, kitų sričių menininkais, kino teatro fojė pastoviai rengiamos įvairios parodėlės, tad kokį poveikį turi tai lankomumui ir įstaigos pelningumui? Kiek žiūrovų per metus apsilanko jūsų kino teatre?
Mūsų kino teatro veiklos tikslas – tenkinti viešuosius interesus kultūros ir pramogų organizavimo srityse. Siekiant įgyvendinti šį tikslą, kino teatras propaguoja kino meną kaip kultūros sritį. O parodų organizavimas kino teatre orientuotas į ateinantį žiūrovą, tad ar padidėjo dėl to lankomumas ir tuo pačiu pelningumas sunku pasakyti, bet malonu, jog girdime nuostabius atsiliepimus iš žiūrovų apie organizuojamas parodas. Mes suteikiame galimybę savo darbus eksponuoti dar tik savito kelio ieškančiam kūrėjui, nors, beje, pasitaiko ir jau plačiai žinomų kūrėjų darbų pristatymo. Žinant, jog kino teatre lankosi daug vaikų, paauglių ir jaunimo, kurie smalsaudami apžiūri parodų eksponatus, mes tikimės, jog juos sudomins fotografijos ar dailės menas, o gal kuri nors paroda paskatins norą surinkti daugiau medžiagos ekspozicijos tema.
Su filmų kūrėjais susitikimus organizuojame festivalių metu, tačiau vis labiau populiaresnės tampa mokinių edukacijos po filmo. Organizuojame filmų peržiūras, kviečiame specialistus, kurie kartu su mokiniais išanalizuoja peržiūrėtą filmą. Beje, ši veikla mūsų kino teatre dar labai nauja, bet matome atsirandantį didėjantį jos poreikį.
„Spindulyje“ 2018 metais apsilankė 106 798 žiūrovai, 2019 metais – 106 850, o 2020 metais, deja, tik 38 277 žiūrovai. Dėl paskelbtos COVID19 pandemijos, žiūrovų skaičius 2020 metais lyginant su 2019 metais sumažėjo net 64,18 proc.
– Gal galėtumėte pasidalinti keliomis mintimis apie „Spindulio“ kino teatro veiklos planus. Kuo žiūrovą ketinate sudominti po metų, kitų?
– Analizuojant kino teatro veiklą per pastaruosius kelis metus išryškėjo keletas aspektų. Pirma – filmas pažiūrėtas kino teatre skatina bendrystę, antra – suteikia daug gilesnius pojūčius, trečia – praturtina dvasiškai bei išlaisvina žmogų. Tad matydami tai turime ambicingų planų, kurie suteiks dar didesnę galimybę labiau priartinti lankytoją prie kino teatro ir jame organizuojamų veiklų. Keletą jų paminėsiu: norėtume atnaujinti didžiosios salės projektorių, pakeičiant jį lazeriniu, kurio dėka žiūrovai filmus matytų geresne – 4K raiška.
Kitas, ne ką mažesnis projektas, tai didelio 5×7 metro dydžio LED ekrano pakabinimas ant kino teatro lauko sienos. Šio projekto tikslas – mūsų kino teatro lankytojus labiau priartinti prie europinio kino meno, kurį šiltuoju metų laiku kartą per savaitę galėtume demonstruoti nemokamai.
Šio ekrano dėka koncertai ir įvairūs renginiai, vykstantys kino teatro viduje, taps prieinami žiūrovams leidžiantiems savo laisvalaikį prie kino teatro esančiame skverelyje. Be kita ko, šis ekranas būtų naudojamas, taip pat demonstruojamų filmų reklamos tikslais. Numatę įgyvendinti ir dar vieną svarbų projektą – atnaujinti mažosios salės garso aparatūrą. Tai pastebimai pagerintų garso kokybę. Tad tiek apie ateitį.
– Dėkoju jums už pokalbį.
Nuotraukų autoriai Romas Linionis, Irma Norbutaitė, taip pat nuotraukos paimtos iš kino teatro „Spindulys“ archyvo.
Vytautas Karsokas
