Lietuvos ir Kalvarijos krašto istorijoje kupina pasipriešinimo ir kovos dėl išlikimo. 1944 m. prasidėjusi antroji sovietizacija atnešė turto nacionalizavimą, kolektyvizavimą, prievartinį paklusimą sistemai, smurtą ir represijas, tai kėlė vietos gyventojų pasipriešinimą bei siekį išsivaduoti.
Kalvarijos kraštas iki antrosios sovietinės okupacijos buvo praradęs apie 45 proc. gyventojų, čia gyvenusių iki Antrojo pasaulinio karo. Keičiantis fronto linijoms, sunaikinta krašto infrastruktūra, žemės ūkis, pasėliai ir maisto atsargos. Tik prasidėjus okupacijai paskelbta 1908– 1926 m. gimusių vyrų mobilizacija, kuri neišpildė lūkesčių.
Jaunuoliai masiškai atsisakė tarnauti sovietinėje armijoje, dėl ko vėliau imtasi veiksmų – tam suformuoti kariniai būriai pradėjo tikrinti gyvenvietes ieškodami šaukiamojo amžiaus vyrų. Šie veiksmai pažeidė 1907 m. IV Hagos konvencijos punktus, draudžiančius užimtos šalies gyventojus telkti į okupacinę kariuomenę bei panaudoti karo reikmėms.
Tos pačios konvencijos III priedo 45-asis straipsnis skelbia, kad „okupantui draudžiama versti užgrobtos teritorijos gyventojus prisiekti ištikimybę priešo valdžiai“. Lietuvos teritorijoje tebegaliojo 1938 m. konstitucija, kurios 2 straipsnis teigia ,, Lietuvos Valstybės teritorija yra žemės, kurių sienos nustatytos sudarytomis ligi šiol Lietuvos Valstybės tarptautinėmis sutartimis. Jos negali būti atskiriamos.“, o 141 straipsnis ,,Mobilizaciją, karą ir taiką sprendžia Respublikos Prezidentas Ministrų Tarybos pasiūlymu“. Taigi sovietų okupacinė valdžia, nesilaikydama tarptautinių susitarimų bei draudimų mobilizacijos ir krašto pavergimo klausimais, veiksmus tęsė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Traukiantis frontui 1944 m. rugpjūčio 1 d. į Kalvariją įžengia Raudonoji armija, tai yra „išvaduoja“ , šios situacijos gyventojų išgyvenimus iliustruoja prisiminimai: „<…> kai mama parėjo, tai namuose šeimininkavo rusų kareiviai, jie jau buvo padegę mūsų namą, bet mamai pažadėjo jiems degtinės, tada jie užgesino<…>“.
Sovietinės valdžios vykdoma politika Lietuvoje paskatino ir Kalvarijos krašto jaunų, tinkančių patraukti į karines struktūras vyrų pasitraukimą į rezistenciją ir kovą prieš to meto sistemą. Sovietų sąjungai reokupuojant kraštą 1945 m. sausio 1 d. nuo mobilizacijos Lietuvoje jau slapstėsi virš 58,5 tūkstančio asmenų.
Šis atsisakymo tarnauti svetimai kariuomenei boikotas tapo viena iš pasipriešinimo sovietinei okupacijai formų. Vyrai, neužsiregistravę mobilizacijos punktuose ir surasti besislapstantys, paprastai buvo prilyginami pogrindžio pasipriešinimo dalyviams. 1944 m. mobilizuota 63 tūkst. vyrų, iš kurių virš 24 tūkst. į karinius komisariatus atvaryti prievarta.
Iki 1945 m. birželio 1 d. mobilizuota dar 45 tūkst., iš jų prievarta– apie 20,6 tūkst. vyrų. Iš viso iki 1945 m. gruodžio 1 d. į karinius komisariatus jėga atgabenti 46,6 tūkst. vyrai. Kovojant su pasipriešinimu mobilizacijai ir kitais klausimais 1944– 1945 m. žuvo apie 5 tūkst. Lietuvos gyventojų. 1945 m. gegužės 24 d. VKP(b) CK Lietuvos biuro posėdyje nuspręsta derintis su TSRS maršalu L. Berija dėl masinių trėmimų: po 50- 60 šeimų iš kiekvienos apskrities.
Kalvarijoje minimų metų vasarą dėl šio sprendimo nukentėjo 23 gyventojai. Žmonės represuojami kaip partizaninio karo dalyvių artimieji, kurių ūkiai paprastai jau prieš tai buvo konfiskuoti, gyvuliai išvaryti į kolūkius, pastatai griaunami arba juose apgyvendinamos naujai atkeltos šeimos.
Tvyrant nuolatiniam represijų laukimui, tremiamiems ar iškeliamiems gyventojams buvo leidžiama su savimi turėti ribotą kiekį kilnojamo turto, tačiau visi tremiamųjų sąrašuose esantys asmenys jau neturėjo vertingų daiktų ar produktų, kuriuos galėtų pasiimti bei gabentis kartu. Gana greitai įsivyravo žmonių sekimas, plito šeimos narių verbavimas, skundimas, tai pamažu ir užtikrintai ribojo bendravimą net ir tarp šeimos narių. Ši veiksmų kryptis išnaudojama visą aptariamą laikotarpį, ilgainiui psichologiniam spaudimui ir viešam diskreditavimui buvo pasitelkiama ir vietos spauda, kaip pavyzdžiui „Komunizmo aušros“ skiltyje „Mūsų medžiagos pėdsakais“ publikuojami panašaus tipo straipsneliai.
Viename iš jų „Kas šoka, kas dainuoja, ji namo nužingsniuoja“, kurios autorius Kalvarijos rajono kultūros-švietimo darbo skyriaus vedėjas V. Jančiukevičius viešai išjuokia kolūkio klubo skaityklos vedėją dėl neatliekamos propagandinės veiklos. Telkdama pajėgas ir siekdama mažesnės priešpriešos sovietinė valdžia 1945 m. liepos 7 d. pritaria amnestijai „visiems lietuviškai vokiškų ir nacionalistų gaujų dalyviams“. Paskelbus amnestijos sąlygas apie 40 tūkst. asmenų pasitraukė iš kovos. Tačiau norimų rezultatų dėl rezistencijos stabdymo nedavė- kova nesilpo, keitė taktiką – būriai tapo mažesni, mobilesni, sunkiau aptinkami.
Tais pačiais metais rugpjūčio 15 dieną Marijampolės apskr. Skardupių klebonijoje buvo įkurta Tauro Apygarda.
Šis kovos su sovietine sistema kovinis vienetas vienijo Suvalkijos regiono bei Alytaus ir Kauno apskričių Nemuno kairiojo kranto teritorijose aktyvaus ginkluoto pasipriešinimo narius.
Tauro apygarda tapo viena svarbiausių Lietuvoje. Bene aktyviausias štabo, kuriam būtų pavaldūs Pietvakarių Lietuvos (Marijampolės, Šakių, Vilkaviškio) bei Lazdijų rajonuose veikę ginkluotų partizanų daliniai, kūrėjas buvo Skardupių parapijos klebonas A. Ylius. Šią apygardą 1945- 1952 m. sudarė 5 rinktinės išsidėstę visame regione: Geležinio Vilko, Vytauto, Perkūno, Seinų, Stirnos arba Žalgirio.
Apygardos steigimo metu vietinės sovietų valdžios įstaigos praktiškai dar tik kūrėsi. Kalvarijoje tuo metu veikė Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) skyrius turėjęs apie 40 narių. VLIK‘o pirmininkas 1945– 1955 m. kunigas M. Krupavičius buvo tarnavęs Kalvarijos klebonu 1935– 1942 m. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komitetas dar 1944 m. žiemą paskelbė deklaraciją dėl demokratinės respublikos išlaisvintoje Lietuvoje, kurioje laikinai veiks Laikinosios Valstybės Konstitucijos nuostatai pagal 1922 m. Lietuvos Konstituciją . Numatytoji tvarka turėjo galioti iki demokratinių rinkimų metu išrinkto Seimo darbo pradžios. Svarbu pastebėti, kad J. Lukša-Daumantas būdamas Vakaruose palaikė ryšius su M. Krupavičiumi.
Nepaisant dedamų pastangų ir situacijai negerėjant 1945 m. rugsėjo mėnesį prie Lenkijos sienos ruožo Marijampolės NKGB pradėjo gausinti pajėgas. Strategiškai svarbioje Liubavo valsčiaus teritorijoje dėl bendruomenės pasyvaus pasipriešinimo ir aktyvių partizanų veiksmų iki 1946 m. vasaros nesisekė sukurti agentų tinklo, leidžiančio kontroliuoti valstybės sieną bei rezistenciją.
1946 m. vasario 15 d. vidaus reikalų liaudies komisaras paskelbė viešą įsakymą „Banditų ir buržuazinių nacionalistinių dalyvių, nepasidavusių Vidaus Reikalų liaudies Komisariato įstaigoms, šeimas suimti ir ištremti <…>“ . Šias represijas patyrė 97 Kalvarijos krašto gyventojai. 1947 m. rugsėjo 29 d. SSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą dėl surastų partizanų ir jų rėmėjų šeimų ištrėmimo į tolimuosius SSRS rajonus, o gruodžio 12 d. nustatyta, kad „represinės priemonės (ištrėmimai) naudojamos neryžtingai“ , bandant „pagerinti“ situaciją vėl pradėti masiniai trėmimai, kurie Lietuvoje palietė 2782 asmenis, o Kalvarijos apylinkėse – 14. Sovietinės represijos pasklido po visas Kalvarijos apylinkes, daugiau dėmesio skiriant pasienio ruožui su Lenkija, t. y. potencialiam keliui į Vakarus, vietovėms, kur pastebima aktyvus pasipriešinimas.
Dėl tinkamos geografinės padėties Tauro apygarda ir jai pavaldūs daliniai buvo tapę ryšių su Vakarais koordinatore ir vykdytoja. Visa svarbi informacija tuo metu perduodama iš Lietuvos teritorijos per Lenkiją į Vakarus. Pagrindinius perdavimo darbus atlikdavo patikimi ir gerai pažįstami partizanai, tokie kaip Juozas Lukša- Daumantas, Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas.
1950m. Tauro apygardoje žuvus 109 partizanams ir trims rinktinių vadams apygarda silpo. Nuo 1951 m. vasario šioje rinktinėje veikė tik dvi tėvonijos. KGB siekdama kuo greičiau užgniaužti partizaninį judėjimą Suvalkijoje 1951 m. sudarė agentų–smogikų grupę, kuri turėjo destabilizuoti padėtį iš vidaus.
Nebeliko ryšių tarp rinktinių, apygardos teritorijoje tuomet buvo apie 50 partizanų. Vieni paskutinių Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanų žuvo 1952 m. sausio 21 dieną Patilčių kaime, kai partizanus išdavė agentas A. Bieliūnas-Kabelis. Kautynių metu žuvo 5 partizanai, iš jų Tauro apygardos Vytauto rinktinės vadas Antanas Grikietis– Slapukas, Feliksas Čereška- Karvelis rinktinės štabo viršininkas, Pranas Leonas Daubara- Liūtaširdis, Pranas Kemeraitis- Tauras ir Juozas Kmieliauskas- Aitvaras.
Arūnė Vaičiūnaitė- Levuškinienė
Emilis Lebeda
