Nuo praėjusių metų balandžio, kai Lietuvos pramonė ėmė gyventi recesijos nuotaikomis, vis laukiame momento paskelbti gerų naujienų.
Laukiame ir nesulaukiame. Nedideli svyravimai į pliusą vienoje vietoje, deja, niveliuojami ryškesnių minusų kitoje. Šie svyravimai jau skamba kaip nusibodęs refrenas, bet iš tiesų už jų slypi realios ir labai gilios ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos Sąjungos ekonomikos problemos, kurioms spręsti mes vis pristingame laiko ir ryžto.
Pirmiausiai pakalbėkime apie Lietuvą.
Pramonės produkcija birželio mėn. susitraukė 2,1 proc., palyginti su gegužės mėn. Panašiai traukėsi ir apdirbamosios gamybos produkcija (2,2 proc.). Savo ruožtu, palyginti su 2023 m. birželio mėn., visos pramonės produkcija paaugusi vos 0,2 proc. Ryškiau augo tik apdirbamosios gamybos produkcija (1,8 proc.). Pramonės produkcijos augimas fiksuojamas ir šių metų pirmą pusmetį (sausio–birželio mėnesiais, palyginus su 2023 m. atitinkamu laikotarpiu). Ir kai visos pramonės produkcija augo 1,5 proc., tai apdirbamosios gamybos – net visai gražiai atrodančiais 2,8 procento.
Bet ir toliau pramonė susiduria su per menka paklausa eksporto rinkose, įmonės turi mažiau ir mažesnės apimties užsakymų. Ypač sunkiai šiuo metu sekasi drabužių siuvimo, tekstilės, pagrindinių metalų sektoriams. Energijos krizės iškankintas chemijos sektorius, atrodytų, atgauna kvėpavimą, bet esminės jo problemos lieka neišspręstos. Nes vis dar esame aukštų ir visiškai nekonkurencingų energijos kaštų šalis.
Be to, tęsiasi liūdna istorija su įmonių fiksuotomis labai aukštomis energijos kainomis, ir iš tų spąstų be milijoninių baudų daugumai kol kas nepavyksta išsprūsti. Tik praėjusią savaitę Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) pirmininkas Renatas Pocius pripažino, kad už elektrą iš esmės permoka beveik 500 tūkst. buitinių vartotojų. Bet jiems sudarytos visos sąlygos pasikeisti neadekvačius kažkada tiekėjų pasiūlytus planus. Tokias galimybes VERT stengiasi sudaryti ir smulkiajam verslui, bet stambios įmonės – o tai reikšminga Lietuvos pramonės, vadinasi, ir BVP dalis – vis dar permoka, ir permoka labai.
Kita Lietuvos pramonės įmonių problema – neatsigaunančios eksporto rinkos. Nes pramonės (ne)atsigavimo tendencijos fiksuojamos ir visoje Europos Sąjungoje. Tai pramonės produkcija paauga, tai ji vėl sumažėja. Stabilumo nėra – nėra ir tvarių vystymosi bei investicinių planų.
Nors birželio duomenų dar reikia palaukti, tačiau Europos Sąjungos pramonės produkcija šių metų gegužę traukėsi 0,8 proc., o apdirbamosios gamybos – 1,1 procento.
Pramonės įmonių lūkesčiai (Purchasing Managers‘ Index) birželio mėn. sumažėjo, palyginti su gegužės mėn., ir siekė tik 45,8 (kai dar gegužę siekė 47,3). Visoje Europoje fiksuojamas greitas produkcijos, darbuotojų skaičius ir užsakymų mažėjimas.
Kol kas džiugina tik tai, kad didelio darbuotojų mažėjimo Lietuvoje nematome. Bet tai tik kol kas. Nes čia pakasta antroji didelė mūsų pramonės įmonių problema – vis dar neslopstantis atlyginimų ir atlyginimų lūkesčių augimas. Nors išsiveržėme iš infliacijos sūkurio, darbuotojai priprato prie kasmet didinamų atlyginimų.
Ką sako skaičiai? EBPO duomenys rodo, kad nuo 2019 metų pabaigos Lietuvoje realusis darbo užmokestis augo sparčiausiai, lyginant su kitomis organizacijai priklausančiomis šalimis. Realiojo darbo užmokesčio (atlyginimų augimas viršijantis infliaciją) augimo pagreitis Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus buvo 16,5 proc. Tai 11 kartų daugiau nei EBPO vidurkis (1,5 proc.). Bet mes nestabdome ir toliau ruošiamės kelti minimaliąją mėnesinę algą (MMA), kuri tikrai šiuo metu neauga kartu su darbo našumu, kaip kad turėtų būti, bet šuoliuoja su gyventojų lūkesčiais ir politinio ciklo šuorais.
Norėčiau pasidžiaugti, kad žmonės gauna geresnius atlyginimus ir, kaip mėgsta sakyti politikai, Lietuva nebėra pigios darbo jėgos šalis. Bet tokiu atveju kyla klausimas, ar Lietuva yra aukštos pridėtinės vertės darbo vietų kūrimo pirmūnė? Tikrai ne.
Ką dar galiu pridurti? Pirmą kartą nuo 2023 metų vasario mėn. pradėjo augti išteklių kainos. Kartu su darbo užmokesčio augimu tai mažina pramonės produkcijos galutinių kainų kritimo galimybes. O tai reiškia, kad įmonių galimybės absorbuoti darbo užmokesčio augimą dalimi savo pelno senka. Paprastai kalbant, galimybės kelti darbo užmokestį ne tik nedidėja, bet artėja prie kritinės ribos, kai išlaikyti darbuotojus tokia apimtimi kaip dabar bus nebeįmanoma.
Kaip verslininkas ir investuotojas nesu didelis frazės „geriau žvirblis rankoje, nei briedis girioje“ gerbėjas. Nes žiūrinčiam į priekį verslui tikslas turėtų būti tas briedis. Bet šiuo metu reikėtų valdyti lūkesčius ir saugoti bent jau žvirblį.
