Vis dažniau girdime istorijas, kai tėvai išsižada savo atžalų dėl alkoholio ar kitų gyvenimo pagundų. Kenčiantys vaikai atsiduria vaikų globos namuose, jie ilgisi savo tėvų, juos idealizuoja ir laukia, kada šie pagaliau atvažiuos ir juos pasiims. Dauguma šių vaikų supranta, kad jų troškimui išsipildyti, greičiausiai, nebus lemta. Tačiau laukti jie nenustoja. Jie laukia stebuklo.
Vaikų globos namuose užaugusi Raminta (vardas pakeistas) sutiko pasidalinti savo gyvenimo istorija. Dėl kokių priežasčių mergina atsidūrė vaikų globos namuose, kaip jai sekėsi čia pritapti ir gyventi, ar nesvajojo gyventi šeimoje, visa tai ir dar daugiau šiame interviu.
Trumpai papasakok apie save.
Esu Eglė. Jauna dviejų berniukų mama.
Dėl kokių priežasčių atsidūrei vaikų globos namuose?
Atsidūriau globos namuose dėl mamos nepriežiūros. Kadangi močiutė mus augino ir dėl finansinės padėties turėjome patys pasiprašyti į globos namus. Močiutei tiesiog buvo per sunku mus išlaikyti.
Turi brolių ar seserų? Viena ar su jais patekai į globos namus?
Taip turiu vieną brolį, tačiau į globos namus patekome mes trise. Tai aš, mano brolis ir mūsų pusseserė kurią taip pat augino močiutė.
Kaip išgyvenai tą faktą, kad (kartu su broliais) būsi atskirta nuo tėvų?
Kadangi mūsų niekas iš šeimos neatėmė mes su močiute kartu tokį sprendimą padarėme tai nebuvo naujiena.. Mes galbūt net džiaugėmės, kad būsime aprūpinti ir prižiūrėti.
Ar gali papasakoti apie gyvenimą globos namuose?
Dabar kai esu jau išėjusi iš globos namų ir prisiminus gyvenimą juose, sakyčiau, kad ten gyvenimas yra saugus. Toks kokio reikia vaikui. Mes buvome prižiūrėti, neišsiskyrėme niekuo nuo mokyklos vaikų. Buvome sotūs. Patiko tai, jog ten gyveno daug vaikų, turėjome draugų su kuriais išdykaudavome.
Kaip sekėsi globos namuose priprasti, užmegzti ryšį su kitais vaikais, darbuotojais?
Ryšys tarp vaikų iš tikrųjų atsirado labai greitai, nes mes buvome pakankamai maži, tad kažkokių problemų neteko patirti dėl draugų. Prie auklėtojų galbūt buvo sunkiau priprasti, nes dirba jau suaugę moterys. Taip pat sunku prisitaikyti prie visų taisyklių, bet su laiku susigyveni tiek su taisyklėmis, tiek su auklėtojomis.
Kaip jauteisi gyvendama globos namuose? Ar turėjo su kuo pasikalbėti, išsiverkti, pasijuokti? Ar turėjai žmonių su kuriais galėjai kalbėti apie viską?
Kai aš tapau paauglė galbūt tuomet man buvo lengviau prisiimti kažkurią auklėtoją kaip draugę su kuria galėčiau pasipasakoti. Kuomet išgyveni paauglystę reikia turėti toki žmogų, tačiau šeimos neatstojo nei viena. Buvo tokių auklėtojų kuriomis pasitikėjau, su kuriomis sprendžiau asmenines problemas. Buvo ir psichologė kuri taip pat padėjo paskutiniais metais prieš išėjimą iš globos namų.
Gyvenant globos namuose ar lankė tave tėvai, giminės?
Motina buvo keletą kartų atvykusi, bet buvo neblaivi. Močiutė su dėde lankė dažnai. Į mėnesį bent kartą tai tikrai atvažiuodavo. Pačioje pradžioje ir mes galėjome savaitgaliais ar atostogų metu nuvažiuoti pas močiutę.
Kokie tavo santykiai dabar su šeima? Ar palaikai ryšius? Kokie santykiai su broliais?
Mano santykiai su šeima yra įvairiapusiški. Brolis gyvena kartu su manimi. Močiutei šiuo metu labai sunku tai padedu ir rūpinuosi kiek galėdama, o su motina ryšio. Nėra. Ji nepasikeitė…
Ar nesvajojai turėti kitos šeimos, kurioje galėtai gyventi kartu su broliu?
Naujos šeimos kai tau daugiau nei 10 metų tai nelabai norėjosi, nes tu supranti kad tu turi savo šeimą kad ir kokia ji bebūtų…
Kaip reaguodavai, kai mokykloje vaikai atsivesdavo tėvus? Ar būdavo tuo metu sunku? Ką dažniausiai tuo metu darydavai, kaip elgdavaisi?
Būdavo sunkiu akimirkų, kai vaikai kalbėdavo gražiai apie savo tėvus, bet kažkokio didelio streso nejausdavau, kai vietoj mamos ar tėčio ateidavo auklėtoja. Gyvenome nedideliame kaime kur visi vieni kitus pažinojome.
Ar gyvenant globos namuose, niekada nesulaukei pasiūlymo surasti tau (ir broliams, seserims) kitą šeimą?
Ne, tiesiogiai mes su broliu negavome pasiūlymo eiti gyventi i kitą šeimą. Bet buvo vaikų, kurie buvo įsivaikinti svetimų šeimų.
Ar būtai sutikusi apsigyventi kitoje šeimoje?
Tikriausiai ne, nes jau buvome prie visko pripratę.
Kaip manai vaikai, kurie praranda biologinę šeimą, turi gyventi globos namuose ar reikia ieškoti naujos šeimos? Kur tavo manymu jiems būtų geriau?
Mano manymu priklauso kiek tam vaikui metų. Jeigu jis yra kūdikis, tuomet taip, jam priprasti prie kitos šeimos yra lengviau, bet jeigu esi paauglys tai nežinau… Aš būdama paaugle tikrai būčiau nenorėjusi kraustytis į naują šeimą. Nebent būtų atsiradęs stiprus tarpusavio ryšys tarp mūsų.
Kaip tau sekėsi kai išėjai iš globos namų? Kokia buvo savarankiško gyvenimo pradžia?
Mano savarankiško gyvenimo pradžia buvo sunki sakyčiau, nes išėjau besilaukianti leliuko. Tad teko greitai įstoti į suaugusios moters vėžias.
Ar tau kas nors padėjo? Jei taip, kas?
Vieno žmogaus neturėjau, kuris man padėtų visapusiškai. Tačiau viena auklėtoja su kuria galėjau kalbėtis ir išsipasakoti, ji žinojo mano situaciją. Netgi esu iš jos sulaukusi dovanėlės, kuri buvo skirta mano berniukui.
Ar dar palaikai ryšius su darbuotojais bei kitais vaikais iš globos namų?
Sutikusi auklėtojas visada stengiuosi pasisveikinti ir išlikti mandagi. Yra auklėtoja su kuria kartas nuo karto susirašome. Ir su vaikais taip pat susitikę pasisveikiname. Yra dar ir tokių su kuriais susitinkame.
Ar dabar, kai jau esi suaugusi, būna sunkių akimirkų, kurios atliepia vaikystę augant be tėvų?
Net nežinau. Visokių situacijų būna, bet dėl to, kad augau be tėvų nesusiję. Gal kliudo tik pašalinių nuomonė kuri kartais nebūna maloni – „ji bus tokia kaip mama“. Tokie pasisakymai kartais skaudina, nes aplinkiniai niekada neįlįs i mūsų vidų. Mes stengiamės kuo labiau būti kitokie nei mūsų tėvai.
Pati ar turi vaikų? Kaip auklėji savo vaikus?
Taip turiu du nuostabius berniukus. Ir manau, kad auklėti kol kas pavyksta, jie turi tarpusavyje gražų ryšį. Ir aš su jais turiu stiprų ryšį. Niekada pati iš savo šeimos nesu girdėjusi žodžių „myliu“, tad pati visada stengiuosi kuo dažniau savo vaikams pasakyti kaip juos myliu. Visada stengiuosi pagirti. Ir jau dabar matau to rezultatus
Ar susipažinus su naujais žmonėmis pasakoji jiems savo istoriją?
Taip, dažniausiai jiems papasakoju savo istoriją.
Kaip manai, kodėl visuomenėje vyrauja nuostata, kad vaikai iš globos namų – blogesni nei augantys šeimose?
Net nežinau… Pati iš savo patirties galiu pasakyti, kad tie vaikai yra nurašomi. Tik pabendravus artimiau su kitu žmogumi jie sako „o tu kitokia nei aš maniau“, nors nežinau kodėl jie iš anksto susidaro savo nuomonę.
Ką manai apie vaikų globos namų reformas – ne visi po vienu stogu, o išskaidyti į šeimynas, ir siekiamybė, kad visi vaikai gyventų šeimose?
Labai džiaugiuosi, jog taip nutiko ir džiaugiuosi, kad aš galėjau pagyventi išskirstytose šeimynose.
Dėkojame už nuoširdų pokalbį.
Sigutė Ašipauskienė.
Nuotraukos Kalvarijos savivaldybės socialinių paslaugų centro Globos centro.
