Neseniai pasipiktinimo bangą tarp vilkaviškiečių sukėlė internete pasirodęs skelbimas apie Vytauto g. 55, Vilkaviškyje, parduodamą seną raudonų plytų namą.
Griauti turi teisę
1928 m. statytą pastatą dabartiniai savininkai skelbėsi parduodantys nusigriauti, nes jis pastatytas iš vertingų „smetoniškų“ plytų. Už kiekvieną jų prašoma nuo 50 iki 60 centų, priklausomai nuo perkamo kiekio.
Skelbimas greitai sulaukė komentarų, kad tokių namų griauti nevalia, nes Vilkaviškyje apskritai senų statinių likę labai mažai. Internautai svarstė, ar tokius pastatus leidžiama griauti, ar savininkai nesulauks pasekmių. Paskambinus nurodytu numeriu paaiškėjo, jog namas tikrai parduodamas ir visas, ir plytomis. Už visą prašoma apie 10 tūkst. eurų, o dėl žemės ploto aplink galima tartis atskirai.
Šis namas nėra įtrauktas į paveldo objektų registrą ir jo savininkai gali daryti su juo, ką tik nori.
Karčios patirties yra
Lygiai taip pat prieš keletą metų nuo žemės paviršiaus dingo Vilkupių dvaro pastatas. Savininkas jį visą išardė, nes restauruoti neturėjo lėšų, o griūvantis pastatas kėlė grėsmę aplinkiniams.
Vilkupių dvaras, pastatytas 1828 metais, ilgą laiką priklausė vienai pieno bendrovei, vėliau – Lengvinų šeimai. Dar po kiek laiko jis kažkokiu būdu buvo padalytas į penkias dalis, tačiau savininkai, užversti Savivaldybės skirtomis baudomis dėl apleisto pastato, nusprendė kuo greičiau juo atsikratyti. Tuomet, 2015-aisiais, dvaru buvo susidomėjęs ir Kultūros paveldo departamento Marijampolės skyrius, bet realių veiksmų nesiėmė.
Naivu tikėtis, kad vertingu būtų pripažintas visu šimtmečiu „naujesnis“ pastatas Vilkaviškio mieste. Raudonplytis taip pat ne pačios geriausios būklės. Kol jame gyveno žmonės, jis dar neatrodė taip liūdnai, tačiau kai gyventojai, atsiradus namo savininkams, buvo iš jo iškeldinti, nekūrenamas pastatas ėmė nykti tiesiog akyse. Dabartiniai savininkai sako, jog restauruoti tokį statinį ne jų išgalėms, bet to niekas nedraudžia padaryti kitiems.
Nusipirkite ir restauruokite, investuokite. Ir žemės galime parduoti nemažai aplink jį“, – siūlė pardavėjai.
Tik tokių investuotojų vargu ar atsiras. Išvykę turtingi vilkaviškiečiai savo miestui tokių stiprių sentimentų, greičiausiai, nejaučia, o tie, kurie turėtų noro ir idėjų, neturi pinigų.
Nors, gerai pagalvojus, buvusio veterinarijos pastato vieta greta pagrindinio kelio tikrai patogi nedideliems jaukiems svečių namams su restoranu įrengti. Deja…
Tiesa, šis namas jau buvo pardavinėjamas nusigriauti prieš trejus metus, tačiau kol kas vis tebestovi. Tad gal dar yra kažkokios vilties…
Vienas iš spirito fabriko komplekso statinių
Dar tebestovi ir senasis buvusio karinio komisariato pastatas, esantis J. Basanavičiaus g. 3. Savivaldybei priklausančiame didžiuliame name vis dar yra gyvybės. Čia vyksta ne tik socialinei paramai skirtų produktų dalijimas, bet veikia ir pagyvenusių žmonių klubas „Rudenėlis“, gretimai glaudžiasi Vilkaviškio poezijos ir kitų menų mėgėjų asociacija „Volungė“, Šaulių sąjungos skyrius. Sename name įsikūrę visuomenininkai čia švenčia įvairias šventes, repetuoja, pagal išgales apsitvarko jiems skirtose patalpose. Aišku, sąlygos sunkios, nėra vandens, sanitarinių mazgų, šildomasi elektriniais prietaisais arba kuriamos senos krosnys, bet vis geriau negu nieko. Tačiau kiek ilgai netvarkomas pastatas stovės? Tiesa, šis jau yra įtrauktas į kultūros paveldo objektų sąrašą, tik džiaugsmo šis faktas teikia mažai: reikalavimai tokio statinio tvarkymui yra ypač dideli ir kainuoja brangiai, o Kultūros paveldo departamentas lėšų restauravimui dalyti neskuba.
Anksčiau planuota čionai perkelti biblioteką, bet tos minties atsisakyta. Vėliau norėta įsteigti menų mokyklą kartu su muzikos mokykla, bet patalpų muzikuoti gauta Salomėjos Nėries pagrindinėje mokykloje.
Šis pastatas – vienas iš buvusio spirito fabriko komplekso statinių, mieste iškilęs apie 1910 m. Kompleksą sudaro septyni objektai: pagrindinis pastatas, vartai, gamybinis pastatas, du ūkiniai pastatai, administracinis pastatas ir namas. Tai – vienas geriausiai Lietuvoje išlikusių provincijos miesto pramonės paveldo objektų, atstovaujantis nedidelės įmonės tipui. Sovietmečiu pastatų komplekse veikė buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatas. Vėliau čia buvo karinis komisariatas, kurį puikiai prisimena pusamžiai vilkaviškiečiai. Juos iš čia išskirstydavo tarnauti po visą plačiąją Sovietų Sąjungą, o kai kurie iškeliavo tiesiai į Afganistaną. Prieš gerą dešimtmetį minėtame pastate buvo įsikūrę kariai savanoriai.
Kaip tvirtino dvarų istoriją Lietuvoje tyrinėjanti ir ją aprašanti tinklaraštininkė Jolanta Garkauskaitė, visoje šalyje senų pastatų situacija sunki, bet Vilkaviškio krašte ji – katastrofiška. Iš tokios gausybės tikrai svarbių istorijai statinių puoselėjamas tik vienintelis Paežerių dvaras, o dar gyvuoti galintys Vinkšnupių, Vilkaviškio, Šūklių, Putinų, Bartninkų, Kataučiznos ir kiti – pasmerkti.
Pačiame Vilkaviškio mieste senųjų pastatų likę ypač mažai. Po Antrojo pasaulinio karo jame tebestūksojo tik 10 proc. buvusio senamiesčio. O ir likusį, atrodo, sugriausime mes patys…
Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ „Santaka”
