Žmogus Nepriklausomybės kovose (1920 m.) skridęs bombarduoti lenkų okupuotą Varėnos geležinkelio stotį. Vėliau oficialiai gavęs karo lakūno titulą. Ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atstovavęs visą Lietuvos šachmatų rinktinę. Simonas Stanaitis – vienas iš pirmųjų lakūnų mūsų šalies aviacijos istorijoje.
Simonas 1898 metais gimė Žemojoje Panemunėje. 1918 m. baigė Vilkaviškio gimnaziją, kuri pirmojo pasaulinio karo audrose buvo iškelta į Rusijos gilumą. Po karo grįžęs į Lietuvą apsigyveno Mikytų kaime, Lekėčių valsčiuje.
Tuo metu Lietuvoje vyko aršūs mūšiai su bolševikais, lenkais. 1919 m. savo noru įstojo į besikuriančios Lietuvos kariuomenės gretas.
Pasak E. Ganusausko, pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuva ėmė telkti savanorius ir kurti savo aviaciją. Tuometiniuose laikraščių puslapiuose skambėjo kvietimai ir raginimai: „Vis dar priimame mokinius į Lietuvos karo aviacijos mokyklą. Norintieji stoti mokytis turi mokėti lietuvių kalbą. Turėti liudymą, kad yra baigę ne mažiau 6 klases mokyklos.“
Išvydę tokius skelbimus bene pirmieji pareiškimus mokytis parašė Simonas Stanaitis, Vytautas Rauba, Juozas Kumpis ir Juozas Pranckevičius. 1919 pabaigoje visi gavo leitenanto laipsnius.
1920 metų spalio 4 dieną į aerodromą negrįžo Juozas Kumpis ir Juozas Pranckevičius. Skrisdamas virš Varėnos geležinkelio stoties Kumpis buvo sužeistas į galvą. Lėktuvas krito nevaldomas. Po šešių dienų Juozas Kumpis mirė. Lenkai tuo metu šeimininkavę Varėnoje, grąžino kūną lietuviams. Kitas lakūnas Juozas Pranckevičius po gero pusmečio sugrįžo iš lenkų nelaisvės, bet kalėjimuose visiškai prarado sveikatą. Po kelerių metų mirė.
Pasak zanavyko Simono Stanaičio, „tuo metu mes buvome jauni ir karšti. Aplink Kauną lėktuvų buvo pilni grioviai.“ 1924 m. išėjo įsakymas aviacijai, kuris skelbė, kad II oro eskadrilės vyr. leitenantui Stanaičiui Simui, išpildžiusiam 57 lauko užduotis ir išskridusiam į aukštį 5000 metrų, suteikiamas karo lakūno vardas. Toje eskadrilėje kurį laiką tarnavo ir Steponas Darius.
1928 m. grupinio skridimo treniruotėje susidūrė S. Stanaičio ir Miko Mažono pilotuojami lėktuvai. Pastarojo lėktuvas subyrėjo ore, o Mažonas nukrito kartu su nuolaužomis. Nuo smūgio iš sėdynės išsviestą oro žvalgą Joną Tumelį vėliau rado kviečių lauke.
1931 m. gydytojai Stanaičiui skraidyti uždraudė. Simonas buvo išrinktas karo invalidų sąjungos pirmininku. Sąjunga turėjo dvarą Žiežmariuose: 150 ha žemės, laikė nemažai karvių, avių. Turėjo lošimų klubo monopolį ir gaudavo nemažą pelną. Palangoje visiems Lietuvos karo invalidams buvo pastatyta didžiulė sanatorija.
Nepriklausomoje Lietuvoje, kol dar galėjo skraidyti, Simonas Stanaitis uždirbdavo tikrai nemažai. O skraidė jis bene daugiausiai iš visų karo lakūnų. Vėliau tapus karo invalidu valstybė skyrė 350 litų pensiją. Pirmąjį automobilį įsigijo 1928 metais. Iki Stalino saulės patekėjimo pakeitė apie 18 automobilių. 1935 m. Vilijampolėje pasistatė dviejų aukštų namą.
1941 m. 06 14 suimtas ir išvežtas į lagerį Rusijoje, Sverdlovsko srityje. Žmona ištremta į Altajaus kraštą.
Pasak Simono, „tremties naktį, Šančiuose, išsiskirdamas su žmona pasakiau, kad rašytų į tėviškę, nes per ją mes surasime vienas kitą.“
Altajaus krašte žmona Valerija krovė akmenis į baržas. Simoną likimas blaškė iš lagerio į lagerį. Vyras ir žmona pasimatys tik po beveik dvidešimt metų, ir dar dvidešimt nugyvens kartu.
1949 m. lagerį pakeitė dar viena bausmė – tremtis. Tremtis buvo žadėta iki gyvos galvos. Tačiau Stalino mirtis sušvelnino padėtį. 1959 m. S. Stanaitis sugrįžo į Lietuvą, susirado žmoną Valeriją. Gyveno ir dirbo Kaune. Lageriuose ir tremtyje buvo praleidęs aštuoniolika savo gyvenimo metų.“
1992 metais išėjo karo lakūno prisiminimų knyga „Likimo vingiai“. 1993 m. suteiktas dimisijos pulkininko leitenanto laipsnis. Simonas Stanaitis mirė 1994 m. Kaune, palaidotas Romainių kapinėse.
Tomas Sušinskas
