Artėja metų pabaiga. Žiema žemdirbiui atokvėpio metas, turima šiek tiek daugiau laiko apžvelgti nuveiktus darbus, pasidžiaugti pasiekimais ir apmąstyti padarytas klaidas, skirti daugiau dėmesio bendravimui su kolegomis ir pasidalinti sukaupta patirtimi.
Marijampolės savivaldybės Žemės ūkio skyriui daugelį metų vadovauja Eugenijus Alesius. Visa jo darbinė biografija glaudžiai susijusi su kaimu. 1979 metais pradėjęs dirbti priemiestiniame tuometinio Kapsuko rajono „Pavasario“ kolūkyje zootechniku, vėliau dirbo šio kolūkio vyriausiuoju zootechniku, po to profsąjungos komiteto pirmininku. Nuo 1991 iki 1997 metų dirbo Marijampolės apylinkės agrarinės reformos tarnybos pirmininku. 1997 metais reorganizavus šią tarnybą – Žemėtvarkos skyriuje vyr. specialistu žemės reformai Marijampolės seniūnijoje. 2001 metais Eugenijui teko darbuotis Marijampolės apskrities viršininko administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjo pareigose. O 2002 metais įvykdžius Marijampolės rajono teritorinę – administracinę reformą jis paskiriamas eiti Marijampolės savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjo pareigas, kuriose dirba iki šiol.
Tad mūsų pokalbis su juo ir bus apie tai, kuo šiandien gyvena regiono žemdirbys.
– Baigiasi 2021 metai, kokie jie buvo Sūduvos krašto žemdirbiui. Kuo didžiuojatės ir kas verčia sunerimti?
– 2021 metai mūsų krašto žemdirbiams buvo nei blogi, nei geri. Tikriausiai vidutiniški. Be abejo, žemdirbystėje daug apsprendžia tinkamos oro sąlygos, nes tai viena iš gero derliaus dedamųjų. Tai pat svarbu pasirinkti auginimui tinkamas kultūras, sėjos laiką ir kitus svarbius dalykus įtakojančius derliaus gausą bei kokybę.
Dėl nepalankios žemdirbiui praėjusios vasaros, grūdinių kultūrų derlingumas šiek tiek buvo mažesnis nei pernai, tačiau žemdirbių džiaugsmui grūdų supirkimo kainos pakilo ir tai kažkiek amortizavo praradimus.
Bet vėl gi problema, į viršų šovė trąšų kainos, kurios išaugo du, ar net tris kartus. Tad žemdirbiai sunerimę dėl tokio kainų šokio ir skaičiuoja ar verta pirkti pabrangusias trąšas, kokia bus tuomet auginamų kultūrų savikaina. Taip pat pabrango ir dyzelinas, be kurio stovės visa pažangi technika. Ar tik neatsitiks taip, jog „žaliojo kurso“ įgyvendinimas 2022-2027 metų laikotarpiu, labai skaudžiai kirs Lietuvos žemdirbystei. O kur dar pandemijos sukelti iššūkiai, komplikuojantys normalų pasaulio ekonomikos vystymąsi…
– Eugenijau, jūsų visas gyvenimas susijęs su žemės ūkiu. Daug metų vadovaujate Marijampolės savivaldybės Žemės ūkio skyriui, gerai žinote padėtį, tad pakalbėkime apie tendencijas bei procesus vykstančius regiono žemdirbystėje pastaraisiais dešimtmečiais?
– Laikas, deja, greitai bėga ir pokyčiai žemės ūkyje, taip pat vyksta sparčiai. Neįtikėtina technologijų bei mokslo pažanga ir žemdirbystėje pateikia įvairių naujovių. Antai gyvulininkystėje vis plačiau taikomi robotai jau pavaduojantys žmogų. Taip pat kelią skinasi nauja žemės dirbimo technologija – neariminis žemės dirbimas.
Prieš trejetą dešimtmečių galėjom tik pasvajoti apie tai, atrodė fantastika, kad žemdirbiai kažkada naudosis naujausia žemės dirbimo technika su navigacinėmis sistemomis padedančiomis tiksliai suarti žemės sklypus, juos apsėti, nupurkšti pasėlius. Augalininkystėje matome milžinišką pažangą, išvedamos naujos grūdų veislės duodančios iki šiol neregėtus derlius.
Jei kolūkiniais laikais prikuldavo 3-4 tonas grūdų iš hektaro, tai šiais laikais, esant palankioms oro sąlygoms, prikuliama net po 8-10 tonų, o kartais ir daugiau. Be abejo, norint tiek prikulti reikia keleto dalykų – palankaus oro vasarą, gerai paruošti žemę ir žinoma netaupyti trąšų.
Mūsų gyvulininkystėje padėtis, deja, kiek kitokia. Anksčiau mūsų krašto pievose matydavome kaimenes besiganančių galvijų, o dabar pamatysi vos vieną kitą besiganančią mėsinių galvijų bandą. Daugelis ūkių išsižada gyvulininkystės, nes pieno supirkimo kainos mažokos, tad smulkiam ūkiui tikrai neduoda pelno. Mėsos supirkimo kainos mažos taip pat. Dėl šios priežasties nemažai smulkių ūkininkų visiškai atsisakė gyvulininkystės, o turėtas galvijų bandas pardavė kaimyninės Lenkijos ūkininkams. Panašu, jog jau artimiausiu metu gyvulininkystės sektoriuje daugiau, mažiau rentabiliai galės dirbti tik stambūs ūkiai ir bendrovės.
– Kodėl mūsų žemdirbių pagaminta mėsa kainuoja brangiau nei Lenkijos Suvalkų krašto žemdirbių, dėl ko dalis mūsų tautiečių jau daug metų vyksta apsipirkti į lenkų skerdyklas?
– Kaip jau minėjau žemdirbystėje per pastaruosius dešimtmečius daug kas pakito. Vien žemės ūkio technika visiškai kitokia, tiek našumo, tiek kokybės požiūriu. Įstojus į Europos Sąjungą daug Lietuvos ūkininkų pasinaudojo įvairiomis paramos programomis, sudariusiomis sąlygas įsigyti pažangios, pasaulinio lygmens žemės ūkio technikos ir priedų prie jos. Visa tai pastebimai įtakoja žemės ūkio produkcijos gamybos efektyvumą.
Negaliu teigti, kad mūsų žemdirbių užauginta ar pagaminta produkcija brangi. Tarkim pieną jie parduoda perdirbėjui tikrai pigiai, ta pati istorija ir su mėsa. Pardavimo vartotojui kainą nusistato perdirbėjai, taip pat prekybos centrai, parduotuvės. O jų antkainis tikrai yra ne 15 ar 20 procentų. Žmogus gyventi nevalgęs negali, tad ir moka tą kainą, kurią lupa prekybininkai ir perdirbėjai. Žiūrim ką turim…
Žaliavinio pieno supirkimo kaina, kai kuriais atvejais net prilygsta jo pagaminimo savikainai. Žinoma stambūs pieno ūkiai, taip pat ir bendrovės visuomet išsidera iš perdirbėjų aukštesnę supirkimo kainą, nei smulkūs pieno gamintojai. Tą patį vaizdą matome ir mėsinių galvijų supirkime.
Tai, kad Lenkijoje pigesni pieno ir mėsos produktai lemia keli faktoriai. Pirmiausia ten didesnės gamybos apimtys, jei važiuosite per Lenkiją atkreipkite dėmesį į tai kiek jų laukuose ganosi galvijų. Suvalkų krašte pilna ūkininkų užsiimančių gyvulininkyste. Vien per pastaruosius keletą metų iš mūsų krašto į Lenkiją išvežta šimtai, o gal ir tūkstančiai karvių, taip pat prieauglio. Lenkai kiek kitaip žiūri į gyvulininkystę nei mes. Be to, Lenkijoje taikomas daug mažesnis PVM, visa tai įtakoja produkto kainą.
– Teko girdėti, jog Suvalkijos žemdirbiai ketina mažinti vienos iš pelningiausių kultūrų – cukrinių runkelių plotus. Kodėl?
– Cukrinių runkelių plotai mažėja senokai. Antai 2000-siais jų buvo auginama 2 290 ha, 2010 m. – 1 180 ha, 2021 metais jau tik 714 hektarai. Lemiamą įtaką šiam vyksmui padarė cukraus perteklius rinkoje, taip pat 2008 metais prasidėjo Europos Sąjungos fondų piniginių išmokų ūkiams atsisakiusiems auginti cukrinius runkelius, penkerių metų programa. Be to, augintojai nebuvo tikri ar Marijampolės cukraus fabrikas dirbs, ar jie neturės problemų atsiskaitant už parduotus šakniavaisius.
Aš asmeniškai tikiu, jog Marijampolės cukraus fabrikas dirbs, nes auginantys šią kultūrą ūkininkai nemenkas sumas investavę į cukrinių runkelių nuėmimo kombainus, kitą reikalingą auginimui techniką, kuri turi atsipirkti ir dar pelną generuoti. Cukriniai runkeliai, taip pat geras priešsėlis kitų kultūrų auginimui. Šiuo metu mūsų krašte esantys cukrinių runkelių plotai turėtų išlikti ir ateityje. Kiek žinau, pastaruoju laikotarpiu atsiskaitymas su žemdirbiais vyksta sklandžiai. Tikėkimės, kad ir ateityje žemdirbių bendradarbiavimas su Marijampolės cukraus fabriku bus dalykiškas bei sėkmingas.
– Kokios jūsų įžvalgos dėl žemdirbystės perspektyvų Lietuvoje bei Sūduvos krašte konkrečiai. Ko tikėtis duonos augintojui, pieno ir mėsos gamintojui bei mums visiems valgyti norintiems?
– Atsakyti į šį klausimą ir lengva ir tuo pat metu sudėtinga, mat gyvenime viskas labai greitai kinta. Planetos klimato kaitos procesas, su kuriuo susiduriame pastaraisiais dešimtmečiais, kelia papildomų rūpesčių, nes beveik kiekvienais metais gamta žemdirbiui pateikia naujų išbandymų.
Labai daug priklausys ir nuo valstybės vykdomos politikos žemės ūkio atžvilgiu, o ji vis griežtėja, reikalavimai siejami su aplinkosauga auga. Nors užsienio šalių, į kurias eksportuojame lietuviškus žemės ūkio produktus, gyventojai vertina jų aukštą kokybę, mielai perka ir už gerus pinigus.
Pagaliau daug priklauso ir nuo mūsų pačių, jei palaikysime savo žemdirbį ir perdirbėją, vertinsime ir pirksime jų pateiktą į rinką produktą, viskas bus „ok“, o jeigu ne , tuomet… Apie tai ir kalbėti nesinori.
– Ar tenka Žemės ūkio skyriaus specialistams spręsti konfliktines situacijas kylančias tarp žemdirbių. Kokios tai situacijos ir kokie priimami sprendimai?
– Žemės ūkio skyriaus specialistams tenka ne tik konsultuoti, padėti užpildyti paraiškas, kitus dokumentus, bet ir tirti skundus, „išvairuoti“ konfliktines situacijas. Tų nesusipratimų būna nemažai, todėl nedetalizuosiu ir konkrečių pavardžių neminėsiu, nes tie žmonės tikrai nėra sektinas padorumo, sąžiningumo pavyzdys mūsų visuomenei…
Kasmet gauname informaciją iš policijos, kad kažkas ūkininkui išvažinėjo, ar nušienavo dalį pasėlių, suarė pievą, ar keliuką, dalį kviečių lauko ir pan. Taip pat pasitaiko atvejų, kad pasileidę kaimyno galvijai nuniokoja arba nugano kito kaimyno pasėlius. Žemiški reikalai. Beje, yra ūkininkų, kurie dėl nesugyvenamo charakterio ypatumų, taip pat vedini keršto nušienauja kito ūkininko pasėlių dalį ir „įsistatę kiauliškas akis“, apsimetę naivuoliais aiškina, jog padarė tai netyčia…
Tuomet mūsų sudaryta komisija nuvyksta į įvykio vietą konstatuoja faktą, surašo administracinių nusižengimų protokolą. O dėl patirtos žalos atlyginimo ūkininkas, ar žemės ūkio bendrovė turi kreiptis į teismą. Ir tai kainuoja nemažai pinigų bei laiko, todėl patarčiau geriau susitarti be „valdiškų“ institucijų įsikišimo.
– Sėkmės jums ir dėkoju už pokalbį.
Galerijoje – nuotraukos iš E. Alesiaus asmeninio albumo
Vytautas Karsokas
