Arūnas Liulevičius 50 metų dėstė matematiką Čikagos universitete, kur du kartus pelnė Llewellyn John ir Harriet Manchester Quantrell apdovanojimą už meistriškumą bakalauro mokymo srityje.
„Nereikia būti didžiu matematiku, kad suskaičiuotumei žmones, laimėjusius šį apdovanojimą du kartus“, – pabrėžė kolega Robertas Feffermanas, žymus Maxo Masono universiteto matematikos profesorius ir buvęs matematikos katedros vedėjas Robertas Feffermanas. „Tai, kad nuo 1938-ųjų (kai buvo įsteigtas apdovanojimas) jis buvo vienas iš kelių visų universiteto katedrų dėstytojų, laimėjusių šį apdovanojimą du kartus, tai tik patvirtina jo mokymo kokybę“.
Pasak jo sūnaus Vėjo, būdamas 84 metų A. Liulevičius mirė nuo kūno demencijos komplikacijų Farragut mieste Noksvilyje, Tenesyje. Jis daug metų gyveno Marquette parko kaimynystėje Pietvakarių pusėje ir vėliau Lisle, prieš tai persikėlęs į Minesotą, o po to – į Noksvilį, kad būtų arčiau savo sūnaus.
A. Liulevičius gimė 1934 metaus Šakiuose, Lietuvoje, kur abu jo tėvai dirbo mokytojais vietinėje vidurinėje mokykloje. 1944-aisiais šeima pabėgo iš Lietuvos ir kelerius metus, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, gyveno stovyklose Vokietijoje. 1949 metais jie atvyko į JAV ir įsikūrė Čikagoje.
Baigęs Thomas Kelly vidurinę mokyklą Braitono parke, A. Liulevičius pradėjo studijas Čikagos universitete, kur įgijo matematikos bakalauro laipsnį, o vėliau 1960 metais įgijo matematikos daktaro laipsnį algebrinės topologijos srityje.
Jis visą laiką savo šeimai sakė, kad algebrinė topologija yra „gryniausia matematikos forma“, jo teigimu, tai sritis, kurioje matematika tampa poezija.
Po stipendijų Prinstono pažangiųjų studijų institute A. Liulevičius 1963-iaisiais grįžo į Čikagos universitetą kaip docentas – išskirtinę dėstytojo karjerą, kuri tęsėsi iki jo išėjimo į pensiją 2013 metų pradžioje.
May pasakojo, kad A. Liulevičius būdavo labai kuklus, kai tekdavo kalbėti apie savo stipriąsias puses matematikoje. „Arūnas buvo daug stipresnis matematikas, nei jis pats suprato“, – sakė May elektroniniame laiške, pavadindama jį „kitokiu“.
May taip pat pabrėže, kad laimėti „Quantrell“ apdovanojimą 2 kartus – neįprasta, bet A. Liulevičius tai padarė 1966 ir 1988 metais. „Jis mėgo dėstyti ir mylėjo studentus“, – teigė May. „Jis visiems buvo nepaprastai malonus ir draugiškas“.
Net pasitraukęs iš bakalauro ir magistro studijų dėstytojo pareigų, jis toliau dirbo su universiteto „Jaunųjų mokslininkų“ programa, su perspektyviais 6-12 klasių matematikos mokiniais. Programos neoficialus moto buvo: „Baigę šį kursą būsite sutrike, bet išeisite aukštesnio lygio“.
A. Liulevičius aktyviai dalyvavo Amerikos lietuvių bendruomenės veikloje. Po 1991-ųjų Sovietų susidorojimo sostinėje Vilniuje, kur žuvo beginkliai protestuotojai, jis redagavo knyga „Vilniaus dovana: fotografinis dokumentas ginant laisvę“. Kai 1991 metų gegužę Vytautas Landsbergis lankėsi Čikagoje, prašydamas tarptautinės paramos, A. Liulevičius buvo vienas iš organizatorių, lydinčių jį į susitikimus su žiniasklaida.
Autorius: Louise Lerner, news.uchicago.edu
Vertė: Darija Stankaitytė
