1941 m. birželio 22 d. vokiečių kariuomenė įsiveržia į rusų okupuotą Lietuvos teritoriją. Nuo Kybartų link Vilkaviškio slenka motorizuoti daliniai, tankai, o paskui juos – pėstininkai. Į rytus paskubomis pradeda bėgti raudonosios armijos kariai ir karininkai.
Tą karštą birželio 22 dieną šalyje prasideda lietuvių tautos sukilimas. Organizuotais ir pavieniais kariniais veiksmais lietuviai vijo iš šalies sprunkančius bolševikus. Sukilėliai vylėsi, kad vokiečiai turės daugiau žmoniškumo. Buvo sudaryta Lietuvos Laikinoji vyriausybė ir paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas.
Šiais metais minėjome Birželio sukilimo 80-metį. Vilkaviškyje sukilimas prasidėjo truputį anksčiau nei kitose Lietuvos vietose. Kapsų gyventojai tapo vieni pirmųjų Lietuvoje, kurie su ginklu rankose palydėjo sprunkančius iš miesto bolševikus.
Pasak tų dienų įvykių liudininko, „Nuo pat ankstyvo 1941 m. pavasario raudonosios armijos vadovai visame Rytprūsių pasienyje statė didelius įtvirtinimus ir intensyviai telkė kariuomenę. Vilkaviškis buvo tiesiog prikimštas karių. Daug rusų karininkų buvo apgyvendinti pas privačius žmones. Nemažai kariuomenės apsistojo Pilviškiuose.
Vilkaviškyje rusų nacionalizuotame buvusio prekybininko Neimaro mūriniame dviejų aukštų name apsigyveno du generolai. O pulkininkų ir majorų mieste tiesiog knibždėjo.
Iš vietinio miško medžiagos buvo pradėti statyti dideli mediniai karkasiniai barakai ir sandėliai. Raudonarmiečiai nupjautų medžių kelmus palikdavo 1,30-1,60 aukščio. Tokiu būdu prasidėjo Lietuvos miško niokojimas. Pasienyje su vokiečiais į darbus vietos ūkininkai buvo varomi su arkliais ir vežimais. Jie veždavo paruoštus rąstus apkasų ir ugnies lizdų įtvirtinimui.
Birželio 13-osios vakarą į Vilkaviškio „Giedra“ kino teatro salę buvo atvežti tarybiniai aktyvistai. Čia jų laukė didelis būrys čekistų, milicininkų, kareivių. Apie 23 val. aktyvistams buvo pranešta, kad dar šiąnakt reikės į tolimuosius rytus (Sibirą) iš Lietuvos išvežti kai kuriuos gyventojus.
Netrukus visi iš kino teatro su kariškomis mašinomis išvyko pasiimti savo aukų – ramiai miegančių vilkaviškiečių. Rytui auštant nelaiminguosius jau vežė į geležinkelio stotį ir „krovė“ į gyvulinius vagonus.
Masinis nekaltų žmonių trėmimas sukrėtė Vilkaviškio krašto žmones. Visi suprato, kad lietuvių tauta žūva. Gyventojai ėmė laukti karo, nes kitos išeities išsivaduoti iš bolševikinio siaubo jau nebuvo.
Artėjančio karo požymių jau galima buvo pastebėti. Nuo balandžio mėnesio vokiečių lėktuvai labai aukštai įskrisdavo į Lietuvos oro erdvę – vykdė žvalgybinius skrydžius. Jau birželio mėnesį sovietų karininkai ir kareiviai vietiniams gyventojams pasakojo, kad netrukus įvyks labai dideli manevrai.
Birželio 22-ą, 4 valandą ryto, visu vokiečių-lietuvių pasieniu trenkė vokiška artilerijos kanonada. Sovietai nesusivokė ir galvojo, kad tai manevrai. Pasienyje stovėjusi rusų kariuomenė neparodė vokiečiams jokio pasipriešinimo. Ėmė tuoj pat netvarkingai bėgti į rytus. Daugelis jų bėgdami numetė savo ginklus. Vietiniai gyventojai prisirinko daug šaudmenų ir karinės aprangos.
Apšaudytame Vilkaviškio mieste viskas tuoj pat pakriko. Komunistų partijos vykdomoji valdžia pasileido į kojas kartu su rusų kariuomene. Visi spruko Pilviškių ir Gižų link. Miestą greit paliko NKVD ir milicininkų būriai.
Tuo metu vakariniame Vilkaviškio pakraštyje susirinko kelios dešimtys vyrų. Tai buvusieji nepriklausomo Lietuvos policijos tarnautojai, šauliai, gimnazijos aukštesniųjų klasių moksleiviai, ir šiaip gyventojai. Visi jie buvo ginkluoti. Šių vyrų niekas nekurstė. Jie susirinko spontaniškai. Tai buvo vieni pirmųjų Lietuvos sukilėlių.
Jiems vadovavo trys lietuviai karininkai. Sukilėliai buvo suskirstyti į du būrius, o būriai į skyrius. Skyriams vadovavo Lietuvos kariuomenės atsargos puskarininkiai. Sukilėlių būtų buvę daugiau, bet vokiečiams ėmus apšaudyti miestą, daug žmonių išbėgo į kaimus.
Vilkaviškiečiai savo ginklų ugnimi palydėjo bėgančius iš miesto rusus. Po to skubiai grįžo į miesto centrą vaduoti iš kalėjimo bolševikų suimtus žmones.
Trys gerai vokiškai mokantys vyrai buvo pasiųsti į Virbalio plentą susitikti su puolančia vokiečių kariuomene. Vokiečių motociklistams buvo pranešta, kad Vilkaviškio mieste jau šeimininkauja lietuviai. Vokiečių kareivių kolonos į miestą atžygiavo daugiau kaip po dviejų valandų.
Vilkaviškio sukilėliai greit atstatė mieste lietuvių administracinę valdžią. Paraginti į darbą grįžo nepriklausomybės laikų įstaigų tarnautojai. Netrukus pradėjo veikti apskrities viršininko, policijos vado ir miesto burmistro įstaigos. Apie sukilimą Kaune Vilkaviškio sukilėliai per radiją išgirdo kitą dieną, t.y. birželio 23.
Kai į miestą atsikėlė vokiečių karo komendantas, Vilkaviškyje lietuvių valdžios įstaigos funkcionavo jau daugiau kaip savaitę, – pasakojimą užbaigia V. Daumantu pasivadinęs įvykių amžininkas.
Iki sukilimo pradžios likus kiek daugiau nei savaitei sovietai areštavo Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) Vilniaus štabo viršininką, Kunigiškių kaime (Vilkaviškio raj.) gimusį majorą Vytautą Bulvičių. Nesulaukęs karo pradžios karininkas buvo sušaudytas Gorkio kalėjime.
Kita sukilimo auka buvo Opšrūtų kaime (Vilkaviškio raj.) gimęs leitenantas, pirmasis civilinio susisiekimo pilotas tarp Kauno ir Palangos – Jonas Dženkaitis. Gindamas Aleksoto tiltą nuo rusų dinamito buvo sunkiai sužeistas. Mirė Kauno senamiesčio ligoninėje.
Lietuvos aktyvistų fronto narys, karo lakūnas, pulkininkas Mykolas Mačiokas pergyveno Birželio sukilimą. Vokiečių okupacijos metu kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje. Grįžo į Lietuvą ir dingo be žinios.
Birželio sukilimo metu žuvo beveik tūkstantis sukilėlių. Tarp jų daugybė vyresniųjų klasių mokinių, kurie karštligiškai bandė apsaugoti įvairius objektus nuo bėgančių raudonosios armijos kareivių. Sukilimas buvo gera proga parodyti likusiam pasauliui, kad lietuvių tauta moka ir gali kovoti dėl nepriklausomybės.
Tomas Sušinskas
