Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šių metų kovo 29-ąją, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, panaikino Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 15 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir paliko galioti Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2019 m. lapkričio 28 d. išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų, kuriuo R. P. dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį išteisinta, neįrodžius jos dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.
R. P. buvo kaltinama už tai, kad pagrobė didelės vertės svetimą turtą, tai yra tuo, jog 2014 m. rugsėjo mėnesio pradžioje, tiksliau nenustatytu laiku, savo darbo vietoje, R. T. individualiai įmonei priklausančiose patalpose, tyčia, išlaužusi įmonės gamybinių patalpų stalviršyje užslėptą stalčių, pagrobė darbdaviui R. T. priklausančius 50 000 Eur.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, palikdamas galioti pirmos instancijos teismo nuosprendį, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas – asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
Kasacinės instancijos teismas pabrėžė, kad nagrinėtinos bylos kontekste, kai kaltinimas iš esmės yra grindžiamas tik nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, nesant kitų objektyvių duomenų apie vagystės objektą ir jos įvykdymo aplinkybes, liudytojų parodymai jų patikimumo aspektu turi būti įvertinami preciziškai tiksliai, juose negali būti jokių esminių prieštaravimų.
Kasacinės instancijos teismas nurodė, kad pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ikiteisminis tyrimas byloje atliktas neišsamiai, nepilnai, kaltinimas R. P. grįstas prielaidomis: nebuvo apžiūrėta įvykio vieta, nebuvo atliktas tyrimo eksperimentas, siekiant nustatyti, ar kaltinamoji R P. iš viso buvo fiziškai pajėgi patekti į pinigų slėptuvę, nebuvo nustatyta, kokia tiksliai pinigų suma buvo slėptuvėje, netirta, ar po galimai padaryto grobimo pagerėjo ir kiek pagerėjo kaltinamosios materialinė padėtis, nevertintos visos R. P. per atitinkamą laikotarpį gautos pajamos, taip paneigiant arba patvirtinant aplinkybę, jog R. P., iš karto dingus pinigams iš R. T. įmonės, disponavo lėšomis, akivaizdžiai neatitinkančiomis jos gaunamų pajamų, deramai nepatikrinta versija ir neatliktas tyrimas dėl galimo bendrininkavimo, darant nusikalstamą veiką.
Kasacinės instancijos teisėjų kolegija konstatavo, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.
Dėl visų nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismo nuosprendis panaikintas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų teisėjas Arturas Rauktys pasidžiaugė, kad „Lietuvos Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos nutartyje išdėstytos išvados iš esmės atitinka pirmosios instancijos teismo išvadas. Dabar šios istorijos tolesniame išsiaiškinime žodį turės tarti ikiteisminio tyrimo pareigūnai, kadangi pirmosios instancijos išteisinamajame nuosprendyje buvo nuspręsta bylą perduoti prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ar asmenims nustatyti.“
Marijampolės apylinkės teismo informacija
