Ką apie puošniausią medinę Griškabūdžio bažnyčią tuo metu Lietuvoje rašė Pirmosios Lietuvos Respublikos spauda? Kaip prie Kristaus atsimainymo šventovės statybos prisidėjo miestelio gyventojai?
„Iš Griškabūdžio padangės“, – tokią publikaciją aptikau 1927 m. šaltiniuose. Pasak jų, „Įvažiuojant į Griškabūdį iš Barzdų pusės, pirmiausia puola akin bažnyčia. Tik pravažiavus pro kapus, kurie įvažiuojant į miestelį esti iš kairės pusės, matyti erdvus, gražus, žydros spalvos, bizantiško stiliaus namas su prierašu prieangyje „Namai mano, namai maldos“. Tai Griškabūdžio šventovė.
Toliau toje pat pusėje – klebonija ir sodas. O kitoje aikštės pusėje – mokykla, Blaivybės draugijos arbatinė, ir visa eilė krautuvių. Pati miestelio aikštė labai erdvi.
Griškabūdžio bažnyčia iškilo 1796 metais. Jau ne kartą remontuota(1927 m. autor. pastab.). Kaip ir pačios statybos, taip ir remontas atliktas gana lengvu būdu.
Tėvų tėvai pasakodavo, kad kai buvo nutarta statyti bažnyčią, Griškabūdžio parapijoje gyvenę žmonės labai „bėdavojo“ ir pergyveno. Jie teigė, kad jų vežimai vežiojant medieną bažnyčiai, pabirs į šipulius, o arkliai galutinai nudvės.
Tačiau nusamdyti statybai meistrai ramino parapijiečius. Sakė visų žmonių neišvarginsią, nes kiekvienam ūkininkui pakaks parvežti tik po du sienojus. Ir kai būdavo parveža kuris parapijietis sau paskirtąją dalį, tuomet meisteriai atidžiai sienojus apžiūrinėja. Išmatuodavo ir atrasdavo, kad atseit, parvežtieji sienojai esą blogi. O tariamasis kaltininkas turėdavo skubėti parvežti kitus du, kad darbas nesitrukdytų. Ir kai žmogus parvilkdavo kitus du sienojus, tų paliktųjų jau nerasdavo. Jie jau būdavo kurioje nors sienoje įdėti. O antrasis vežimas jau būdavo tinkamas, bet kartais prisieidavo kuriam ir trečiu kartu sukeliauti.
Griškabūdžio bažnyčia prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo remontuota iš vidaus. Paskutiniu metu kunigo Vaičaičio rūpesčiu atnaujinta iš lauko ir perdengta skarda ties kryžiavonėmis. Bažnyčios prieangis ir jo sienose esantys piešti evangelistų paveikslai dabar restauruojami(1927 m. autor. pastab.).
Reikia pasakyti, kad šie darbai gana sėkmingai vyksta dėka griškabūdiečių klebono sumanumo. Nežiūrint sunkių laikų, jiems kasmet vis kas nors naujo atsiranda. Kad ir sakysim pereitas metais – išgriuvo šventoriaus siena iš aikštės pusės. Todėl klebonas, kad žmonės žiemos metu nešaltų kojų, ant cementinių grindų sudėjo naujas medines.
Pati klebonija ir ūkiniai trobesiai pirmojo karo metu buvo sudeginti. Dabar pastatyti nauji. Ko dar vietiniams gyventojams trūksta, tai varpinės. Tačiau turbūt jie ir už tai, kas jau yra padaryta yra dėkingi savo gerbiamam klebonui“, – publikacija užbaigiama komplimentais dvasininkui.
Tas zanavykų gerbiamas klebonas buvo poeto Prano Vaičaičio brolis Juozas. Juozas Vaičaitis klebonavo Grikabūdyje beveik visą savo gyvenimą. Į parapiją buvo paskirtas 1922 m. ir Griškabūdyje nugyveno praktiškai iki pat savo mirties.
Prieškario publikacijoje minima varpinė, Juozo iniciatyva, vėliau kvietė žmones į pamaldas. Klebonas paliko gausybę rašytinių šaltinių, išsaugojo net savo pamokslų santraukas. Per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį, jo rūpesčiu, bažnyčia restauruota daugiau nei dvidešimt kartų.
Juozas Vaičaitis palaidotas šalia varpinės, Griškabūdžio bažnyčios šventoriuje.
Tomas Sušinskas
