Marijampolės savivaldybės administracijoje kiekvieną dieną savo žiniomis, jautrumu ir žmogiškumu dalijasi 18 skyrių ir 6 seniūnijų kolektyvai. Galbūt ne visi gyventojai žino, ką veikia kiekvienas iš jų, su kokiais iššūkiais susiduria ar kokias istorijas slepia jų kasdienybė. Kartais net patys kolegos nustemba sužinoję, kiek daug rūpesčio ir širdies yra įdedama ten, kur iš pažiūros – tik formalumai.
Tęsiame rubriką „Ką veikia ta savivaldybė?“ – čia kiekvieną savaitę atveriame duris į vis kitą skyrių, kalbiname čia dirbančius žmones, klausomės jų minčių ir dalijamės istorijomis, kurios gimsta iš rūpesčio ir pašaukimo, ir paneigiame įvairius susikurtus mitus.
Šiandien atveriame duris į Igliaukos seniūniją, o mūsų pašnekovas – seniūnas Saulius Burbulis, kuris, beje, šiais metais gyventojų buvo išrinktas „Metų seniūnu“.
Koks buvo Jūsų pirmasis darbas ir ar norėtumėte jį dar kartą išbandyti?
Mano pirmasis darbas buvo mokytojo – dirbau informatikos mokytoju Pamūšio pagrindinėje mokykloje. Tai laikotarpis, kuris paliko labai daug gražių prisiminimų. Vaikų smalsumas, jų noras mokytis, atrasti, klausti – visa tai įkrauna nepaprasta energija. Kai matai, kaip jų akys suspindi supratus ką nors naujo, supranti, kad darbas turi prasmę. Jei reiktų – tikrai sutikčiau dar kartą stoti prieš klasę.
Kaip atrodo įprasta Jūsų seniūnijos darbo diena?
Įprastos dienos – nebūna. Vieną dieną atrodo, kad viskas suplanuota minučių tikslumu, o kitą – planai apsiverčia aukštyn kojomis. Rytai prasideda nuo komandos pasitarimo – trumpai pasikalbame, kas ką planuoja, kokie darbai laukia, bet kartais dar nebaigus sakinio jau skamba telefonas: kažkur kažkas atsitiko ir reikalingas greitas sprendimas. Tokios dienos priverčia būti budriam ir lanksčiam.
Bet būtent dėl to šis darbas ir patinka – jame nėra monotonijos, o už kiekvieno skambučio ar vizito stovi žmogaus istorija. Kai pavyksta padėti, būna išties labai smagu.
Kas Jus motyvuoja kasdien ateiti į darbą?
Žmonės. Mano komanda ir mūsų seniūnijos gyventojai. Seniūnijos darbuotojai – ne tik kolegos, bet ir bendraminčiai. Jie kantrūs, nuoširdūs, visada pasiruošę padėti. Kai matai, su kokiu atsidavimu dirba šie žmonės, pats niekada negali dirbti „pusiau“. O kai pavyksta išspręsti gyventojo problemą, kai žmogus išeina su šypsena – tai geriausia motyvacija. Tuomet supranti, kad esi reikalingas.
Kaip apibūdintumėte savo vadovavimo stilių?
Vadovauti – nereiškia nurodinėti. Man artimas demokratinis stilius – tikiu, kad kiekvienas seniūnijos darbuotojas yra savo srities specialistas, o jo nuomonė turi vertę. Todėl sprendimus priimame kartu, diskutuojame, pasveriame. Komanda man – kaip šeima: kartu ieškome sprendimų, padedame vieni kitiems ir kartu džiaugiamės pasiekimais.
Kiekvieną dieną užbaigiu su nuoširdžiu „ačiū“ komandai.
Kokią frazę dažniausiai kartojate darbe?
Kolegos juokiasi, kad mano firminė frazė – „Kas čia?“ Išgirdę ją, visi jau supranta, kad kur nors slypi maža klaidelė. Bet kartu tai tarsi mūsų vidinis humoras – signalas, kad dar kartą patikrinsime, sutvarkysime, padarysime geriau.
Kokia buvo juokingiausia situacija darbe, kurią prisimenate su šypsena?
Kartą gyventojai kreipėsi dėl naujos kapavietės. Sakau jiems – atvažiuokit, kapinėse jus pasitiks mūsų vairuotojas-darbininkas Mekionis. Po kiek laiko skambina:
– To Mekionio nėra, tik Vincas prie kapinių laukia.
Ir tada paaiškėjo visa „paslaptis“ – mūsų seniūnijos žmonės jį pažįsta tiesiog kaip Vincą, nes niekas čia jo pavarde ir nevadina. Todėl kai išgirsta „Mekionis“, atrodo, kad kalba eina apie visai kitą žmogų. Nuo tada juokaujame, kad mūsų seniūnijoje nėra jokio Vinco Mekionio, tik Vincas – tas, kurį pažįsta visi.
Jei Jūsų darbo vieta būtų filmas ar serialas – koks tai būtų pavadinimas?
„Ilga istorija trumpai.“ Laikas čia tiesiog tirpsta. Vos spėji pabaigti vienus darbus – jau kiti laukia. Vieną dieną kovoji su sniegu, kitą – su žole, trečią – su lapais. Atrodo, ką tik pradėjai metus, o jau ir Kalėdos beldžiasi. Tie aštuoneri metai seniūnijoje prabėgo akimirksniu – bet už kiekvienos dienos slypi istorijos, žmonės ir šimtai sprendimų.
Koks Jūsų darbo tempas – kaip šachmatai, maratonas ar „Formulė 1“?
Tikras maratonas su „Formulės 1“ atkarpomis. Vieną dieną viskas teka ramiai – lyg šachmatų lenta, o kitą – skubi taip, kad atrodo, jog dalyvauji lenktynėse. Tokia dinamika neleidžia užmigti – išmoko greitai reaguoti, planuoti ir išlaikyti pusiausvyrą.
Koks yra didžiausias mitas apie Jūsų darbą, kurį norėtumėte paneigti?
„Sėdi jie ten ir spaudo mygtukus.“ Taip, mygtukus spaudome, bet už kiekvieno jų – žmogaus likimas. Vienas ne ten uždėtas varnelės ženklas gali reikšti, kad žmogus negaus išmokos ar paslaugos. Seniūnijos darbas – tai kruopštumas, atsakomybė ir labai daug žinojimo. Gal iš šalies atrodo paprasta, bet iš tiesų tai didelė atsakomybė už kiekvieną gyventoją.
Kokia buvo sudėtingiausia, bet labiausiai įkvepianti situacija darbe?
Labiausiai paliečia tie atvejai, kai tenka susidurti su žmonių liga, negalia ar netektimis. Tokiais momentais supranti, koks trapus žmogus ir kaip svarbu būti šalia. Ne visada gali išspręsti problemą, bet gali išklausyti, palaikyti, tiesiog būti. Tai primena, kad reikia džiaugtis gyvenimu, sveikata, žmonėmis šalia. Ir kiekvieną kartą, kai gali nors truputį palengvinti kito dieną, tai tampa didžiausiu atlygiu.
Su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduriate?
Dažniausiai – su emocijomis. Kai žmogus ateina pas seniūną, jis dažnai jau būna pavargęs nuo problemos, nusivylęs. Kartais jo pyktis – ne dėl pačios situacijos, o dėl visos patirties. Tad pirmiausia reikia išgirsti, suprasti, leisti išsikalbėti. Tik tada galima spręsti. Sunkiausia – išlaikyti ramybę kai aplink tiek emocijų. Bet tai ir yra seniūno kasdienybė – ne tik spręsti problemas, bet ir raminti audras.
Jei darbe turėtumėte supergalią, kokia ji būtų?
Norėčiau turėti mentalisto sugebėjimus – gebėti iš žmogaus elgesio, kūno kalbos, žvilgsnio suprasti, kas iš tiesų slypi už jo žodžių. Kartais žmogus sako viena, bet iš tikrųjų prašo visai kito. Tokia galia leistų padėti dar tiksliau ir greičiau.
Ką Jūsų darbas reiškia gyventojams?
Daugelis mūsų darbų nematomi, bet be jų kasdienybė būtų kitokia. Sutvarkytas kelias, švari pakelė, išvežtos šiukšlės, sutvarkyti dokumentai – viskas atrodo savaime suprantama, bet už to stovi mūsų komanda. Mes tarsi tylūs skruzdėliukai, kurie po šapelį neša tvarką, jaukumą ir pagarbą žmogui. Tai – kasdienis, nuoseklus darbas.
Kokią tradiciją įvedėte savo seniūnijoje?
Po Gudelių seniūnijos prijungimo mūsų komanda išaugo, todėl labai norėjosi visus suburti. Taip gimė tradicija – švęsti gimtadienius kartu. Susirenkame, pabendraujame, suvalgome torto gabalėlį, o tada – smagus žaidimas ar protmūšis. Juoko, emocijų ir bendrumo būna tiek, kad energijos užtenka ilgam. Tokių akimirkų labai reikia – jos primena, kad seniūnija yra gyvi žmonės.
Kuo labiausiai didžiuojatės per pastaruosius metus?
Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad nepaisant iššūkių, pavyksta išlaikyti tvarką ir tęstinumą. O iš konkrečių darbų – tikrai džiugina suremontuoti Daukšių bendruomenės namai, kuriuose įrengta Juozo Šeimio runų ekspozicija. Tai mažas, bet prasmingas darbas – kai vietos istorija tampa įkvėpimu ateičiai.
Kokie šiuo metu yra pagrindiniai seniūnijos prioritetai?
Svarbiausia – tęstinumas. Planuojame darbus ne tik šiems, bet ir ateinantiems metams, kad žmonės galėtų gyventi patogiai ir saugiai. Norime, kad savivalda būtų arti žmogaus – kad viską galėtum sutvarkyti čia pat, seniūnijoje, kur tave pažįsta ir girdi. Tai nėra šūkis – tai mūsų kasdienė užduotis.
Kokia yra pagrindinė seniūnijos misija?
Mūsų misija – rūpintis žmogumi. Neformaliai, ne per raštus, o nuoširdžiai. Užtikrinti, kad gyvenamoji aplinka būtų tvarkinga, švari, kad žmogus jaustųsi saugus ir girdimas. Mes čia tam, kad kiekvienas galėtų pasakyti: „Gyvenu vietoje, kur man gera.“
