Šiame amžiuje Sūduvos krašte negrįžtamai „išėjo“ trys neeiliniai medžiai: Zyplių dvaro ąžuolas, Gelgaudiškio girininkijos eglė ir Šunskų girios uosis. Pastarasis medis, vadintas „Galiūnu“, buvo aukščiausiu uosiu Sūduvoje ir nugyveno per du šimtus metų. 2008 metais griuvo ir apie 400 metų senumo Zyplių ąžuolas. Buvo nutarta šiuos medžius nesupjaustyti, o palikti jų augimvietėse. 2010 metais buvo nukirsta ir Gelgaudiškio eglė, laikyta storiausia Lietuvoje ir seniausia Užnemunėje, 155 metų senumo medžio skersmuo siekė 1,03 m, o medžių laja apie 30 metrų.
2018 metų Lietuvos medžio rinkimuose favoritu buvo Meškėnų kaimo mažalapė liepa, auganti Marijampolės savivaldybėje. Ją, matyt, prieš 400 metų pasodino, Javaravo dvaro šeimininkai. Į šį prie kelio Marijampolė – Prienai augantį ir gerai matomą medį, mažosios bendrovės „Arbovita“ darbuotojai atidžiau pažvelgė prieš keletą metų. Nors kažkada vėjai ir nulaužė liepos viršūnę, bet ir dabar jos aukštis siekia 12 metrų, o kamieno storis žmogaus pečių juostoje – 6 metrus. Išlikę pasakojimai, jog prie šios liepos buvo plakami baudžiauninkai: kad jų nereikėtų laikyti, rankas pririšdavo prie apatinių šakų. Egzekucijas pro rūmų langą su pasimėgavimu stebėjo ponas.
2017 metų balandį, į valstybės saugomo gamtos botaninio paveldo objektų sąrašą buvo įtraukta ir Vartelių liepa. Sovietmečiu apie šį medį žinojo tik vienas kitas vietinis gyventojas ir keli girininkai – medis augo šalia rokadinio kelio, kuriuo pasieniečiai judėjo saugodami Sovietų Sąjungos – Lenkijos pasienį. Ir dabar nuo eglės iki lenkų ūkininkų ganyklų yra tik keliasdešimt metrų. Šis medis, dabar jau apvalytas nuo žemaūgės menkavertės augmenijos, išsiskiria plačiu kamienu ir originaliai susiformavusiomis stipriomis kamieninėmis šakomis. Liepos apimtis 1,3 metro aukštyje yra 5, 60 m, aukštis – beveik 24 metrai. Tikėtina, kad šioje vietoje būta sodybos, kurioje dar LDK laikais kažkas pasodino medelį.
2017 metais saugotinu medžiu tapo ir Paežerių dvaro parke augantis bukas. Šio medžio apimtis 3 m aukštyje yra 4, 35 metro, aukštis – 39 metrai. Aukščiu jis nustelbia kitą šio parko garsenybę – senąjį ąžuolą, kuris į viršų stiebiasi 30 metrų. Padavimas byloja, kad daugiau kaip prieš pusę tūkstančio metų į šias miškingas apylinkes atsikraustė kažkoks Valaitis, kuris paežerėje iškirto daug miško ir pradėjo kultūrinti aplinką. Parko įkūrimo proga prieš maždaug 450 metų buvo pasodintas glaustašakis ąžuolas, kuris ir dabar išsiskiria „figūra“ bei vilioja Paežerių dvaro lankytojus. Šio medžio kamieno skersmuo – 2,02 m, o apimtis – 6,35 m. Prie abiejų išskirtinių parko medžių rasime informacines lenteles.
Išpuoselėtas ir savotiškai gražus Dabulevičių maumedis, augantis Vilkaviškio rajone, Daugėlaičių kaime, kuris turi 14 metrų aukščio, o kamieno apimtis siekia 2 metrus. Jo pažeme ir net visai ant žemės „šliaužiančias“ šakas arboristai įtvirtino keliomis dešimtimis atramų.
Rytinėje Vilkaviškio rajono, Dabravolės piliakalnio papėdės pusėje, auga reto grožio daugiakamienė liepa. Jei prie medžio susirenka daug skaičiuotojų, tai jie pasimeta aritmetikoje ir randa skirtingus kamienų skaičius. Vis tik specialistai teigia, kad tų kamienų skaičius yra baigtinis – t. y. 37, nors literatūroje dažniausiai minimi 25. Netoli nuo Dabravolės, Pajevonyje, auga vadinamoji Jašinsko liepa, kurios aukštis – apie 22 metrus, apimtis siekia 5,50 m, pagal šį rodiklį liepa užima 9 vietą Lietuvoje.
Atviresniame lauke, prie Budavonės miško, auga grakštus ir didingas Daukšaičių kaimo (Vilkaviškio r.) ąžuolas. Jo aukštis – 22,2 m, apimtis – 4,52, bet labiausiai lankytojus žavi daugiau kaip 25 metrų apimties laja. Verti dėmesio dar du Vilkaviškio rajono medžiai: Kupreliškių kaimo ąžuolas ir Šventakalnio liepa, vešinti Pajevonyje, netoli kapinių.
Sukilėlių ąžuolas, augantis Marijampolės pakraštyje, buvusio Kvietiškio dvaro parko pietinėje pusėje, neturi įspūdingų apimties charakteristikų (aukštis – 28 m, o kamieno apimtis – 4,10 m), tačiau mena šlovingos praeities faktus. 1831 m. sukilime žuvo daug vyrų, kurių Šešupe plaukiančius kūnus į krantą traukė vietiniai gyventojai ir palaidojo aukštesniame kalnelyje. Kadangi pastatytą kryžių ne kartą kažkas nuvertė, tai vietiniai pasodino ąžuolą, iškerojusį į gražuolį medį. Jis valstybės saugomas nuo 2017 metų pavasario.
Buktos girininkija yra turtinga dideliu skroblynu. Prie pažintinio tako auga ir du įdomesni medžiai: 27 m aukščio ąžuolas ir 20 m aukščio liepa. Netoli nuo čia, jau Lazdijų rajone, buvusių kapinaičių, vadinamų Prūskapiu, vietoje, stūkso Ramanavo ąžuolas. Jo aukštis – 27 m, o skersmuo – 2 m. Regis, šie skaičiai ne itin įspūdingi, bet istorija apie jį – verta dėmesio. „Dar tuo metu, kai čia tebestūksojo giria, buvo apsistoję kryžiuočiai. Juos užpuolė lietuviai ir visus nugalabijo. Nukautus kryžiuočius suguldė į krūvą ir apipylė žemėmis, kadangi buvo pelkėta vieta, nebuvo įmanoma iškasti duobę. Taip atsiradusi kalvelė, ant jos išaugo ąžuolas“. Tikslus šio medžio amžius kol kas nežinomas, bet labiausiai tikėtina, kad jis buvo pasodintas prūsmečiu, t. y. 1795 – 1807 metais, kuomet čia ėmė laidoti iš Prūsijos atkraustytus ir netrukus pasimirusius kolonistus.
Sūduvos parkuose auga nemažai proginių ir vardinių medžių: vienus sodino minint Vytauto Didžiojo gimimo jubiliejų, Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį, siekiant atgauti prarastą Vilnių, kitus – vizitų metu pasodino prezidentai, ministrai, burmistrai. Medžiai – mūsų istorijos dalis, menantys išskirtinius įvykius. Saulėtomis dienomis jie mums dovanojantys pavėsį, o visada – galimybę prisiglausti prie kamieno, su juo pakalbėti, ar drauge patylėti…
Benjaminas Mašalaitis
