Senasis, istorinis Vilkaviškis kartais atsidurdavo tarpukario laikraščių apžvalgose. Miestui tai buvo šiokia tokia reklama. Sakoma, kad blogos reklamos nebūna, bet kartais reporterių antraštės sukeldavo pyktį ir nusivylimą. Išspausdavo šypseną ar ašarą. Versdavo vilkaviškiečius pasitempti, o miesto burmistrą – susirūpinti.
Ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Vilkaviškyje veikė du rimti naktiniai klubai. Juos skyrė tik tiltelis per Šeimenos upę. Žydo ir lietuvio įkurtos atsipalaidavimo oazės Gedimino gatvę paversdavo pramogų zona.
Senuose šaltiniuose apie naktines provincijos miestelio linksmybes buvo atsiliepiama taip: „Vilkaviškyje itin krinta į akis klubų gausa. Galima būtų vardinti ir vardinti: „Bijūnas“, „Miesto klubas“, amatininkų, ūkininkų, verslininkų, darbo rūmų. Tačiau visi, – su nusivylimu rašo reporteris, – išskyrus du pirmuosius, yra paprasčiausios karčemėlės.“
Lietuvio vilkaviškiečio turėtas „Bijūnas“ (buvo iškart už knygyno stovinčiame trijų aukštų pastate) vadintas miesto pažiba. Pasak senosios plunksnos, „Bijūne susirenka visi miesto tūzai. Taip pat ponai, kurių kišenėse susilaiko vienas kitas litas.
Įvairios miesto organizacijos šiame klube rengia savo pasilinksminimus. Arba kaip vilkaviškiečiai mėgsta vadinti – „robaksiukus“. Dažnai tokie renginiai vyksta net su programa. Pavyzdžiui – kupletų skaitymas. Vienas iš posmų skamba taip: „Bijūno klubas – garbės vainikas. Iš čia išeina ne vienas plikas. Tadrulia drulia – tadrilia lilia. Iš čia išeina ne vienas plikas.“
Buvo ironizuojama, kad vilkaviškiečiai vakarais gatvėmis nevaikščioja – tokios mados čia nėra. Norint pasikalbėti su senu pažįstamu reikėdavo užsukti į naktinius klubus. Bijūne rinkosi ne tik pasilinksminti. Sulaukus į Vilkaviškį atvykusių svečių miesto burmistras čia užsakydavo iškilmingus pietus ar vakarienę.
Čia buvo minimos garbingos sukaktys ir jubiliejai. Skambėjo švelni muzika. Šokio sūkuryje sukosi inteligentiškos poros. Besimėgaujant iš bufeto atneštais gėrimais buvo pliekiama kortomis.
Kartais Bijūne buvo eksponuojamos parodos. Čia savo dailininko teptuką miklindavo garsus tuo metu šaržų specialistas J. Penčyla. Nupiešdavo kiekvieno Vilkaviškio inteligento veidelį. Vilkaviškyje gyvenusių karininkų ir valdžios pareigūnų žmonos klube rengdavo gražiausių suknelių konkursus. Buvo dalinamos prizinės vietos ir apdovanojimai.
Anot šaltinių senųjų „vilkaviškiečių gyvenimą lengvai galima išskirti į dvi pagrindines dalis: mieste esančių civilių ir karių. Tokie gyvenimai yra labai skirtingi. Kiekvienas jų turi savo ypatumus. Tačiau tarpusavyje yra visiškai suderinami.
Vilkaviškyje stovinti Lietuvos kariuomenės dalis yra užėmusi visą atskirą kvartalą. Šis vos susisiekia su miesto pradžia. Skirtumas tarp civilių ir karių gyvenimų ne juos skiriančiame atstume, o formoje.
Vilkaviškio įgulos kariai, o ypač karininkai mieste yra reti svečiai. Daugiausiai jie būna savo kareivinių rajone, savo ramovėje ar komendantūroje. Tik retais atvejais porai valandų užsuka pasižvalgyti į centrą.
Vilkaviškio kareivinėse kariai turi savo krautuvę ir stadioną, žirgų jojimo maniežą, nuosavą kino teatrą. Čia filmai keičia filmus. Repertuaras keičiamas dvigubai dažniau nei Kauno kine. Sakoma, kad miesto karių kino teatras yra geriausias ir jį lanko visas Vilkaviškis.“
Tarpukaryje mieste vienu metu buvo netgi du kino teatrai. Antrasis įsikūrė mūriniame, raudonų plytų name. Pastatas stovėjo Dariaus ir Girėno ir kelio į Pilviškius gatvių kampe. Dabar čia stovi prekybos centras. O gatvė pavadinta jau nebe Dariaus ir Girėno, bet Salomėjos vardu. Šia gatve link vadinamos Įgulos bažnyčios, geriau žinomos mažosios bažnytėlės į mišias žygiuodavo kareivių būriai. Ant žirgų jodavo puošniomis ulonų uniformomis pasidabinę karininkai.
Tęsiant karių ir civilių temą, senuose laikraščiuose rašoma: „Kiekvieną sekmadienį kareivinių rajone po kino seanso vyksta šokiai. Į salę tą dieną žmonių grūste prisigrūda. Publika būna nei kiek neblogesnė, nei Kauno restoranuose.
Na linksminasi žmonės Vilkaviškio šokiuose, kaip ir kitur provincijoje. Ateina pašokt jau truputį „kaukštelėję“. Tačiau gerbiamoji publika moka puikiai visus šokius. Pradeda polka ir baigia tango, – su neslepiama ironija ir susižavėjimu apžvalgą tęsia šaltiniai.
Nelieka nepaminėta garsioji „Žiburio“, o vėliau J. Basanavičiaus vardu pervadinta gimnazija. Čia mokslus krimto legendiniai Vilkaviškio rašytojai ir poetai. Čia vykdavo literatūriniai vakarai ir eilių skaitymai.
Anot 1937 m. apžvalgos laikraštyje, „Vilkaviškio gimnazijos mokiniai gana kuklūs. Į miestą dažniausiai išlysdavo tik vakarais. Ir tik vienoje vietoje. Savo jausmus demonstruodavo ant vadinamo Meilės tilto.
Vilkaviškio gimnazistės ne tik jausmingos, romantiškos, bet ir pamaldžios. Tai dvi ryškesnės jų savybės. Joms nekliūva į bažnyčią vaikščioti su balinėmis suknelėmis ir puošniais batukais.“
Tarpukario laikraščiai kviesdami turistus atvykti į Vilkaviškį minėdavo didžiąją, šimtametę medinę žydų sinagogą. Nepamiršdavo mieste esančio dvaro vadinto Napoleono namu. Į turistinį gidą buvo įtraukta sovietmečiu sunaikinta senoji katedra.
O kur dar mieste buvę saldainių, muilo ir papirosų fabrikai. Puošnusis geležinkelio stoties rūmas ar caro laikais statytos kareivinės. Dvi spaustuvės ar vokiečių vieno bokšto raudonų plytų puošnioji šventovė.
Parengė Tomas Sušinskas
