Penktadienį kultūros centre vyko ypatingas renginys – Marijampolės „Rotary“ klubo organizuotas paramos koncertas, kuris tapo solidarumo, vilties ir meilės laisvei švente.
Kiekvienas už bilietą sumokėtas euras buvo skirtas padėti Ukrainai – šaliai, kurios stiprybė ir nenugalima dvasia įkvepia mus visus. Jau ne vienerius metus ukrainiečiai atkakliai kovoja už savo laisvę, o marijampoliečiai nepaliauja remti jų šioje kovoje. Pilnutėlė salė žmonių tapo gyvu įrodymu – mes nepavargome padėti.
Dar gruodį Marijampolės savivaldybė kartu su Marijampolės „Rotary“ klubu į Ukrainą išsiuntė jau trečią būtiniausių daiktų siuntą. Vakaras buvo skirtas ne tik prisiminti jau nuveiktus darbus, bet ir dar kartą suvienyti jėgas renkant lėšas naujai paramai. Nes karas tęsiasi, o pagalbos reikia čia ir dabar.
Marijampolės „Rotary“ klubo prezidentas Linas Paknys sujaudino salę savo nuoširdžia padėka: „Ačiū už jūsų solidarumą, už jūsų dideles širdis, už tai, kad net sunkiausiu metu neatsisakote padėti tiems, kuriems to labiausiai reikia.“
Marijampolės savivaldybės meras Povilas Isoda ragino nepasiduoti abejingumui: „Kai matome neteisybę, turime veikti. Tik vienybėje slypi tikroji jėga. Mes padėsime ukrainiečiams tol, kol jie apgins savo teisę į laisvę. Sausio 13-oji mums visiems primena, kokia trapi yra laisvė ir kaip galingai ji gali suvienyti žmones.“
Šį vakarą ypatingą prasmę suteikė svečiai iš Šeptyckio (anksčiau – Červonogrado). Atvyko miesto vicemeras Volodymyr Koval, tarybos sekretorius Oleksandr Grasulov, paramos organizacijos kuratorės Nadia Zemnycka ir Oksana Skovronska. Jų akyse – nuovargis, bet ir begalinis dėkingumas. Jų žodžiai – ne tik padėka, bet ir gyva istorija apie tai, kas vyksta už tūkstančių kilometrų nuo mūsų.
Tačiau bene stipriausiai susirinkusiuosius sujaudino tarybos sekretoriaus Oleksandro pasakojimas. Jis nėra tik valdininkas – iki pat rugsėjo jis kovojo pačioje fronto linijoje. Keli metai karo, du sužeidimai ir galimybė sugrįžti namo, kurios jis pats niekada nebūtų pasirinkęs.
Jo žodžiai nuskambėjo salėje kaip prisiminimas, kaip priesaika:
„Įsivaizduokite – ant jūsų pečių 15 kilogramų amunicijos, po kojomis – išminta žemė, o iš priekio – šūviai. Ir visai tai – jūsų žemėje. Jūs turite kasti apkasus ne stovėdami, ne klūpėdami, bet gulėdami, kad liktumėte gyvi. Tie jūsų atsiųsti maži kastuvėliai išgelbėjo šimtus gyvybių. Jūsų generatoriai leido mums neprarasti ryšio. Kiekvienas siųstas daiktas reiškė vieną išgelbėtą gyvenimą. Ir žinokite – jei kada nors, neduok Dieve, pagalbos reikės jums, mes būsime tie, kurie nedvejodami atsilieps. Nes tik tauta, kuri pati išgyveno laisvės kainą, gali suprasti kitą, trokštančią laisvės.”
Vakaro kulminacija tapo Jokūbo Bareikio koncertas, kuriame skambėjo Vytauto Kernagio dainos. Maestro atminimas leido sustoti ir pamąstyti apie tai, koks brangus yra gyvenimas.
Širdys plazdėjo, akys spindėjo, o salėje skambėjo nuoširdžiausias visų susirinkusiųjų „Ačiū“.
